Per šventes dažnai kalbama apie tai, kokias dovanas dovanoti, tačiau retai kada išgirsi svarstymų apie pačią dovanos ir dovanojimo prigimtį, apie tai, koks šio akto kultūrinis pagrindas.

„Kalėdų seneli, ateiki greičiau, atnešk dovanėlę, kurios aš prašiau“... Gruodis yra dovanojimo ir dovanų metas, ypač vaikams. Kai kuriose šalyse vaikai dovanų sulaukia sausio 6-ąją, Trijų Karalių dieną. Šis paprotys siejasi su bibline istorija: Mato evangelijoje pasakojama, kad išminčiai iš Rytų šalies „pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros.“

Kokia galėjusi būti Jėzaus reakcija, kai išminčiai įteikė jam tokių dovanų? Evangelija tai nutyli, tačiau daugeliui šios scenos perpasakotojų ir dailininkų niekad nekilo abejonių: jis nusišypsojo – tai atpildas, kurio iki pat šių dienų tikisi visi dovanojantieji, netgi tada, kai nesitiki gauti atgalios nieko lygiaverčio materialine prasme. „Nuostabu sutikti akis to, kuriam ką tik buvo kas nors padovanota“, – apie 1690 metus pastebi prancūzų rašytojas Jeanas de la Bruyère’as. Tai tebegalioja ir šiandien, nepaisant viso to nuovargio, kurį dažnai sukelia kalėdinio prekymečio sukeltas stresas. Ir nepaisant viso to vienodumo, kuriuo kalėdinė prekyba nuspalvino net ir pačias dovanas. Renkant dovaną jau nebėra būtina turėti fantazijos; iš bėdos visi gaus vienodus mobiliuosius telefonus arba „iPod“.

Tačiau ar iš tikrųjų viskas apsiriboja šiuo džiaugsmu? Psichoanalizė nebuvo pirmoji, kuri mokė mus nepasitikėti tariamai kilniais žmogaus motyvais. Prieš La Bruyère’ą gyvenusi karta išspausdino jo kolegos Francois de la Rochefoucauldo knygelę apie „Refleksijas ir moralines sentencijas“. Visi, regis, iš tiesų visi nesavanaudiški poelgiai, tvirtino La Rochefoucauldas, esantys užmaskuotos savimeilės išraiškos. Akivaizdus krikščioniškojo mokymo apie žmogaus nuodėmingumą palikimas, tik išreikštas dar radikaliau, negu apie tai bylojo daugelis žmonių atžvilgiu palankiai nusiteikusių pamokslininkų. „Kas vadinama dosnumu, beveik visada yra tuščiagarbiškumas, kuriam artimesnis davimas negu dovanojimas." Beveik visada – visai galimas daiktas, kad šią išlygą autorius įterpė norėdamas išvengti klausimo, ar šis įtarimas taikytinas taip pat ir dovanų dovanai, karalių dovanai kūdikėliui Jėzui.

Ar dovanojimas tėra vien užslėpta savimeilės forma, ar kiekviena altruistinių poelgių forma tėra vien giliau glūdinčio egoizmo išraiška? Paskutiniųjų trijų arba keturių šimtmečių filosofijoje bei sociologijoje toks įtarimas sutinkamas dažnai. „Ar dovanojimas nėra natūralus poreikis?“ – Zaratustros lūpomis klausia Friedrichas Nietzsche, ir iškart įspėja savo skaitytojus, kad šie nepadarytų klaidingos išvados: „Dovanomis neįgyjama jokių teisių.“ Tačiau greičiausiai būtent ši klaidinga ar neklaidinga išvada užtikrina žmonių bendruomenės tvirtumą. Daugelyje kultūrų, savo „Esė apie dovaną“ 1925 metais konstatavo prancūzų etnologas Marcelis Maussas, „egzistuoja mainai ir sutartys dovanų pavidalu, kurios teoriškai yra teikiamos laisva valia, tačiau iš tikrųjų jas teikti ir į jas atsakyti visada privalu“. Netgi dovanos priėmimas „iš tikrųjų“ nesąs savanoriškas: nepriimti dovanos reiškią ryšių su bendruomene nutraukimą.

Graikų filosofas Dionas Chrizostomas apie 100 metus po Kristaus, regis, turėjo panašią nuojautą. Dar Homero didvyrių taip vertinta svetingumo dorybė esanti gerai apskaičiuota investicija, idant mūsų į priekį numatytas žingsnis vėliau grįžtų su palūkanomis. Nesunku įsivaizduoti, kaip Dionas būtų vertinęs dovanų teikimą vaikams per Kalėdas: kaip kartų sutartyje iš anksto numatytą veiksmą, kuris kada nors vėliau – tikėtina – atsipirks. Filosofas pacitavo vieną vietą iš Homero „Odisėjos“: tetampa papročiu arba pareiga atsilyginti už gera, jeigu kuris pirmas tai padarytų.

Lenkų ir anglų etnologas Bronislawas Malinowskis Melanezijos salyne Pirmojo pasaulinio karo metais stebėjo štai tokį svetingumą išreiškiančio apdovanojimo mechanizmą: skirtingų salų genčių vadai pagal laikrodžio rodyklę keisdavosi raudonais vėriniais, o prieš laikrodžio rodyklę – baltais vėriniais, taigi daiktui suteikiant mums sunkiai suvokiamą statusą – tarp „padovanoto“ ir „paskolinto“. Nebuvo galimybės išeiti iš šio rato arba jį nepadoriai užvilkinti. Kokie sankcijų mechanizmai slypėjo už to? Žinoma, grėsė visuotinė socialinė atskirtis.

Tyrinėdami šiaurinėje pakrantėje gyvenančias indėnų gentis, etnologai aptiko tokią dovanojimo formą, kuri yra dar labiau nutolusi nuo mūsų „racionalaus“ ekonominio mąstymo, – vadinamąjį potlach. Antai švenčiant perėjimą į aukštesnį statusą arba laidotuves, vadai turėdavo pademonstruoti savo laimę ir turtus ne vien dosniai dalydami dovanas, bet sykiu ir rituališkai naikindami gėrybes. Jūroje būdavo skandinami kailiai ir užklotai, medžio drožiniai ir vario plokštelės, o pavieniais atvejais žudomi ir arkliai bei vergai. Kuo išlaidžiau praeidavo potlach, tuo labiau pakildavo jį surengusiojo prestižas, bent jau iki kito potlach, kuomet kitas vadas turėdavo pranokti savo varžovą – vėlgi kaip ir apsikeičiant dovanomis.

Tolimos gentys, seni laikai? „Mano vaikystėje, – 1925-iais prisimena Marcelis Maussas, – pasitaikydavo šeimų, kurios paprastai gyvendavo labai ribodamos savo išlaidas, tačiau bažnyčios pašventinimo, vestuvių, Pirmosios Komunijos ir laidotuvių proga būdavo pasiryžusios netgi sužlugdyti save dėl savo svečių.“ Pavojinga bandyti ištrūkti iš tokių dosnumo tradicijų; tai rodo Brolių Grimų pasaka apie erškėtrožę: karališkoji pora turėjo tik dvylika auksinių lėkščių, todėl tryliktoji „išmintingoji ponia“ liko nepakviesta. Iš pykčio ji prakeikė naujagimį. Tačiau mūsų dienomis galima aptikti ir ritualinio švaistymo pėdsakų: kai pinigai investuojami į didelius fejerverkus arba į kalėdinį gatvių apšvietimą, tame taip pat esama kažko panašaus į potlach.

Tad taupumas ne visada laikomas dorybe, o į demonstratyvų švaistymąsi ne visada žiūrima kaip į ydą. Tačiau, žinoma, esama „dovanų“ visuomenei, kurias mes natūraliai pripažįstame kaip prasmingas, antai muziejų rėmimą arba mokslinių bei kultūrinių projektų finansavimą; teisinė sistema už tokį dosnumą dažnai atlygina leidimu nemokėti mokesčių. Viduramžiais tai buvo bažnyčių, vienuolynų ir špitolių rėmimas arba, mažesniu mastu, kasdienis išmaldos dalijimas elgetoms. Tik naivuolis patikėtų, jog visa tai iš grynos artimo meilės. Toks dalies turto, kuris galbūt ne visada būdavo įgytas itin teisingu keliu, paaukojimas turėdavęs užtikrinti aukojančiojo sielos išganymą.

Martino Lutherio reformatoriška teologija kaip blogybę iškėlė tai, kad žmonės savo „gerais darbais“ siekia užsitikrinti kelią į išganymą. Tačiau daugelyje religijų anapusinė laimė buvo – arba yra – savaime suprantamas elementas universalioje mainų gėrybėmis ir paslaugomis, pažinčių ir giminystės ryšiais sistemoje. Neretai dievams būdavo priskiriama atsakomybė sykiu ir už laimę šiapusiniame pasaulyje. Lidijos karalius, kaip praneša graikų istorikas Herodotas, „sukrovė milžinišką laidojimo laužą ir sudegino ant jo auksu ir sidabru padengtas kušetes, ir auksinius dubenis bei purpuro mantijas ir drabužius, tikėdamasis pelnyti dar didesnį dievo palankumą“.

Mažos dovanos sustiprina draugystę... Karalius siekė prievarta pelnyti savo dievo palankumą – lygiai taip pat ir ekonomikoje bei diplomatijoje mandagumo dovanos skirtos tam, kad sukurtų palankią atmosferą ir kitam būtų sunkiau ko nors atsisakyti; papirkimo ribos, kaip žinia, yra gana paslankios. Kaip tik tai neramino aplink Martiną Lutherį susitelkusius reformatorius: gerais darbais žmogus siekiąs ištraukti iš Dievo išganymą kaip atsakomąją dovaną. Tačiau čia kalba eina apie labai seną religinį veiksmą. „Do ut des, – sako romėnai: – aš duodu, kad tu duotum“. Jie aiškiai suprato, kad aukoja savo dievams tikėdamiesi iš jų atsakomosios dovanos arba paslaugos.

Šią senąją romėnišką tradiciją galima atsekti mišių maldose dar ir šiandien. „Recordare, Jesu pie, – giedama per gedulingas mišias: – Prisimink, gailestingasis Jėzau, kad esu tavosios kelionės priežastis, neprarask manęs tąją dieną“. Žodis „pius“, kuris dažnai verčiamas žodžiu „gailestingas“, iš tikrųjų reiškia „pareigingas“ – pareigos to dovanos ir atsakomosios dovanos ciklo prasme. Vargu, ar giesmės autorius XIII amžiuje žinojo šio žodžio istoriją. Ankstesniame posme yra tokia eilutė: „Qui salvandos salvas gratis“, lietuviškame vertime: „Kuris reikalingus išganymo išganai už dyką“.

Šis balansavimas tarp laisvai suteiktos dieviškosios malonės ir sykiu žmogaus įsikišimo tarytum raudonas siūlas eina per krikščioniškosios teologijos istoriją. Kai La Rochefoucauld’as rašė savo aforizmus apie dovanojimą, Lutherio nepasitikėjimas gerais darbais buvo jau įleidęs šaknis taip pat ir katalikybėje; netgi kilniausi žmogaus motyvai tikrovėje esantys labai žemiški, pernelyg žmogiški, perdėm „nuodėmingi“. Modernus mokslas toliau juda šiuo keliu. Čia netikima kilniais motyvais, o radus pasiaukojimo ir altruizmo pavyzdžių ieškoma paaiškinimų, kaip tai galėję netiesiogiai pasitarnauti „ego“, nesvarbu, kokia forma.

Ir vis dėlto – dovanojimo akte, idėjoje apie „tikrą“ dovaną be egoistinių paslėptų minčių ir apdovanotojo šypsnyje, regis, švysteli kitokios galimybės utopija. O jeigu vėl nejučia apninka nepasitikėjimas, mintis apie visą užvaldančią mainų sistemą – greičiausiai suvaržymai šiuo atveju ne tokie griežti, bent jau kol kas. Tas „kol kas“, tas laikinas atidėjimas – labai kalėdiškas žodis, nes juk Mato evangelijos autoriui – ir kartu su juo išminčiams iš Rytų šalies – jau tada buvo žinoma, kad tas vaikelis, kuriam jie atnešė savo dovanas, vienądien taps kenčiančiu Išganytoju. Kūdikėlio gimimas buvo įžanga į nukryžiavimą, į prisikėlimą, į pasaulio teismą. Ir, nepaisant minties apie kryžių, vaikelis šypsniu atsakė į dovanas.

Iš vokiečių kalbos vertė Dangė Vitkienė

Versta iš http://www.scienzz.de/magazin

 

2009 12 06