Šiais metais smarkiai išaugo emigracija iš Lietuvos. Per pirmuosius dešimt mėnesių vien oficialiais duomenimis emigravo 18,2 tūkst. žmonių - didžiausias skaičius per pastaruosius devynerius metus. Prognozuojama, kad kitais metais emigracijos srautas dar labiau išaugs. Tirpstant Lietuvos gyventojų skaičiui neprireiks ir pusės amžiaus, kai valstybėje jų liks vos 2 milijonai. Šis procesas lems ir naujas ekonomines bei socialines problemas.

Vieniems emigracija yra viso labo viena iš daugelio problemų, tačiau galimas ir kitas požiūris: emigracijos mastas verčia susimąstyti apie valstybės likimą, tautos gyvybingumą. Ministras pirmininkas Andrius Kubilius neseniai kalbėjo, kad emigracija jam visų pirma kelia mintis apie dvejopą religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus atskleistą lietuvio prigimtį, kurioje dera Rūpintojėlis ir Vytis. Veržlusis Vytis drąsiai šuoliuoja per pasaulį, jį užkariaudamas. Be to, premjeras mano, kad sugrįžtantys kitokios patirties turintys lietuviai praturtina Lietuvą savo žiniomis ir nauju požiūriu.

Tai tiesa. Smerkti emigraciją, mėginti ją sustabdyti šių dienų globaliame pasaulyje būtų nesusipratimas. Nerimą kelia ne pati emigracija, o jos mastas ir pobūdis. Vos iš kelių Europos Sąjungos (ES) valstybių daugiau žmonių išvyksta nei atvyksta, o emigracijos iš Lietuvos mastas, skaičiuojant tam pačiam skaičiui gyventojų, yra pats didžiausias ir toli pralenkia šioje statistikoje po jos einančias valstybes.

Daugelis išvykstančių lietuvių nepanašūs į vyčius - vien dėl to, kad užantyje išsiveža nuoskaudą ir pagiežą. Šiuo požiūriu daugelis dabartinių emigrantų smarkiai skiriasi nuo Antrojo pasaulinio karo emigracijos bangos. Stebint emigrantus geriausiai matyti, kaip pasikeitė Lietuva.

Motyvai, skatinantys emigruoti, gali būti įvairūs, daugelis jų yra pateisinami ir gerbtini. Beje, apie tikruosius motyvus galime tik spėlioti, nes rimtų mokslinių tyrimų, analizuojančių šią Lietuvos problemą, neturime. Tačiau būtų klaida šiuos motyvus vien mechaniškai sieti su nedarbu, menkais atlyginimais ar kitomis socialinėmis negerovėmis. Esama sunkiai suvokiamų, juodų emocijų pliūpsnių - net liguisto džiūgavimo, kad kažkas blogo vėl nutiko Lietuvoje. Tuo paženklinta emigracija, taip pat ir Lietuvos kasdienybė.

Išmintinga valdžia turėtų matyti šį reiškinį. Viena jo priežasčių - didžiulis atotrūkis tarp valdžios ir žmonių. Žinoma, labai patogu to nepastebėti, nežinoti, nepripažinti, susitelkti vien į mokesčių lygį, lengvatų, pašalpų, ES fondų įsisavinimą. Tačiau taip prarandamas ne mažiau svarbus, gal net svarbesnis matmuo. Danijos vyriausybė kiekvieną savo sprendimą įvertina atlikdama analizę, ar jis krašto žmones padarys laimingesnius. Lietuvoje seniai atėjo laikas kurti kur kas draugiškesnę, solidaresnę valstybę. Būtų verta kiekvienu atveju klausti savęs - kurlink stumia Lietuvą priimami sprendimai, vykdomos reformos? Nuo to tik geriau būtų ir patiems politikams.

Kita vertus, tautiečių polėkis susiniekinti ir juodinti save neretai peržengia sveiko proto ribas. Sunku pasakyti, kas tai lemia - ar proto sujaukimas, atsivejantis dar iš komunistinių laikų, ar pasaulio ir paties gyvenimo nepažinimas. Tarsi būtų norima bet kokia kaina įrodyti neįrodomą dalyką - jog Lietuva yra pati blogiausia pasaulyje. Neseniai lankiausi vienoje Afrikos valstybėje, kurioje daugumai žmonių tenka vos keli doleriai per dieną, siaučia badas ir pilietinis karas. Priėję gatvėje žmonės klausinėja, kaip patinka jų šalis atvykėliui, ir akys sužiba, kai pagiri - nors aplink vien lūšnos ir griuvėsiai, o žmones valdžia traktuoja blogiau nei gyvulius. Tačiau pasididžiavimo savo gimine, savo miestu, savo šalimi jausmas yra įrašytas žmogaus prigimtyje. Valdžia gali būti bloga ir labai bloga, tačiau ji netapatinama su kraštu, valstybe, tauta. O demonstruoti sopulius, nuolat inkšti paprastai nėra gero tono ženklas.

Dar visai neseniai Lietuva ir Airija buvo panašaus dydžio valstybės. Po keliasdešimties metų Airija turės 6 mln. gyventojų, o Lietuva - 2 mln., be to, didelė dalis Lietuvos gyventojų bus pagyvenę žmonės - iš Lietuvos šiuo metu išvyksta vis daugiau jaunimo. Nežinau, ar verta skelbti katastrofos artėjimą. Kaip sakė šaunusis kareivis Šveikas, nebus taip, kad niekaip nebūtų - žmonės ir ateityje gyvens, spręs problemas ir ras kokią nors išeitį. Tačiau kažin ar būtume teisūs, jei visiškai ignoruotume įvykusį vertybių krachą ir regimas jo pasekmes.