Jei rašydamas pamini kokią individų grupę, bet nesileidi loginę-filologinę ekvilibristiką, žaidimą su žodelyčiais „visi“ ir „kai kurie“, būtinai atsiras kas nors, kas tavo išvadas supras taip, kaip jam gražu. Ir negali užginti. Gali kraipyti galvą, stebėtis tuo, kurie žodžiai tampa kliuviniais, už kurių užkimba skaitančiojo dėmesys, ar priešingai, už kurių jis neužkimba. Bet, parafrazuojant Užupio Konstituciją ir Jacquesą Derrida, žmogus turi teisę nesuprasti.

Visgi nepriklausomai nuo to, ar visiems, ar tik kai kuriems senjorams šiandien negera gyventi, aš vis vien nenorėčiau, kad gyvenimo antrojoje pusėje mane ištiktų tokia radikali permaina, kokia ištiko juos. Ir, deja, lygiai taip pat nenorėčiau, kad mano vaikai leistų savo jaunas dienas tokioje vyraujančioje jaunatvės terpėje, kurią pernelyg dažnai(!) matau šiandien.

Bendroji nuostata (ir tai teigiu ne aš, o socialiniai mokslininkai kartkartėmis šį bei tą tiriantys ir tų savo tyrimų duomenis skelbiantys) labai paprasta – Vakarų visuomenėse (o sykiu ir Lietuvoje) šiuo metu vyrauja jaunystės kultas. Jis yra visur – kine, reklamoje, televizijoje, gyvenimo stiliuose ir produktuose, aprangoje ir mityboje, darbe ir laisvalaikyje. Perėjus bet kurį „Akropolį“, tam galima būtų džiugiai pritarti. Bet tai, ką matau Lietuvoje, apskritai jaunyste, o juo labiau jaunystės kultu pavadinti yra kiek sunkoka.

Prieš daugiau nei gerą dešimtmetį televizijose pasitaikydavo laidų, kur buvo sprendžiamos „jaunimo problemos“. Ciniškai abejoju, ar visiems tų laidų dalyviams, o juo labiau žiūrovams, buvo aišku, kokios konkrečiai tos problemos. Socialinės? Nerimas dėl ateities? - kažin... Nelaiminga meilė? – bet tuomet dar nežinojome, kad televizorius yra tinkamiausia vieta pastarosioms problemoms spręsti. Konfliktai su tėvais? Nesusiklostantis laisvalaikis? – galbūt. Tačiau faktas - buvo daugmaž visuotinai žinoma - jaunimo problemų yra.

O dabar nebėra. Kažin, ar dėl to, kad atsirado begalės jaunimo organizacijų, pasiryžusių tas problemas spręsti. Tiesiog nebėra. Nes dauguma jaunų (biologiniu amžiumi) žmonių jokių specifinių jaunimo problemų nebejaučia.

Kultūros istorikai tvirtina, jog vaikystė ar jaunystė, kaip socialiniai fenomenai, atsirado ne anksčiau nei Apšvietos epochoje (XVII-XVIII amžiuje). Iki tol vaikai buvo laikomi mažais suaugusiais (tiesa, kvailesniais nei dideli suaugusieji). Atitinkamai rengiami, atitinkamai vaizduojami portretuose. Jokių specinių, tik tam amžiui būdingų išgyvenimų tiesiog nebuvo, na, bent jau niekas apie juos negalvojo ir nekalbėjo.

Ar šiandienėje Lietuvoje tame, kas laikoma jaunystės kultu, yra kas nors specifiškai jaunatviško? Bet kuria ar veikiau bent kuria nors prasme? Pavyzdžiui, kudirkiškai „siek idealo tik doro ir aukšto!“ – net skaityti nemalonu, ar ne? Kažkoks retrogradiškas šūkis iš nemėgstamo literatūros vadovėlio. Arba vakarietiškai – neskubėk gyventi, po mokyklos pasiimk laisvus metus, pakeliauk, pagyvenk sau, pagalvok, ką nori daryt su savo gyvenimu. Ne, nepaisant televizinio serialo, tikrai ne!

Baigęs mokyklą turi kuo greičiau įstoti į aukštąją mokyklą, praleisti metai – nedovanotina, juk taip atidedi savo karjerą, kuri, žinoma, turi būti stulbinamai veržli. Greičiau pradėk dirbti, apsivilk kostiumą ir dalykinį kostiumėlį, išmok nekvailioti ir solidžiai elgtis. O kam? – kas per klausimas! Ogi tam, kad tavęs nelaikytų žemesniu, kvailesniu, nepatyrusiu, kad neniekintų, kad gerbtų ir skaitytųsi su tavo nuomone. Na tai kas, kad tau tik 20, tu juk jau suaugęs (ir visada toks buvai), tai tiesiog pasirodyk visam pasauliui, kad esi ne geltonsnapis.

Taip ir nutinka, kad į Seimą išrinktus „jaunuosius“ konservatorius nuo „senųjų“ skiria tik skaičiai Lietuvos Respublikos piliečio pase (ten pakliuvę „jaunieji“ socialdemokratai būtų tokie pat). Ir tokių „jaunųjų“ yra pilnos stambios (ir ne tik) kompanijos ir bankai, Teisės ir Vadybos fakultetai, partijų būstinės ir nevyriausybinės jaunimo organizacijos. Tik ne gatvės ir aikštės, mat ten „jaunieji“ neturi laiko išlįsti. Reikalų daug. Išimtis nutinka tik vienintelį penktadienio vakarą, kai galima „atitrūkti“ kokiam nors klube. Daugiau – nevalia. Jie gi rimti žmonės, ne kokie plevėsos.

Koks skirtumas tarp 25 ir 55 metų herojų nuo žurnalų viršelių? Jokio – nei pomėgiuose, nei darbuose, nei preferencijose. Kažin ar apskritai amžiaus kategorija čia tinka. Nei jaunystė, nei nusipirkta jaunystė. Jokio laisvumo ir nerūpestingumo. Tik kažkoks nenusakomas amžius. Niekatrasis. Yra juk kalbų su niekatrąja daiktavardžio gimine. Yra ir kultūrų su niekatruoju kultūrinių herojų amžiumi.

Tad galima nusiraminti, jaunystės kulto Lietuvoje nėra.

Smalsiai žiūriu į itin jauno amžiaus paauglius ir galvoju: ar ilgai dar nebus?