Nuotraukos autorius Ginas Dabašinskas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Jūsų dėmesiui siūlome poleminį ekonomistės Aušros Maldeikienės straipsnį, kuriame ji pateikia savą Andriaus Kubiliaus Vyriausybės veiklos įvertinimą.

2008 metų spalio 26 dieną, Seimo rinkimų antrojo turo sekmadienį, A.Kubilius, tada dar tik numanomas Lietuvos vyriausybės vadovas Trinitorių bažnyčioje, Vilniuje, susirinkusiesiems skaitė Šventojo Rašto skaitinį, kuriame primygtinai priminta, kad nevalia skriausti našlės ar našlaičio, ar atimti paskutinįjį vargšo apsiaustą. Nežinau, kiek etiška tokia savireklama rinkimų dieną (gerbdama vienuolijų autonomiją šį klausimą palieku brolių joanitų mąstymui), bet A. Kubiliaus žinia (juk skaitydami Dievo Žodį juo tikime ir ketiname juo gyventi, ar ne?) savo tikėjimo broliams ir sesėms vis dėlto buvo aiški — esu su silpnaisiais.

Bemaž po metų, gruodžio 8 dieną, švęsdamas (?) savo veiklos metines visuomenei jis pateikė krūvą lentelių, kuriose apibendrino Lietuvos ekonomiką prieš ir po krizės, jos atskaitos tašku gana savotiškai pasirinkdamas savo įžengimo sostan dieną.

Išėjimo iš kiekvienos krizės scenarijai visada priklauso nuo to, kur įžvelgiamos bėdų šaknys. A. Kubiliaus kabinetas nuolat akcentuoja dvi — išpūstas paskolomis paremtas vartojimas ir pernelyg didelės, verslui esą nepakeliamos, viešojo sektoriaus išlaidos. Tad ir krizės įveikimo planas skyla į dvi dideles priemonių grupes — Fiskalinio konsolidavimo priemonių paketą ir Ekonominio skatinimo priemonių paketą.

Pirmuoju atveju kalbama apie bendrą mokesčių reformą (PVM, akcizus, gyventojų pajamų, pelno mokesčius), gerokai sumažintas biudžeto išlaidas (nukarpytus valstybinio sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčius, socialines išmokas, bendras valstybės biudžeto išlaidas), antruoju — apie kreditus verslui (maži kreditai, atvirų kreditų fondas, paskolos su valstybės garantija, dalinis paskolų palūkanų kompensavimas, rizikos kapitalo fondai ir t. t.); eksporto skatinimą ir eksporto kreditų draudimą, daugiabučių namų atnaujinimo programą, ES paramos įsisavinimą, biurokratijos mažinimą.

Taigi, remiantis prielaida, kad viešasis sektorius ir socialinė sfera Lietuvoje yra neadekvačiai dosnūs, imtasi stabdančios fiskalinės politikos, taip esą siekiant išvengti valstybės bankroto. Vadinamasis Ekonominių paskatų planas, kad ir ką kalbėtų pats A. Kubilius, iš esmės niekuo nesiskiria nuo A. Brazausko ir G. Kirkilo kabinetų jau taikytos pasiūlos skatinimo logikos (na gal pakeičiami konkretūs asmenys, kurie tą politiką įgyvendina, matyt, priaugo nauja dar neparagavusių valdžios saldybės karta). Šios politikos instrumentai — mokesčių paskatos, subsidijos ir reguliavimas — naudojami siekiant paskatinti gamybos augimą bei užimtumo didėjimą auginant gamybinį šalies potencialą, įmonių ir darbuotojų veiklos našumą bei barjerų, kurie stabdo gamybos našumo augimą, naikinimą. Atrodytų logiška, ypač jei tikėtume visuomenės sąmonėje, bet tikrai ne ekonomikos tomuose sukalta vadinamąja tiesa, kad visa ko matas yra galingasis BVP. Tada labai lengva nuolat kartojant, kad krizė baigsis, kai atsigaus verslas, tą iš esmės bereikšmę galutiniam rezultatui frazę paversti sakralia kubilizmo (brazauskizmo, kirkilizmo, libertarizmo, etc.) mantra. Kita vertus, manant, jog svarbiausia — darbo vietos, sunku suvokti, kodėl tinkamos tik privataus verslo sukurtos darbo vietos. Kuo, pavyzdžiui, ekonomikos augimui netinka pridėtinė vertė, sukurta viešajame sektoriuje — juolab ES šis sektorius vidutiniškai sukuria per 22 proc. BVP naująja verte, o Lietuvoje — tik per 15 proc.?

Pagrindinis neatsakytas klausimas: ar tikrai ekonomikos augimas, suvoktas kaip BVP apimčių didėjimas, reiškia ekonominių problemų pabaigą? Ar tikrai verslo klestėjimas (juk vien trečiąjį šių metų ketvirtį verslas uždirbo 888 mln. Lt — 66 proc. daugiau nei per ankstesnius tris mėnesius) kažkaip tiesiogiai skelbia absoliučios daugumos Lietuvos gyventojų medžiaginės kančios pabaigos pradžią? BVP augimo sąlyga šiuo atveju yra net mažiau būtina, nei nepakankama. Žmogiškai kalbant, BVP augimas gal ir panaikina dalį nedarbo bėdų, bet praktiškai nieko nesako apie gerovės augimą. O — net kažkaip nedrąsu klausti — ar ne ta gerovė anuo metu skelbta ir lyg vis dar laikytina ekonomikos tikslu?

Įprasta manyti, kad sveiko proto žmogus veikdamas turi tikslą ir geba tą tikslą atskirti nuo priemonės, kuria tikslas siekimas. Tuo tarpu pastarųjų metų Lietuvos ekonomikos vairininkai — A. Brazauskas, G.Kirkilas ir A.Kubilius (kas matote giluminių, o ne išorinių — svorio, ūgio, galvos formos, etc. — skirtumų, meskite į mane akmenį) įsitikinę, kad priemonės (tas pats pasiūlos skatinimo paketas) yra savaiminis gėris. Netyčia paklausti, tad tarsi užklupti neišvengiamos mąstymo pastangos, o koks gi tas mano veiklos tikslas?, — pirmesni du (A. Brazauskas su G. Kirkilu) žavisi visiškai absurdišku ir akivaizdžiai netvariu dideliu augimu, o trečiasis (A.Kubilius) — tuo, kad, turėdama didelius „talentų išteklius“, Lietuva sugeba juos pigiai „prakišti“ (t.y. moka jiems itin mažus, konservatorių mąstytojo leksika „konkurentabilius“ atlyginimus). Tas gebėjimas pigiai parduoti brangiai kainavusius išteklius (t.y. brangiai išmokslintus Lietuvos žmones), A.Kubiliaus nuomone, atvers mums užsienio investuotojų širdis ir pinigines, juolab, tikina premjeras, dar mes turime vienas mažiausių patalpų nuomos kainų Europoje (Vilniuje už kvadratinę pėdą (matas būtent toks!) tereikia mokėti apie 13 eurų, o Londone ta pėda kainuoja visus 50), konkurentabilias kuro kainas, na ir žinoma, kaip įprasta, tik vos vos mažiau nei italai plepame „mobiliukais“, mat tų judriojo ryšio aparatėlių skaičiumi vienai galvai lenkiame visą Europą be italų.

Juokas juokais, bet A. Kubiliaus ekonomikos gelbėjimo planas yra tipiškas technokratinis dokumentėlis, neturįs praktiškai jokios dvasinės jėgos (kuri vienintelė kuria visų dvasinių ir medžiaginių gėrybių laukus) ir teatliekąs vien ataskaitos tikriesiems šeimininkams — turtingajai ir įtakingajai verslo daliai — vaidmenį. Pirma, tai — ne valstybės (t.y. įvairių piliečių grupių) interesams atstovaujančio šalies vadovo, o verslininkų profsąjungos (t.y. kažkokio anųjų susivienijimo) atstovo dokumentas. Antra, jame absoliučiai nesuvokta ir nevertinama kitų visuomenės grupių vieta ir reikšmė net ekonomikai, nekalbant apie platesnį pilietinį ir politinį kontekstą, ir atvirai teigiama, kad visi bus laimingi tik tada, kai toliau bus stiprinama turtingųjų ekonominė ir politinė įtaka. Remiantis tokia logika, paslaugos apmokestinamos mažėjant absoliučios daugumos šalies žmonių pajamoms, tad atsisakoma šiems žmonėms teikti daugelį švietimo, sveikatos apsaugos ir daugelio kitų viešųjų paslaugų. Žiūrėk nežiūrėjęs, akivaizdu, kad iškeliama ir neadekvačiai pervertinama vienos grupės — verslo — vieta, skatinant masinį nusivylimą ir tylų (kol kas?) pasipriešinimą.

Šioje šalyje dėl itin prasto valdžios išteklių kultūrinio horizonto susiklostė tokia padėtis, kad ekonomika matoma kaip kažkoks garvežys, kuris tiesiog pagal savo prigimtį privalo traiškyti žmones, mat pelnas esąs visa ko pradžia ir pabaiga, alfa ir omega. Belieka kraupti ir priminti — ta ekonomikos teorija, kuri gimė 18 amžiaus antroje pusėje sulig pirmaisiais A. Smitho veikalais atsirado kaip krikščioniško mąstymo produktas, paremtas tomistine asmens laisvės idėja, kuri mainų lauke pasirodo kaip laisvų gamintojų keitimasis savo sukurtais produktais. Mainai, tas rinkos sistemą laikantis pamatas, visada yra simetrijos ir pusiausvyros siekis. Tiesa, kad suprastum tą paprastą filosofinę ir kultūrinę žinią, turi būti asmenybė. Turi išmanyti ir jausti daugiau, nei vien atžariai savo šalies žmones vadinti ištekliais, arba kažkuo generuojančiu pelną, ką reikia „nusunkti“, o jei net to nebesugebi, tai išvaryti už savo šalies sienų. Norėdamas pakelti savo šalį turi gebėti suvokti kultūrą kaip civilizacijos veidą.

Šiek tiek ironiškai galime pasakyti, kad itin agresyviai konservatorių valdžios deklaruojamas masinio kompiuterizavimo tikslas (kuris esą atves modernias technologijas) labai panašus į sovietinę masinio elektrifikavimo idėją. Kad ir kaip būtų graudu, atrodo, kad lenininį šūkį „Visos šalies elektrifikacija plius tarybų valdžia lygu komunizmas” keičia ne mažiau bukas kubilinis lozungas „Kompiuterizacija plius konservatorių valdžia lygu visos šalies liberalizacija”.

O dabar grįžkime į pradžių pradžią. Į aną visada šventą sekmadienį ir aną kuriantį Žodį. Dievas sako nubausiąs tą, kuris pamins silpnojo teises. Jis jau susidorojo su daugybe technokratinių valdžių. Kartais jo kerštas buvo labai baisus. Sudoros ir šitą.