Skaitytojams siūlome kiek kitokį požiūrį į dabar aktualius aplinkosaugos klausimus.

  Ne itin subtilus mokslo politizavimas, atskleistas „klimatgeito“, drauge su kai kurių aplinkosaugos proponentų (jau pats žodis „environmentalizmas“ įgauna tikėjimo išpažinimui prilygstančių bruožų) paniškais, o kartais ir visiškai absurdiškais aiškinimais, turėtų protaujančius žmones paskatinti visiškai nusigręžti nuo bet kokios moralinės ar pilietinės pareigos saugoti ir globoti planetą.  Mus supantis pasaulis ir visa jame esanti kūrinija yra globojama žmonių. Žmonija turi pirmapradį pašaukimą „rūpintis sodu ir jį dirbti“.

 Tačiau dabar dažnai imamasi spėlioti, ar šis pasaulis iš tiesų yra sodas – kurį dera rūpestingai, protingai ir netgi meilingai įdirbti bei prižiūrėti – ar, anot kai kurių aną savaitę susirinkusiųjų į JT klimato kaitos konferenciją Kopenhagoje, pasaulį derėtų laikyti tiesiog džiunglėmis, kurios turi būti laukinės ir nepaliestos žmogaus rankų, idant išliktų nesuteptos ir nesugadintos.

 Daugybės aplinkosaugininkų žodyne žmonės laikomi didžiausia grėsme kūrinijai, kartais tai netgi sukelia įspūdį, kad žmonija yra pats nenatūraliausias dalykas gamtoje. 

 Betgi net patikėjus, kad, pavyzdžiui, gyvūnai (ar gamta) turi teises, išliktų klausimas, kas džiunglėse šias teises užtikrins. Galiausiai, kam Bembis pasiskųs dėl grobuoniškų pumos užmačių?

 Kalėdos byloja apie tai, kad didžiausias rūpestis ir meilė skirti pasauliui ir jame gyvenantiems žmonėms. Kristaus gimimo sąlygota antropologija teigia, kad žmogus, sukurtas pagal Kūrėjo paveikslą, ir žmogaus gyvenama aplinka Kūrėjui yra šitokie svarbūs, jog išmušus valandai Jis pats įsigavo į šį pasaulį, kad ištaisytų žmogaus maišto prieš natūralią tvarką ir savo prigimtį sukeltos netvarkos padarinius.

 Ši antropologija ir kosmologija suponuoja, kad kūrinija turi tikslą, kad ją sukūrė racionalus protas ir pripildė prasmės. Paklauskit savęs, kas aplinkai suteikia patikimesnę apsaugą: ar šitoks požiūris į gamtą, kuris tvirtina, kad visatos tvarka atspindi sumanymą Kūrėjo, kuris, savo ruožtu, patiki pagal savo paveikslą sukurtoms būtybėms ja rūpintis ir jai viešpatauti ją aplinkosaugiškai globojant; ar įsitikinimas, kad pasaulis yra atsitiktinė negyvų materijos jėgų kolizija, iš kurios kažkuriuo būdu atsirado būtybė, neturinti įgimto kilnumo, juolab didingo pašaukimo, rūpintis kūrinija ir ją išbaigti.

 Jei įžvelgiate, kokį nesugretinamą požiūrį į gyvybę reprezentuoja šios dvi idėjos, tada suprasite, kodėl šitaip svarbu atmesti transcendencijai priešišką sekuliarizmą – ne šiaip dėl kokios abstrakčios „dvasinės“ priežasties, o vardan konkretaus rūpinimosi mūsų pasauliu ir dėl formavimo civilizacijos, kuri remtųsi ne kokiu faktų rinkiniu, o už tų faktų glūdinčia prasme.  

 Kalėdos yra būtent tai. Mūsų namuose ir bažnyčiose (ir, deja, vis mažiau ir mažiau žiniasklaidoje) girdimi ir skaitomi pasakojimai mums primins, koks be galo svarbus Dievui pasaulis, sukurtas su meile ir rūpesčiu ir patikėtas žmonijai, kad ši jį prižiūrėtų ir deramai subrandintų. Tai žinia apie Dievo įžengimą į žmonijos istoriją gležno kūdikio pavidalu, gimus konkrečiu metu ir konkrečioje vietoje iš konkrečios moters. Tai pasakojimas apie Žodį, kuris sukūrė pasaulį, ir kuris buvo to pasaulio atmestas.

 Kristaus Įsikūnijimas žmogaus pavidalu dovanoja viltį ir paguodą visiems, „kurie gyvena tamsybėje ir mirties galioje“. Būtent šis tikėjimas saugo, išlaiko ir teikia prasmę – mūsų aplinkai ir dar daug kam.

 Išties liūdna, tačiau atrodo, kad ši žinia Kopenhagoje nebuvo išgirsta.

 www.acton.org 2009 12 22, vertė Kęstutis Pulokas