Poetinė Eda. Iš senosios islandų kalbos vertė ir įžangą parašė Aurelijus Vijūnas. Vilnius: Aidai, 2009.

Svarbus vertimas ir leidimas, ikikrikščioniškosios Skandinavijos kultūros fundamentas. Skaitant galima atpažinti tam tikras struktūras, būdingas ir kitiems epams – Gilgamešo ar Kalevalos; mitologinė sąmonė žymi eschatologijos bendrybes ir apokaliptinių nuotaikų panašumą. Dievų ir didvyrių santykių modelis, regis, atitiktų graikiškojo panteono schemas: bet mitiniai personažai visai kitokie, specifiškai skandinaviški, turi gana ryškius charakterius (pvz., valkirijos, kurias bene geriausiai žinome iš Wagnerio operos). Edos perskaitymas sudėtingas, kaip ir visi senoviniai tekstai, tačiau mokslinis įvadas išsamiai paaiškina svarbiausius epo istorijų pranešimus. Šis fenomenalus kūrinys svarbus Europai ir tuo, kad davė pradžią germanų mitologijai ir padarė didelės įtakos jos vystymuisi. Mums aktualus greta Korano, Bhavagadgitos ir kitų didžiųjų šventraščių bei epų vertimų.

Radek Sikorski Šventųjų pelenai. Iš lenkų k. vertė Vytautas Dekšnys. Vilnius: Aidai, 2009.

Knyga apie Afganistaną, kurią rekomenduosiu visiems. Ne vien dėl to, kad V. Dekšnys neverčia prastų knygų. Labai tikras pasakojimas (nuotykiais savaip primenantis vaikystėje skaitytą K. Majaus ,,Vinetu“); nuoseklus, surašytas protingo, pastabaus žmogaus, ne koks pseudoemocinis ,,baisybių“ aprašas, badantis akis žurnalizmais. Dar mokydamasis vidurinėje mokykloje , autorius dalyvavo Solidarumo veikloje. 1981–1989 metais gyveno Didžiojoje Britanijoje, kaip politinis pabėgėlis. Oksfordo universitete įgijo filosofijos, politikos mokslų ir ekonomikos magistro laipsnį. Dirbo britų spaudos („The Spectator“ ir „The Observer“) korespondentu Afganistane, Angoloje ir Jugoslavijoje. Karo korespondento darbą jis suvokė kaip savo kovą su sovietine „blogio imperija“ ir teigė privaląs padėti tautai, kuri atitraukė didžiules sovietų armijos pajėgas ir kartu užkirto kelią Lenkijos okupacijai. Nuo 1992 metų aktyviai dalyvauja Lenkijos politiniame gyvenime. Kelionės dienoraštį primenančioje knygoje atskleistos įdomios Afganistano istorijos detalės, buitinės ir kultūrinės smulkmenos, toks asmeniškas ,,vidinis Afganistanas“. Populizmo knygoje nėra. Gal ,,greito maisto“ mėgėjui ir nuobodoka, bet, tarkime, istorikui skaityti tokį leidinį turėtų būti grynas malonumas. Bene labiausiai intriguojančios vietos – kur autorius, lenkų katalikas, kalbasi su musulmonais apie religiją: bet įtaigus ir lėtas, į pasakojimą savaime įpinamas etiketo, kulinarijos, švietimo rakursų atskleidimas. Afganistanas turi įdomios mitologijos apie Vakarus: tie kultūriniai mitai sunkiai išgyvendinami, kadangi islamo kultūra pati save izoliuoja. Anot autoriaus, galinčio palyginti Afganistaną su Indija ar Kinija, ,,afganistaniečiai – tai Azija, neserganti nepilnavertiškumo kompleksu“ (p. 115). Skaitydama naujai įsisavini tokių sąvokų kaip ,,mudžahedai“ ar ,,džihadas“ prasmes.

. Vilnius: Baltos lankos, 2008.

Kaip baisu, pagalvojau skaitydama – juk teatro spektakliai yra toks laikinas reiškinys. Nedrįstu jų lyginti su laikraščiais, tačiau jie atspindi gana glaustas (laike) realijas; po dešimtmečio rodomi tie patys spektakliai jau akcentuotų kitus segmentus (kaip patį primityviausią pavyzdį imu ,,Žaldokynę“), būtų suprantami kitaip. A. Liugos knyga parašyta sausokai, bet tiksliai, vietomis ir sąmojingai, tačiau be vizualumo tekstas praranda svorį – esama fotografijų, tačiau jos negali pilnai perteikti teatro dinamikos. Interaktyvus tokios knygos formatas galbūt būtų efektyvesnis. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog autorius renkasi perdėm deskriptyvinį metodą – tampa nuobodu, jei recenziją skaito spektaklio nematęs žmogus. Tačiau ar įmanoma teatro kritikai reikštis išvis be aprašinėjimų? Turbūt ne. Ir vis dėlto knyga daro tokio kultūrinio ,,lopinio“ įspūdį, ji sudurstyta iš laikraščių skiautinių. Nors adresatas ir taip aiškus – teatrologijos auditorija, studentai. Kita vertus, teatralo leksikonu parašyta knyga ne pro šalį kiekvienam entuziastingam teatro lankytojui.