Šeštadienį popiežiui Benediktui XVI pasirašius dekretą, kuriuo pripažintos popiežių Jono Pauliaus II ir Pijaus XII herojiškos dorybės, leidžiant nuo šios juos tituluoti „garbingaisiais“ ir taip žengus dar vieną žingsnį jų beatifikacijos bylose, kilo ne tik džiugių, bet ir polemiškų reakcijų.

Kai kurie žydų bendruomenės Italijoje atstovai, kaip ir kai kurios asmenybės Izraelyje pasipiktino dėl tokio Pijaus XII įvertinimo. Jie laikosi gana kategoriškos nuomonės, jog Pijus XII, vadovavęs katalikų Bažnyčiai tamsiais Antrojo Pasaulinio karo metais, negynė žydų ir nepasmerkė nacistinės Vokietijos vykdyto genocido. Patys radikaliausi Pijų XII vadina Hitlerio bendrininku. Kiekvieną pagarbos aktą Pijui XII jie vertina kaip genocido pažeminimą, melo gynimą ir pan.

Žinoma, istoriniai liudijimai tokios nuostatos visiškai nepatvirtina. Yra pakankamai parodymų, kad nacistinė Vokietija Pijų XII laikė ne sąjungininku, o priešu ir ne kartą buvo diskutuota, kaip juo atsikratyti. Taipogi netrūksta liudijimų apie tai, kad Pijui XII, kaip daugeliui kitų Bažnyčios žmonių, žydų likimas rūpėjo ir jis rėmė konkrečias iniciatyvas jų naudai, išgelbėjusias daug gyvybių. Pavyzdžiui, karo metais popiežių vasaros rezidencijoje Kastelgandolfe buvo priglobta daugybė žydų, taip apsaugant juos nuo režimo persekiojimo. Pijus XII prieš nacizmo nusikaltimus yra pasisakęs viešai ir privačiai, jo viešai skelbtas mokymas buvo absoliučiai nesuderinamas su nacistiniu režimu.

Dialogas įšaldomas?

Vis tik kartais ir nuosaikesni apžvalgininkai bei istorikai neneigia Pijaus XII rūpesčio dėl žydų, tačiau tvirtina, kad jis galėjo padaryti daugiau nei padarė.

Tad nenuostabu, kad dekretas dėl Pijaus XII herojiškų dorybių pripažinimo sužadino komentarus apie Pijaus XII vaidmenį karo metais ir apie Benedikto XVI sprendimą tokį dekretą pasirašyti. Kategoriškai Pijų XII vertinantys nepagailėjo panašaus tono pastabų ir apie Benediktą XVI, jo elgesį ir sprendimus. Pasigirdo kalbų, jog gal reiktų „peržiūrėti“ sausio viduryje numatytą popiežiaus vizitą į Romos Sinagogą ir susitikimą su Romos žydų bendruomene. Tačiau netrukus buvo oficialiai patvirtinta, kad jokių pakeitimų dėl popiežiaus apsilankymo nėra.

Į kaltinimus dėl popiežiaus Benedikto XVI dekreto teko replikuoti keliems katalikų atstovams. Kardinolas Walter Kasper, Popiežiškosios komisijos santykiams su hebrajizmu pirmininkas, Italijos dienraščiui „La Stampa“ komentavo, jog popiežiaus vizito į Romos sinagogą atšaukimas būtų „absurdas“. Pasak jo, neigiamas ir labai emocines reakcijas buvo galima numatyti, tačiau reikia viltis, kad laimės sveika nuovoka.

Pijaus XII „tyla“

Komentuodamas priekaištus dėl Pijaus XII „tylos“ nacistinio režimo atžvilgiu, kardinolas Kasper sakė, jog popiežius turėjo rinktis atsargią kalbą savo svarbiausiuose pasisakymuose. Kitaip jo pasisakymai galėjo atnešti daugiau žalos, kaip kad olandų vyskupų atveju. Pastarieji viešai pasmerkė nacistinį režimą, tačiau tuo pačiu suteikė progą režimui imtis dar didesnių represijų tiek prieš žydus, tiek prieš katalikus. Nepaisant to, Pijaus XII priešiškumas nacistiniam režimui akivaizdus iš kitų viešų ir privačių gestų.

Iš kitos pusės, kardinolas Kasper patikslino, kad beatifikacijos byla yra skirtingas dalykas nuo istorinio tyrimo. Šią pastabą išplėtė Šventojo Sosto spaudos salės direktorius tėvas Federico Lombardi. Beatifikacijos byloje dorybės yra suprantamos krikščioniško tikėjimo šviesoje. Tai santykis su tikėjimu, o ne su politika. Dorybių pripažinimas reiškia, kad Pijus XII buvo geras krikščionis, galintis būti pavyzdžiu kitiems. Nepriklausomai nuo to, iš istorinės perspektyvos jo pontifikatą galima vertinti įvairiai ir turėti skirtingas nuomones. 

Įslaptinti archyvai?

Tiek kardinolas Kasper, tiek tėvas Lombardi atmetė kai kurių istorikų priekaištus dėl to, kad dar neatidaryti Pijaus XII pontifikato archyvai. Tėvas Lombardi priminė, kad tai nėra koks nors slėpimas ir vengimas juos parodyti, o techninis klausimas, kaip jau ne kartą sakyta. Turima keliolika milijonų puslapių dokumentų apie Pijaus XII pontifikatą. Su dabartinėmis personalo jėgomis reiks dar kelerių metų, kol jie bus sukataloguoti sekant tokį pat metodą ir procedūras, kaip ir visais kitais atvejais. Kai tai bus pabaigta, archyvai bus atidaryti.

Kita vertus, netiesa, kad istorikai neturi kuo remtis. Žinoma, suprantamas jų troškimas turėti visus egzistuojančius dokumentus, tačiau nuomonę galima susidaryti ir iš 1965 metais išleistų dvylikos tomų, kuriuose surinkti Šventojo Sosto dokumentai, liečiantys Antrąjį pasaulinį karą.

Iš kitos pusės, kaip prieš kurį laiką buvo pastebėjęs kardinolas Bertone, Popiežiaus valstybės sekretorius, visiems yra prieinamas Vatikano biuro dėl karo pabėgėlių archyvas, kurį Pijus XII įsteigė karui prasidėjus ir kuriame yra trys milijonai puslapių, dokumentuojančių periodą iki 1947 metų. Nors juose yra naudingos informacijos, tačiau po atidarymo archyvu kažkodėl niekas beveik nesidomėjo. Atrodo, svarbiau buvo ne archyvo turinys, o garsiai reikalauti jo atidarymo.