2012 m. vasario 12 d., sekmadienis

Gendrutis Morkūnas. Švęsti kosmose ir tvarte

2009-12-26
Rubrikose: Kultūra » Aštuntoji diena 
Gendrutis Morkūnas

Būdamas vaikas, Kūčių vakarą ir Naujųjų metų išvakarėse prieš visiems sėdant prie stalo, paslapčia nueidavau į tvartą. Pažiūrėti į gyvuliukus. Ne, ne į tai, ar jie kalbės ir ar darys kitokius stebuklus.

Apie dabar visais varpais, visais kanalais į visų ausis kasmet skalambijamus senovinius Kalėdų stebuklus tada nežinojau beveik nieko, be to, buvau materialistas ir jokiais vandens virtimais vynu Kalėdų naktį nebūčiau patikėjęs, o Naujuosius švęsti pradėjome gana vėlai (retas pas mus tais laikas švęsdavo net švenčiausių švenčiausią - gimtadienius).

Būdavo įdomu pamatyti, ar gyvuliukuose atsiranda kas nors kalėdinio ar naujametinio: kitoks žvilgsnis, nekasdieniškas šnopavimas, nematyti judesiai, švenčių laukimas. Juk pavasariais, kai jie pirmą sykį išeidavo į lauką, ar vasarą, kai gaudavo pargauti ką tik išdžiovinto ir iškepto šieno, galų gale, rudenį, kai paslapčia įlįsdavo į gerokai paaugusius runkelius, karvės, avys, arkliai tapdavo kitokie. Tokie, kad akimirksnį atrodydavo, kad tai - ne mūsų gyvuliukai.

Taigi, tokias šventes jie švęsdavo. Be šampano ir šakočio, bet daug ėsdami ir visaip kitaip džiūgaudami.

Kūčių vakarą ir Naujųjų išvakarėse nepasikeisdavo niekas. Kad ir kiek žiūrėdavau, karvės mūkdavo, avys mekendavo, kiaulės kriuksėdavo, visi gulėdavo, stovėdavo, ėsdavo, klausiamai į tvartan atėjusį vaiką žiūrėdavo taip pat kaip ir rugpjūčio ketvirtąją, liepos dvidešimt septintąją ar sausio septintąją.

Būdavo keista, nes šventėms ruošdavosi visi. Nespėjančios šeimininkės pagalbon kviesdavosi ne tik paaugusius vaikus, bet ir visai mažus namų peliukus, suirutė pažadindavo į žiemos miegą dar spalį panirusius vorus, kurie džiaugsmingai imdavo ant sausainių barstyti cukrų, o šeimininkams lyginti staltieses ir galąsti peilius padėdavo šuniukai.

Beje, šie šuniukai tomis dienomis šventiški tapdavo jau po pietų. Matyt, todėl, kad žinodavo, jog gaus galąsti šventinių peilių...

Žmonių, dirbančių Kalėdų ar Naujųjų metų naktimis, tada nė neįsivaizdavau. Gal todėl, kad neturėjome televizoriaus ir niekas apie juos nepapasakodavo, gal dėl to, kad tokių žmonių nepažinojau. Suvokti, kad tuo metu, kai pasaulyje akimirksniui dingsta viskas, lieka tik balta staltiesė, žvakė ir siaubingai artimi žmonės, kažkas turi kažką saugoti, kažkas - vežti, kažkas - daryti operacijas, o kažkas - iš televizijos studijos linksminti nepaprastus valstybės narius ir paprastus piliečius, buvo neįmanoma.

Sužinojęs apie tai iškart pagalvojau, kad tie žmonės turėtų būti labai nelaimingi. Ar gali būti laimingas, jei privalai tokią naktį būti ten, kur nėra nė vieno, kuriam į akis žiūrėti gali kad ir visą naktį, o kaklas nuo to nė kiek nenutirps.

O vėliau gyvenimas ėmė keistis. Vis daugiau žmonių per šventes ėmė garsiai burzginti automobilius, blaškytis gatvėmis ir paupiais, šaudyti fejerverkus, daužyti šampano butelius ir vienas kitam... chm, veidus, garsiai bartis ir kviesti policiją.

Noras glostyti pirštais ką tik išlygintą staltiesę kažkur dingo. Dabar tomis naktimis norėjosi eiti, važiuoti, trypti, apšviesti ir šampano kamščiais apšaudyti kosmosą. Tarsi baltoji staltiesė, deganti žvakė ir mieli veidai mums keltų nejaukumą ir kaip išprotėjusius tomis naktimis verstų šuoliuoti nežinia kur, tarškinant tuščiomis šventinio stalo šprotų skardinėmis.

Liko tik tie, kas šventinėmis naktimis turi dirbti. Ko gero, vienintelis anų ramiųjų naktų prisiminimas. Tad gal ir gerai, kad tomis naktimis kažkas gimsta, kažkam prisireikia vaistų, į parduotuves taikosi vagys, kažkam liūdna. Kol bus taip, reikės žmonių, saugančių mūsų švenčiausias šventes.

Ir raminančių mus.

Taip, kaip nuramindavo mane anais laikais šieną kramtančios karvės, paršiukus žindančios kiaulės ir pavasario darbus planuojančio arklio žvilgsniai, palydintys tvarto duris užveriantį ir prie baltosios staltiesės bėgsiantį vaiką.

Dabar galvoju - o gal neblogai būtų buvę tada kokią šventinę naktį praleisti tvarte.

O ką, nusivertei nuo tvarto lubų kalną šiaudų, griuvai aukštielninkas į juos, pasistatei šalia žibalinę lempą (kitokių nebuvo, nepamiršti priešgaisrinės apsaugos taisyklių!) ir žiūri karvei į akis...

"Šiaurės rytai"

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)

Birutg 2010-01-02 00:17

Po sunkios kovos su klastinga liga Gendrutis Morkūnas 2010 m. sausio 1 d. iškeliavo iš šio Pasaulio. Nuoširdi užuojauta visiems, kurių širdyje šis Ypatingas Žmogus paliko gilų pėdsaką. " Užsidegė žvaigždė ir vėl užgeso, dangus tik žėri amžinai. Tu sušukai -esu, mes esam, o aidas atkartojo taip trumpai... (V. Aistis).

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (1)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Kryžių kalnas

Tai šitas kalnas – lyg ženklas, priminimas visų tų suartų kelių ir takelių, kryžkelių, ties kuriomis buvo susitinkama ir išsiskiriama, dirbamais laukais paverstų vienkiemių ir išdraskytų sodžių.

skaityti

Vasaris – trumpas mėnuo, o jo savaitės – dar trumpesnės. Vis dėlto – kokios svarbesnės skiautės tiktų į dėlionę šiam savaitlaiškiui?

W.Szymborska

Kai Zakopanės „Astorijoje“ Wisławą Szymborską pasiekė žinia, kad jai paskirti Nobelio laurai, ji iškart sutriko: „Kurių galų ėmiau į rankas tą plunksną?“.

Kompozitorius Gediminas Gelgotas

Apie NI&Co atliekamą minimalistinę muziką, kompozitoriaus duoną ir kūrybinius ieškojimus pasakoja ansamblio įkūrėjas ir kompozitorius, dirigentas Gediminas Gelgotas.

Oskaras Koršunovas, „Išvarymas“

Vienoje esė Sigitas Parulskis Oskarą Koršunovą yra įvardijęs Lietuvos teatro Moze.
Viena vertus, tai ironiškas rašytojo gestas, lengvai krepštelintis per kartais nekuklius maestro pareiškimus tema „Mano teatras – vienintelis“.

Witoldo Gombrowicziaus romanas „Apsėstieji“

Pindamas įtraukiantį ir intriguojantį siužetą, Witoldas Gombrowiczius pasitelkia visą vaizduotės arsenalą – čia ir tarp liūnų kylanti apgriuvusi pilis, kurioje gyvena pamišęs kunigaikštis, saugantis mįslingą paslaptį