Kultūra

Vasaros pradžioje skelbtas tęstinis renginys „Einam“ iki vasaros pabaigos kiek „atvėso“. Birželį miestelėnus džiuginę nuoširdūs įvairių žanrų ir kokybės menininkų pasirodymai daugelyje centro ir Senamiesčio scenų rugpjūtį nutilo. Pritrūko norinčiųjų ar noro tuos norinčiuosius surasti?

Kelinti metai iš eilės vis tas pats: festivalis „Kaunas Jazz“ – be konkurentų, Tarptautinis Pažaislio muzikos festivalis – it nesulaižoma ledų porcija (gaivu, unikalu ir t. t.). Tai ašys, ant kurių laikosi kultūrinis Kauno vasaros gyvenimas.

Atnaujinta Kauno filharmonija aktyviai veikia: koncertai šeimoms, rimtosios muzikos rečitaliai, ir viskas dažniausiai už pigesnę nei bilieto į kino teatrą kainą. Nepadoriai pigu palyginti su tuo, ką gauna žiūrovas.

Patarimas besiskundžiantiems nykiu Laikinosios sostinės kultūriniu peizažu: renginių yra begalės, tik reikia jais domėtis ir nesikuklinti eiti į kamerinius renginius. Juose verda tikrasis kultūrinis gyvenimas, bendrauja tie, kuriems masinių švenčių pigus triukšmas įgriso iki gyvo kaulo.

Šventės

Kauno apskrities dienų šventė šurmuliavo rugsėjo pabaigoje. Vilniaus gatvės atkarpoje netoli Istorinės Kauno prezidentūros parinkta vieta idealiai tiko atkurti tarpukario dvasią. Žydiška „Štetl Jonava“, škotiški Kėdainiai ir daug geros nuotaikos – lietuviškumas drauge su tikruoju (prarastuoju) mūsų valstybės įvairiatautiškumu (it vanduo ir ugnis lyginant su iš piršto laužtu europietišku tolerantiškumu) kėlė ūpą kauniškiams. Reta proga, kai šventės kuklumas didina jos vertę ir prasmę.

Rugsėjo pradžioje vykusios pirmosios „Kauno naktys“ – puikus pavyzdys, kaip galima rasti gerą idėją, tačiau jos neįgyvendinti. Net esant prastam orui kauniškiai ir miesto svečiai užplūdo gatves, tačiau... iš didelio debesies mažas lietus.

Akcentai

Europos lengvosios atletikos čempionatas (iki 23 metų) nors kelioms dienoms prikėlė miestą iš letargo. Kauną užplūdo žavus sportiškas jaunimas. Kasryt galėjai sutikti Laisvės alėja bėgiojančius žmones. Kaip sapne...

Atgijo Senamiestis. Priežastis paprasta – „paskutinį kvapą išleido“ Laisvės alėja. O žmonėms reikia kažkur dėtis, dar puiku, kad ne visiems „Akropolis“ mielas. Tai, kad Senamiestyje vakarais gali sutikti daugiau žmonių, jokiu būdu nereiškia, kad jis sutvarkytas. Tiesiog nedažyti fasadai, sukrypę šaligatviai ir nenaudojamos patalpos čia atrodo mieliau nei Laisvėje.

Miesto valdžia prisiminė upių pakrantes. Išvalyta nemaža atkarpa Nemuno pakrantės nuo centro Panemunės link. Einant asfaltuotu takeliu – gražu žiūrėti.

Puiki dovana miesto dviratininkams – iki Lampėdžių karjero jau galima nuvažiuoti atskiru dviračių takeliu.

Statybos ir griovybos

Kauno sporto arena lipdoma kaip skruzdėlynas. Procesas nestabdomas, nors iki šiol nėra aišku, kas toliau organizuos šios arenos veiklą. Kartu su kylančia arena kyla ir keleto finansinių grupuočių noras urbanizuoti Nemuno salos teritoriją.

Nugriautas „Merkurijus“

Iš mirties taško pajudėjo Kauno pilies atstatymo projektas. Nors niekas nežino, kaip ji atrodė iš tikrųjų, tačiau šie darbai supriešino miesto visuomenę. Vieniems norisi atkurti pilį pasinaudojus Valdovų rūmų patirtimi (vaizduotės inkarnacija mūre), kitiems vaizduotė diktuoja šiuolaikiško objekto statybą. Kas geriau?

Dar viena džiugi naujiena: Santakos parke pradėtas remontuoti Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios stogas.