Gruodžio 7 dieną Šiaulių vyskupas ir Lietuvos kariuomenės ordinaras Eugenijus Bartulis šventė 60-metį. Ta proga publikuojamas išskirtinis interviu „XXI amžiuje“.

Pir­miau­sia pra­šy­tu­me pa­pa­sa­ko­ti apie sa­vo kil­mę. Ko­kio­je šei­mo­je au­go­te, ar gi­mi­nė­je bu­vo ku­ni­gų, kaip bren­do­te ku­ni­gys­tei?

Šei­mo­je au­go­me še­ši bro­liai ir ke­tu­rios se­se­rys. Tė­vai – pa­pras­ti dar­bi­nin­kai. Ma­my­tė ne­dir­bo, au­gi­no vai­ku­čius. Ku­ni­gų šei­mo­je ne­bu­vo, ta­čiau dvi se­se­rys bu­vo įsto­ju­sios į pran­ciš­ko­nų vie­nuo­ly­ną. Aš tai su­ži­no­jau jau baig­da­mas vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, nes jų vie­nuo­ly­nas vei­kė po­grin­dy­je. Anksčiau net ne­ži­no­jau, kad to­kie vie­nuo­ly­nai yra.

Šei­ma vi­są lai­ką bu­vo ti­kin­ti: kiek­vie­ną sek­ma­die­nį ei­da­vom į baž­ny­čią, mels­da­vo­mės ge­gu­ži­nes, bir­že­li­o ir spa­lio mė­ne­sio pa­mal­das, kar­tu kal­bė­da­vom li­ta­ni­ją. Daž­niau­siai ves­da­vo Tė­ve­lis, jis va­do­vau­da­vo ir mal­dai prieš val­gį. Nie­ka­da ne­sės­da­vom prie sta­lo ne­per­si­žeg­no­ję, ne­pa­si­mel­dę. To­kioj dva­sioj au­gant ir ki­lo min­tis, kad ga­lė­čiau gy­ve­ni­mą pa­švęs­ti Die­vui. Daug įta­kos, aiš­ku, tu­rė­jo ku­ni­gai, ypač Šan­čių ir Kar­me­li­tų kle­bo­nai, taip pat Kar­me­li­tų bei Šan­čių pa­ra­pi­jų vi­ka­rai. Pa­tar­nau­da­vau šv. Mi­šioms Kau­no Kar­me­li­tų baž­ny­čioj. Dva­siai au­gant su­stip­rė­jo ir pa­šau­ki­mas.

Ar prieš ap­si­spręs­da­mas sto­ti į se­mi­na­ri­ją ta­rė­tės su ko­kiu nors ku­ni­gu? Ką jis Jums pa­ta­rė?

Ben­dra­vau, kaip ir mi­nė­jau, su Šan­čių bei Kar­me­li­tų pa­ra­pi­jų vi­ka­rais. Nie­ka­da nie­kas pri­myg­ti­nai ne­ra­gi­no. Kal­bė­da­vo­me apie ku­ni­gys­tę, spręs­da­vo­me įvai­rias pro­ble­mas, bet kad kas nors spaus­tų: „Stok į se­mi­na­ri­ją“ – ne­bu­vo. Vi­sa­da ben­drau­da­vo­me lais­vai, nuo­šir­džiai, nie­kad ne­bu­vo pri­myg­ti­nio spau­di­mo.

Ką Jūs pa­tar­tu­mė­te do­ram jau­nuo­liui, ku­ris šiais lai­kais, kai pa­sau­lis pil­nas ma­lo­nu­mų, dve­jo­ja, ko­kį to­les­nį ke­lią pa­si­rink­ti, kai net ar­ti­miau­si žmo­nės – tė­vai – ne­pri­ta­ria min­čiai bū­ti ku­ni­gu?

Aš ma­nau, ku­ni­gys­tė yra pats gra­žiau­sias ir bran­giau­sias pa­šau­ki­mas gy­ve­ni­me. Jį pa­si­rink­ti ga­li kiek­vie­nas jau­nuo­lis – vi­siems at­vi­ras ke­lias. Ta­čiau ryž­tis šiam ke­liui – va­di­na­si, nu­mir­ti sau ir gy­ven­ti Die­vui ir žmo­nėms. Tai yra ne­pa­pras­tai bran­gus au­kos ir mei­lės ke­lias, ku­riam rei­kia ryž­tis. Tik aš ma­nau, kad į šį ke­lią šau­kia Die­vas. Pats žmo­gus nie­ka­da ne­su­gal­vos ši­o pa­šau­ki­mo pa­si­rink­ti. Toks Die­vo ma­lo­nės vei­ki­mas.

Ir tas vei­ki­mas ei­na įvai­riai: per ki­tus žmo­nes, per mal­dą, kar­tais per kan­čią, ku­rią kai ku­rie žmo­nės au­ko­ja už jau­nuo­lį. Pa­vyz­džiui, ma­to jo kil­nias sa­vy­bes ir au­ko­ja­si. Žiū­rė­kit, mo­čiu­tės kaip gra­žiai mel­džia­si už ku­ni­gė­lius, už se­mi­na­ri­jos auk­lė­ti­nius ar šiaip už jau­ni­mą, kad ne­trūk­tų dar­bi­nin­kų Vieš­pa­ties vy­nuo­gy­ne. Ma­nau, kad pa­šau­ki­mo ke­lias yra la­bai su­dė­tin­gas ir ne vi­sa­da ži­nom, kam tu­rė­si­me bū­ti dė­kin­gi. Tik am­ži­ny­bėj tik­riau­siai pa­aiš­kės: tė­vams, bro­liams, se­se­rims ar tie­siog pa­žįs­ta­miems tu­rė­tu­me at­si­dė­ko­ti už pa­šau­ki­mo ma­lo­nę.

Iš kur su­lau­kė­te dau­giau­siai pa­ra­mos, gal­būt ir ne­ti­kė­tos, kai te­ko kur­ti vys­ku­pi­jos įstai­gas?

Pa­ti pra­džia bu­vo gana su­dė­tin­ga ir sun­ki. La­bai dė­kin­gas tu­rė­čiau bū­ti da­bar­ti­niam Kau­no ar­ki­vys­ku­pi­jos kanc­le­riui mons. Adol­fui Gru­šui, ku­ris bu­vo pir­ma­sis ma­no kanc­le­ris. Daug ben­dra­vom ir jis sa­vo įžval­gom, ne­pa­pras­tai gi­liu baž­ny­ti­nės dva­sios su­pra­ti­mu pa­dė­jo kur­ti ins­ti­tu­ci­jas. Ma­nau, vis­kas sėk­min­gai pa­vy­ko! Iš­ties vi­siems bro­liams ku­ni­gams esu dė­kin­gas už bro­liš­ką su­pra­ti­mą, pa­gal­bą, nuo­šir­du­mą. Šiau­lių vys­ku­pi­ja – pa­ti jau­niau­sia vys­ku­pi­ja ir mums vi­siems tik­riau­siai trū­ko ir pa­tir­ties, ir su­pra­ti­mo. Vie­ni ki­tiems pa­dė­da­mi, žen­gėm pir­muo­sius žings­nius.

Jei­gu kal­bė­si­me apie ma­te­ria­li­nę pa­ra­mą, kai at­va­žia­vau, ne­bu­vo jo­kio pa­sta­to, ku­ria­me bū­tų ga­li­ma įsi­kur­ti. Me­tus gy­ve­nau pas mon­sin­jo­rą Kle­o­pą Ja­kai­tį, ku­ris bu­vo ka­ted­ros kle­bo­nas. Jis man už­lei­do vie­ną kam­ba­rė­lį. Po tru­pu­tį, su sa­vi­val­dy­bės pa­gal­ba  įren­gė­me ši­tą pa­sta­tą, kur da­bar yra ku­ri­ja. Sa­vi­val­dy­bė da­vė bu­tus žmo­nėms, ku­rie čia gy­ve­no. Bu­vo še­šios ar aš­tuo­nios šei­mos, ne vi­si no­rė­jo iš­si­kel­ti, to­dėl te­ko kai ku­riems pri­mo­kė­ti.

Kū­ri­mo­si eta­pe dau­giau­siai pa­dė­jo Kau­no ar­ki­vys­ku­pas Si­gi­tas Tam­ke­vi­čius, ku­ris pa­rė­mė fi­nan­siš­kai. Už gautus pi­ni­gus ga­lė­jau su­re­mon­tuo­ti, at­sta­ty­ti ši­tą pa­sta­tą, ku­ris bu­vo la­bai ap­verk­ti­noj pa­dė­ty, net bu­vo la­biau pa­na­šus į lin­dy­nę. Pa­vyz­džiui, kam­ba­ry­je, kur da­bar yra eko­no­mo tar­ny­ba, gy­ve­no vie­na mo­čiu­tė. To kam­ba­rio sie­nos bu­vo juo­dos nuo drėg­mės. Klau­siu ko­dėl, o ji sa­ko, kad be jo­kio per­den­gi­mo grin­dys su­dė­tos. Ir verk­da­ma pa­klau­sė: „Vai­ke­li, kaip tu čia gy­ven­si ši­tam na­me?“ Tik ar­ki­vys­ku­po ge­ru­mo dė­ka ga­lė­jau su­si­tvar­ky­ti: pa­ma­tus rei­kė­jo vos ne iš nau­jo lie­ti, tvir­tin­ti vi­są pa­sta­tą. Da­bar jis yra su­var­žy­tas, di­džiau­siais varžtais su­suk­tas, kad neiš­si­skir­tų sie­nos. Man net­gi sa­kė, ge­riau bū­tum nu­grio­vęs ir nau­ją pa­si­sta­tęs. Bet griau­ti ne­bu­vo ga­li­ma. Da­bar iš iš­orės at­ro­do ne­blo­gai.

Bū­da­mas Šiau­lių vys­ku­pu, daug da­ly­kų da­rė­te pir­mą kar­tą. Ži­no­ma, ne vien kur­da­mas vys­ku­pi­jos struk­tū­ri­nius pa­da­li­nius, bet ir or­ga­ni­zuo­da­mas sie­lo­va­di­nius ren­gi­nius, ku­rių anks­čiau čia ne­bu­vo – mal­din­gos ke­lio­nės į Ši­lu­vą, šei­mų ir ki­tos šven­tės. Ko­dėl jas su­ma­nė­te reng­ti, ar pa­tei­si­no jos Jū­sų vil­tis, ką dar pla­nuo­ja­te nau­jo?

Ma­nau, ker­ti­niai mū­sų vys­ku­pi­jo­je yra trys da­ly­kai. Pir­miau­sia – tai Kry­žių kal­no at­lai­dai, ku­rie po tru­pu­tį įgau­na sa­vo vei­dą. Mū­sų pi­lig­ri­mi­nis žy­gis iš Kry­žių kal­no į Ši­lu­vą su­trau­kia per tūks­tan­tį jau­nų žmo­nių. Kiek­vie­nais me­tais gal­vo­jam apie šių žy­gių ko­ky­bę, kad ko­ky­biš­kiau pa­si­ruoš­tu­me ir bran­džiau įgy­ven­din­tu­me.

Dar vie­nas džiaugs­mas – Šei­mų šven­tė, ku­ri mū­sų vys­ku­pi­jo­je įgau­na ma­si­nį po­bū­dį: su­si­ren­ka per ke­tu­ris tūks­tan­čius žmo­nių. Anks­čiau vyk­da­vo „Sau­lės“ ki­no te­at­re ir vi­si no­rin­tie­ji ne­tilp­da­vo, da­bar ruo­šiam nau­jai pa­sta­ty­to­je Šiau­lių are­no­je, kur tel­pa pen­ki tūks­tan­čiai žmo­nių. Vi­sa­da su­lau­kia­me be­veik pil­nos are­nos. Tai la­bai bran­gi die­na mū­sų vi­sos vys­ku­pi­jos šei­moms. At­va­žiuo­ja ir iš ki­tų vys­ku­pi­jų pa­žįs­ta­mi, drau­gai, ku­rie džiau­gia­si da­ly­vau­da­mi įga­vu­sio­je to­kią gi­lią pras­mę šven­tė­je.

Įgy­ven­di­na­me ir nau­jas įdė­jas. Per­nai pir­mą kar­tą džiau­gė­mės Nau­juo­sius me­tus su­tik­da­mi su ne­ga­lią tu­rin­čiais žmo­nė­mis. Šį su­ma­ny­mą puo­se­lė­ja­me ir šiais me­tais, ti­ki­mės, kad jis taps nau­ja tra­di­ci­ja. Vi­sus pla­nus sun­ku ir iš­var­din­ti.

Ar tai, kad esa­te ki­lęs iš di­de­lės šei­mos, tu­rė­jo įta­kos Jū­sų no­rui reng­ti Šei­mų šven­tes? Ar iki šiol ben­drau­ja­te su gi­mi­ne, gal ren­gia­te su­si­ti­ki­mus, gal tu­ri­te ko­kią sa­vą tra­di­ci­ją?

Ma­nau, kad taip. Man šei­ma la­bai bran­gi. Aug­da­mas pa­ty­riau, kad šei­ma yra pa­šau­ki­mų ir mei­lės lop­šys, ku­ria­me už­gims­ta pa­tys gra­žiau­si žmo­gaus jaus­mai, kur žmo­gus gau­na pa­čias gra­žiau­sias ti­kė­ji­mo ir do­ros ver­ty­bes. Šei­ma yra svar­biau­sia, kaip Po­pie­žius sa­kė, ma­žo­ji Baž­ny­čia. Da­bar­ti­nis apaš­ta­li­nis nun­ci­jus pas­ku­ti­nio ap­si­lan­ky­mo me­tu aiš­ki­no, jog šei­ma yra Baž­ny­čių Baž­ny­čia. Iš tie­sų šei­mo­je yra bran­di­na­mi gi­lūs žmo­nės. Ma­to­me ir gy­ve­ni­mas liu­di­ja, kad dau­giau­siai pa­šau­ki­mų yra iš gau­sių šei­mų. Re­čiau yra iš to­kių, kur po vie­ną vai­ku­tį au­ga.

Šei­mos šven­tę ini­ci­ja­vo ir ben­dra­vi­mas su šei­mų bū­re­liais, ku­rių aš jau ne­ma­žai tu­riu. Pas­ta­ruo­ju me­tu ben­dra­vi­mas su šei­mų bū­re­liais bu­vo šiek tiek ap­leis­tas, fi­ziš­kai ne­spė­ju: ir ka­riuo­me­nė, ir... Pra­ėju­sią sa­vai­tę vėl bu­vau šei­mų bū­re­ly­je. At­nau­ji­nam po tru­pu­tį ben­dra­vi­mą. Iš tie­sų žmo­nės la­bai pa­si­il­gę to­kio nuo­šir­daus ben­dra­vi­mo – jie at­si­ve­ria, spren­džia pro­ble­mas, ke­lia klau­si­mus. Žmo­nės sie­kia tik­ro ben­dra­vi­mo, no­ri ma­ty­ti ku­ni­go vei­dą ne iš sa­kyk­los, ne iš to­lo.

Pra­dė­tas Bar­bo­ros Ža­ga­rie­tės be­ati­fi­ka­ci­jos pro­ce­sas. Ži­nant, kaip il­gai vyks­ta kan­ki­nių vys­ku­pų Te­ofi­liaus Ma­tu­lio­nio, Me­čis­lo­vo Rei­nio, Vin­cen­to Bo­ri­se­vi­čiaus, pa­sau­lie­čių Ade­lės Dir­sy­tės, Ele­nos Spir­ge­vi­čiū­tės be­ati­fi­ka­ci­jos by­los, kuo ši prieš ke­lis šimt­me­čius gy­ve­nu­sios mer­gi­nos by­la svar­bi vys­ku­pi­jai, jos ti­kin­tie­siems?

Ma­tė­me šios mer­gai­tės ty­ru­mą, gy­ve­ni­mo gro­žį. Šian­dien, kai nu­ver­tin­tas ty­ru­mas ir skais­tu­mas, ji iš­ky­la kaip sek­ti­nas pa­vyz­dys ko­vo­je už do­rą, ty­rą, skais­tų gy­ve­ni­mą. Ma­nau, kad la­bai sa­va­lai­kis ir ak­tu­a­lus ši­tas jos gy­ve­ni­mo pa­vyz­dys, ku­ris mus vi­sus įkve­pia. Jos pa­vyz­dys ska­ti­na ei­ti tik­ruo­ju skais­tu­mo, ty­ru­mo ir šven­tu­mo ke­liu.

Pra­dė­ti by­lą pa­ska­ti­no ir ne­nu­trūks­tan­tys, jau dau­giau nei pus­tre­čio šimt­me­čio trun­kan­tys at­si­lie­pi­mai dau­ge­lio Baž­ny­čios hie­rar­chų ir pa­sau­lie­čių, tarp jų ir ga­na įžy­mių, apie Bar­bo­ros Ža­ga­rie­tės už­ta­ri­mu įvy­ku­sius pa­gi­ji­mus, ki­tas gau­tas ma­lo­nes. Ža­ga­rės pa­ra­pi­jie­čiai bei apy­lin­kės gy­ven­to­jai su­rin­ko 276 pa­ra­šus po pra­šy­mu, kad jų kraš­tie­tė bū­tų pa­skelb­ta pa­lai­min­tą­ja ir šven­tą­ja.

Šie­ metai pa­skelb­ti Ku­ni­gų me­tais. Ko­kius ku­ni­gų sie­lo­va­dos ren­gi­nius pla­nuo­ja­te Šiau­lių vys­ku­pi­jo­je? Kaip ver­ti­na­te sa­vo vys­ku­pi­jos ku­ni­gus?

Ku­ni­gų me­tais no­rė­čiau pa­si­džiaug­ti sa­vo ku­ni­gais, nes iš tie­sų ku­ni­gai yra Die­vo do­va­na ne tik vys­ku­pi­jai, bet ir vi­sai Lie­tu­vai, vi­sai Baž­ny­čiai. Kiek­vie­nas ku­ni­gas, kiek jam yra duo­ta Die­vo su­ge­bė­ji­mų, iš­min­ties, ati­duo­da vi­są šir­dį ši­tam gy­ve­ni­mui. Klai­dos, ku­rios pa­si­tai­ko – o jų sun­ku iš­veng­ti – ro­do, kad mes esa­me tik tra­pūs mo­li­niai in­dai Die­vo ap­vaiz­dos ran­ko­se. To­dėl ne­ga­lim di­džiuo­tis nei sa­vo iš­min­ti­mi, nei su­ge­bė­ji­mais, nei ko­kiais nors pa­sie­ki­mais. Tu­ri­me tik­tai dė­ko­ti Die­vui už vi­sa tai, kas vyks­ta ge­ro mū­sų ir ki­to­se vys­ku­pi­jo­se. Ne­pri­skir­ti nuo­pel­nų sau, bet dė­ko­ti Die­vui už tas ma­lo­nes, ku­rias jis lei­džia pa­tir­ti per mū­sų ku­ni­giš­ką pa­šau­ki­mą, bran­gin­ti ku­ni­go šven­tu­mą, stip­rin­ti dva­sią ir aug­ti Die­vo ma­lo­nė­je, kad, kaip sa­ko apaš­ta­las Pau­lius, Die­vo ka­ra­lys­tė iš­si­skleis­tų kiek­vie­no žmo­gaus šir­dy­je.

Ku­ni­gų me­tais dau­giau dė­me­sio ski­ria­me as­me­niš­kam ku­ni­go au­gi­mui. Sa­vo pa­šau­ki­mą sten­gė­mės ge­riau pa­žin­ti ku­ni­gų re­ko­lek­ci­jo­se. Bu­vom pa­si­kvie­tę nun­ci­jų, jis la­bai gi­liai pa­žvel­gė į ku­ni­gys­tės pa­šau­ki­mo es­mę, pa­tei­kė ne­pa­pras­tai bran­džių pa­ta­ri­mų.

Kiek­vie­no mė­ne­sio pir­mą­jį ket­vir­ta­die­nį de­ka­na­tuo­se vyks­ta ado­ra­ci­ja ir su­si­ti­ki­mas su de­ka­na­to ku­ni­gais. Juo­se spren­džia­me ir ku­ni­go pa­šau­ki­mo, ir vi­sos vys­ku­pi­jos veik­los klau­si­mus. Ry­tais, 6.45 va­lan­dą, kar­tu su ku­ni­gais kal­ba­me va­lan­dų li­tur­gi­ją. Nau­jos baž­ny­čios kon­sek­ra­vi­mo die­ną ati­da­ry­ta nuo­la­ti­nės ado­ra­ci­jos kop­ly­čia, ku­rio­je mel­džia­ma­si už ku­ni­gus, už nau­jus pa­šau­ki­mus. Mąs­tau apie at­ei­ties ga­li­my­bę pa­ben­drau­ti su ku­ni­gais ir pa­kvies­ti juos į ado­ra­ci­jos va­lan­dą: pa­bū­ti Šven­čiau­sio­jo Sak­ra­men­to aki­vaiz­do­je, pa­ben­drau­ti su gy­vuo­ju Kris­tu­mi. Kry­žių kal­no at­lai­dų me­tu, mi­nė­da­mi Lie­tu­vos tūks­tant­me­tį, kar­tu dė­ko­jo­me už ku­ni­gys­tės pa­šau­ki­mo do­va­ną.

Bu­vo min­čių su­si­rink­ti vi­siems ku­ni­gams prie Kry­žių kal­no ir pa­au­ko­ti šv. Mi­šių au­ką. Kry­žių kal­nas – pui­ki vie­ta ku­ni­gys­tės es­mei ap­svars­ty­ti, pa­dė­ko­ti Die­vui už ku­ni­gys­tės pa­šau­ki­mą. Kol kas – tai tik pla­nai.

Bū­da­mas Šiau­lių vys­ku­pu, ga­vo­te ir ant­rą­ją vys­ku­pi­ją – ta­po­te ka­riuo­me­nės or­di­na­ru. Ar šios dvi pa­rei­gos vie­na ki­tai ne­truk­do?

Ma­ny­čiau, ne­truk­do, ta­čiau su­dė­tin­ga at­lik­ti dvie­jų vys­ku­pi­jų or­di­na­ro pa­rei­gas. La­bai daž­nai pa­si­tai­ko die­nų, kai su­tam­pa ke­li ren­gi­niai, kaž­ko rei­kia at­si­sa­ky­ti. Ži­nai, kad tu­rė­tu­mei bū­ti ta­me ren­gi­ny­je, o ap­lin­ky­bės ne­lei­džia. To­kie su­si­kir­ti­mai bū­na la­bai ne­sma­gūs, ne­ga­liu džiaugs­min­gai jaus­tis. Jau­čiu, kad fi­ziš­kai kar­tais per sun­ku. Pa­vyz­džiui, rei­kia va­žiuo­ti į Vil­nių ir da­ly­vau­ti su­si­ti­ki­me, ku­ris trun­ka va­lan­dą ar dvi, ta­čiau prak­tiš­kai dings­ta vi­sa die­na. To­kių su­si­ti­ki­mų – la­bai daug. Ten­ka daug lai­ko pra­leis­ti au­to­mo­bi­ly­je, tai ne­pri­si­de­da nei prie svei­ka­tos, nei prie pras­min­go lai­ko pra­lei­di­mo. Aiš­ku, mel­džia­mės va­žiuo­da­mi, kal­bam ro­ži­nį, mąs­ty­mus at­lie­kam, bet tai ne­bū­na pro­duk­ty­vus dar­bas, ku­rį ga­lė­tum at­lik­ti bū­da­mas at­sa­kin­gas tik už vie­ną vys­ku­pi­ją. Mąs­to­ma apie at­ski­rą ka­riuo­me­nės vys­ku­pą. Ta­da, ma­nau, bū­tų ga­li­ma nuo­šir­džiau at­lik­ti vi­sus dar­bus ir su­spė­ti.

Pa­sau­lie­čiai pa­trio­ti­niuo­se ren­gi­niuo­se, ku­riuo­se da­ly­vau­ja ka­riuo­me­nė, džiau­gia­si ka­rių lai­ky­se­na, gra­žiu žy­gia­vi­mu, va­dų ko­man­dų vyk­dy­mu. Gal ka­riai tik va­dų ra­gi­na­mi at­ei­na į baž­ny­čią, ar daž­nai ka­pe­lio­nai tu­ri ga­li­my­bę džiaug­tis prak­ti­kuo­jan­čiais ka­riais?

Šis klau­si­mas la­bai su­dė­tin­gas. De­šimt­me­tį va­do­vau­ju Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės sie­lo­va­dai. Ma­tau daug at­ve­jų, kai ten­ka krikš­ty­ti ka­rius, teik­ti jiems Su­tvir­ti­ni­mo sak­ra­men­tą. Ypač kai ben­drau­da­vom su šauk­ti­niais ka­riais. Ka­rius pro­fe­sio­na­lus krikš­ty­ti ir Su­tvir­ti­ni­mo sak­ra­men­tą teik­ti ten­ka re­čiau. Anks­čiau, bū­da­vo, ben­drau­jam su ka­riais, ku­riems ti­kė­ji­mo da­ly­kai vi­siš­kai nau­ji. Va­din­da­vom juos „pro­gi­niais“. Pa­krikš­ti­jam, pa­ruo­šiam Pir­ma­jai Ko­mu­ni­jai, Su­tvir­ti­ni­mo sak­ra­men­tui ir, ga­li­ma sa­ky­ti, tuo pasi­bai­gia jų krikš­čio­niš­kas gy­ve­ni­mas.

Ka­pe­lio­nams ten­ka di­de­lė už­duo­tis pri­ar­tin­ti ka­rius prie Kris­taus. Ne tik ka­rius, bet ir jų šei­mas, vai­kus. Tai pla­ti dir­va, ku­rio­je tu­ri­me daug dar­bo. Ne­se­niai Vo­kie­ti­jo­je su­ži­no­jau gra­žų da­ly­ką. Pa­ste­bė­ta, kad la­bai rei­kia vi­siems ka­riams pri­va­lo­mo eti­kos kur­so. Klau­si­mas su­de­rin­tas su vy­riau­sy­be ir vi­si ka­riai gi­li­na­si į eti­kos es­mę. Šiuo klau­si­mu bū­ti­nai kal­bė­siuos su Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės va­do­vy­be. Gal­vo­ju, jei bus įma­no­ma, pa­siek­ti, kad eti­kos kur­sas gra­žia ti­kė­ji­mo dva­sia bū­tų per­tei­kia­mas vi­siems ka­riams. Tada pa­ma­ty­si­me nau­ją ka­rių dva­sią ti­kė­ji­mo švie­so­je.

Ko­kias tra­di­ci­jas tu­ri­te su ka­riuo­me­nės ka­pe­lio­nais? Kaip daž­nai su­si­tin­ka­te, kaip su­ta­ria­te? Kaip vyk­do­ma jų sie­lo­va­da?

Kiek­vie­nais me­tais or­ga­ni­zuo­ja­me ka­pe­lio­nų re­ko­lek­ci­jas, ku­rio­se ir aš pats da­ly­vau­ju. Su­si­ti­ki­mai su ka­pe­lio­nais ne vi­suo­met vyks­ta re­gu­lia­riai, no­rė­tu­me, kad jie vyk­tų daž­niau, bet įvai­rios ap­lin­ky­bės ne vi­sa­da lei­džia. La­bai svar­bu kiek­vie­nam ka­pe­lio­nui as­me­niš­kai aug­ti ti­kė­ji­mo švie­so­je ir ne­pa­mirš­ti, kad jis pir­miau­sia yra ku­ni­gas, o tik po to ka­rys, ku­ris įsi­jun­gia į vie­ną ki­tą ka­riuo­me­nės da­li­nį. Pir­miau­sia jis pats tu­ri aug­ti šven­tu­me, kas­dien au­ko­ti šv. Mi­šių au­ką, daž­nai ei­ti at­gai­los ir ki­tų sak­ra­men­tų. As­me­ni­nis dva­si­nis au­gi­mas su­bran­dins mū­sų ka­riuo­me­nės or­di­na­ria­te tą gra­žią ti­kė­ji­mo ir mei­lės dva­sią, ku­rio­je ga­lė­si­me spręs­ti vi­sas pro­ble­mas.

Kiek­vie­nų me­tų ge­gu­žės mė­ne­sį vyks­ta­me į Lur­dą. Ypač nuo­šir­džius ry­šius pa­lai­ko­me su Vo­kie­ti­jos or­di­na­ria­tu, ku­ris la­bai pa­de­da ke­lio­nių į Lur­dą me­tu.

Su ka­riais vyks­ta­me į Ši­lu­vą,  Kry­žių kal­ną, ki­tas šven­to­ves. Ka­riai da­ly­vau­ja pi­lig­ri­mi­niuo­se žy­giuo­se, la­bai daug pa­de­da: pa­sta­to pa­la­pi­nes, rū­pi­na­si mai­ti­ni­mu, tei­kia įvai­riau­sią ki­to­kią pa­gal­bą. Ka­rei­viai daž­nai kvie­čia­mi į įvai­rius pa­sau­lie­ti­nius ren­gi­nius, ku­riuo­se pa­mai­ti­na ko­še, ar­ba­ta. Mū­sų nuo­šir­dus ben­dra­vi­mas su vi­sa ka­ta­li­kiš­ka ben­druo­me­ne vie­no­se ar ki­to­se šven­tė­se, mo­ky­muo­se, ma­nau, tam tik­ra pras­me yra au­gi­mas mei­lė­je, pa­tar­na­vi­mo, nuo­lan­ku­mo dva­sio­je, ku­rios rei­kia kiek­vie­nam, ypač au­gant ir stip­rė­jant to­je ka­pe­lio­nų tar­nys­tė­je, ku­ri yra la­bai svar­bi mū­sų or­di­na­ria­to tar­ny­boj.

Jus ma­to­me tik be­si­šyp­san­tį. Ar iš tie­sų vi­sa­da šyp­so­tės, ne­jau­gi nie­ka­da ne­su­pyks­ta­te?

Pykti yra su­dė­tin­ga, ka­dan­gi ma­no šū­kis, įra­šy­tas her­be: „Vi­suo­met džiau­ki­tės Vieš­pa­ty­je“. Sten­giuo­si gy­ven­ti ta dva­sia. Kai su­si­tin­ku su žmo­nė­mis, ku­rie kar­tais nė­ra pa­lan­kūs as­me­niš­kai ar ku­ni­gys­tės pa­šau­ki­mui, ar pik­tais žmo­nė­mis, sten­giuo­si vi­sa­da ra­miai spręs­ti iš­ki­lu­sius klau­si­mus, nie­ka­da ne­pa­ro­dau pik­tu­mo. No­riu, kad vis­kas bū­tų iš­spręs­ta Kris­taus mei­lės dva­sio­je, nes pat Vieš­pats sa­ko: „Mo­ky­ki­tės iš ma­nęs, nes aš esu ro­mus ir nuo­lan­kios šir­dies“. Sten­giuo­si šiai tar­nys­tės dva­siai pa­lai­kant žmo­nėms ro­dy­ti Kris­tų, pri­ar­tin­ti prie Jo, o sa­vo tar­nys­tę at­lik­ti be­si­šyp­san­čiu vei­du ir džiu­gia šir­di­mi.

Vie­na­me in­ter­viu „XXI am­žiui“ (2000 m., Nr. 77) sa­kė­te, jog ne­įsi­vaiz­duo­ja­te ki­to­kio po­il­sio, kaip ke­lio­nės į kal­nus. Ar ga­li­te iš­var­din­ti vi­sus kal­nus, į ku­riuo­s esa­te įkopęs? Ar 5685 m aukš­čio Ki­li­man­dža­ras, į ku­rį įko­pė­te 1998 me­tais, ir yra kol kas aukš­čiau­sia vir­šu­kal­nė Jū­sų gy­ve­ni­me? Ar iš tie­sų tik kal­nuo­se pail­si­te?

Iš tie­sų ta vir­šu­kal­nė kol kas aukš­čiau­sia. Sa­kau kol kas, bet ne­ži­nau ar bus ga­li­my­bė ka­da aukš­čiau pa­kil­ti. Po­il­sis iš tie­sų yra gra­žiau­sias ir ge­riau­sias kal­nuo­se, tik ne vi­sa­da ga­liu šią sva­jo­nę iš­pil­dy­ti. Ypač da­bar, kai yra dvi vys­ku­pi­jos, la­bai sun­ku iš­trūk­ti. Pa­vyz­džiui, pra­ėju­sią va­sa­rą tik­rų atos­to­gų ne­tu­rė­jau. Sun­ku mąs­ty­ti apie kal­nus, kai esi toks už­im­tas. Aiš­ku, la­bai la­bai no­rė­čiau. O iš­var­din­ti vi­sas vie­tas, kur bu­vau, sun­ko­ka. Rei­kė­tų tur­būt at­ski­ro re­por­ta­žo. Ne­pa­kak­tų lai­ko vis­ko vie­nu mos­tu ap­im­ti. Dau­giau­sia, aiš­ku, Kau­ka­zo kal­nai ap­vaikš­čio­ti, Ita­li­jos Pran­cū­zi­jos, Švei­ca­ri­jos Al­pės – pa­čios mie­liau­sios vie­tos.

Kas­met me­tų pa­bai­go­je iš­girs­ta­me, kad iš­lei­do­te nau­ją ka­len­do­rių su sa­vo nuo­trau­ko­mis. O gal ka­da nors iš­lei­si­te kny­gą?

Fo­to­gra­fi­jos me­nas man la­bai ar­ti­mas – ka­riuo­me­nėj į­gi­jau ši­tą spe­cia­ly­bę. Kad ir kur ke­liau­čiau, pa­si­i­mu fo­to­apa­ra­tą. Tai ma­no ge­riau­sias drau­gas, ku­ris ly­di vi­so­se gy­ve­ni­mo ke­lio­nė­se. Apie kny­gas ne­drįs­tu gal­vo­ti, ne­su li­te­ra­tas, to­dėl šio dar­bo ne­ža­du im­tis. Pa­si­lik­siu prie fo­to­gra­fi­jos, ku­ri man prie šir­dies ir su ku­ria esu su­si­gy­ve­nęs.

Vi­so­se Lie­tu­vos vys­ku­pi­jo­se kon­sek­ruo­ta po ke­le­tą nau­jų ar at­sta­ty­tų baž­ny­čių. Gruo­džio 11 die­ną kon­sek­ra­vo­te bažnyčią ir Šiau­liuo­se. Ko­kios min­tys po šių iš­kil­mių?

Aš ma­nau, kad tai tik­rai vie­nas iš gra­žiau­sių ste­buk­lų mū­sų vys­ku­pi­jo­je. Tai pir­mo­ji baž­ny­čia, ku­rią te­ko kon­sek­ruo­ti Šiau­liuo­se. La­bai džiau­giuo­si šia baž­ny­čia, o ypač džiu­gu, kad ga­lė­jo­me įreng­ti nuo­la­ti­nės ado­ra­ci­jos kop­ly­čią. Ne­pa­pras­tai iš­kil­min­ga, kad kar­tu su kon­sek­ra­ci­jos va­lan­da pra­si­dė­jo nuo­la­ti­nės ado­ra­ci­jos va­lan­dos baž­ny­čios kop­ly­čio­je. Po šven­to­sios Ko­mu­ni­jos pa­kon­sek­ruo­tą di­de­lę Os­ti­ją įdė­jo­me į pa­ruoš­tą monst­ran­ci­ją ir vi­si vys­ku­pai su nun­ci­ju­mi prie­ša­ky­je iš­kil­min­gai nu­ne­šė­me į ado­ra­ci­jos kop­ly­čią. Ten, ty­lo­je pa­si­mel­dę, su­grį­žo­me už­baig­ti kon­sek­ra­ci­jos šv. Mi­šių au­kos. La­bai gi­lus įspū­dis, la­bai bran­gi va­lan­da ir esu ne­pa­pras­tai dė­kin­gas Die­vo ap­vaiz­dai, kad ga­lė­jo tai įvyk­ti. Ma­nau, vi­siems žmo­nėms la­bai svar­bu pa­ben­drau­ti su Vieš­pa­čiu ty­loj.

Pa­čio­je baž­ny­čio­je la­bai pa­tin­ka Ma­ri­jos iš­ties­tos ran­kos, ku­rios kvie­čia at­ei­ti prie Jė­zaus ir tar­nau­ti kaip tar­na­vo Švč. Mer­ge­lė Ma­ri­ja.

Ką Jums reiš­kia gy­ve­ni­mo 60-me­tis? Ką ma­to­te per­žvel­gęs pra­gy­ven­tus me­tus?

Ne­at­ro­do, kad jau tiek me­tų. Šis skai­čius kaž­koks ne­sa­vas. At­ro­do, vi­sai ne­se­niai pra­si­dė­jo bran­des­nis gy­ve­ni­mas. Šis lai­ko­tar­pis – ne­pa­pras­ta mei­lės do­va­na. Li­ku­sį gy­ve­ni­mą dar nuo­šir­džiau dė­ko­siu Die­vui. Žmo­gus – Die­vo do­va­na. Trokš­tu kiek­vie­na­me žmo­gu­je ma­ty­ti Kris­tų ir pa­tar­nau­ti su mei­le.

Kal­bė­jo­si Ine­sė Ratnikaitė

„XXI amžius“, Nr. 92, 2009 12 24