Ričardo Miluko ir Vido Poškaus pokalbis apie Šakių meninę situaciją

Vidas Poškus. Taigi – ką manai apie vietą? Kuo Šakiai, jų geografinė padėtis yra išskirtiniai? Ir kaip tai lemia kultūrinę, meninę situaciją? Kaip Tau atrodo, Ričardai?

Ričardas Milukas. Klausimas dėl vietos yra įdomus. Atrodo, kad vieta gali įkvėpti, bet kalbant apie esamąjį laiką svarbiausias yra geras žmonių nusiteikimas.

V. P. Patikslinsiu – pavyzdžiui, man atrodo, kad būtų įdomu palyginti Varėną ir Šakius. Jeigu Varėna geografiškai yra artimesnė Vilniui, tai Šakiai – Kaunui. Tai galima pajausti. Šioje vietoje turbūt reiktų kalbėti pavyzdžiais – kai žiūrėjau į šakiečių tapybą (V. Kaunas, M. Pauliukas – nors pastarasis ir ne šakietis – kilęs iš Kauno, dabar gyvena Jurbarke, tačiau mokytojauja ir Šakiuose), pajutau, kad čia ypač stiprus kaunietiško ekspresionizmo poveikis. Gal, norint išvengti hierarchijos kūrimo, nereiktų sakyti „poveikis“. Tarkime, juntamos Kauno įtakos. Tačiau ekspresionizmo šakiečių dailininkų darbuose tikrai esama. Gal tai yra tiesiog regiono bendrumas.

R. M. Kodėl Tau kilo tokia mintis? Kaip Tau atrodo – kas daro didesnę įtaką Varėnos gyvenimui? Vilniaus miesto kultūra?

V. P. Taip. Varėnos meninis gyvenimas sukasi Vilniaus orbitoje, o Šakių – Kauno.

R. M. Vilnius ir Kaunas neretai konkuruoja ir yra lyginami, gal todėl Tau ir kilo mintis lyginti Varėną su Šakiais?

V. P. Man regis, Šakius ir Varėną lyginti paranku. Abu yra rajonų centrai, panašus gyventojų skaičius, funkcionuoja analogiškos institucijos: kultūros skyrius, kultūros centras, meno mokykla. Net gamtos peizažas yra šiek tiek panašus – abi vietovės įsikūrusios lygumoje. Tiesa, Varėnos yra dvi: Pirmoji ir Antroji (senesnis skaidymas) arba Senoji ir Naujoji. Tačiau ir Šakiai, kaip supratau, yra „dveji“ – juos skiria Siesartis. Tai gal ir Šakiai, ir Varėna, būdami Kauno ir Vilniaus „palydovais“ irgi galėtų konkuruoti tarpusavyje? Bent jau abiejų vietos yra lygiavertės. Gal skirtumas tik tas, kad, kaip supratau iš ponios Aurelijos pasakojimo, Šakių vietos kultūros skyrius savivaldybėje yra „užsikabliavęs“ rengti plenerus ir šiaip pritraukti kraštiečius, kad jie grįžtų ir inicijuotų meninius sumanymus. Deja, Varėnoje nepabendravome su tokio lygio klerkais, gal ir jie kažką panašaus būtų pasakę. Tačiau Varėnoje neorganizuojami plenerai (neteko girdėti), tačiau rengiami „Verpetų“ festivaliai.

R. M. Iš panašumų būtų įdomu pamėginti „ištraukti“ ir bendrą vardiklį. Ar tu tokį jau galėtum įvardyti dviem sakiniais?

V. P. Bendras vardiklis būtų toks: oficialiojoje terpėje yra kelios viską inicijuojančios institucijos. Jų dėka Šakiuose ir Varėnoje vyksta „fasadinis“ (be jokios menkinančios potekstės) meninis gyvenimas. Bendras vardiklis dar būtų tas, kad abiejose vietose esama menininkų bendruomenės. Kokios jos – konsoliduotos ar bendruomenių iliuzija be jokių ryšių (o ar apskritai galima kalbėti apie individualistų komunas?) – kitas reikalas. Bet menininkų yra. Ir tai labai svarbu. Žinoma, dar labai svarbu tai, jog menininkų kūryba abiem atvejais yra „dvejopa“. Tai yra – kuriama sau ir visuomenei, nes bijoma likti nesuprastais arba nenupirktais.

R. M. O jei dar labiau apibendrintume, Vidai.

V. P. Jeigu ne dviem sakiniais, o dviem žodžiais – tai būtų: dvejopa kultūra; dvejopas menas.

R. M. Aš dar pridėčiau, kad be gražių iniciatyvų egzistuoja ir savęs neįvertinimo momentas. Dažnai žmonės mistifikuoja didesnių miestų kūrybinį gyvenimą kaip savaiminę vertybę. Bet yra ir pavojus užsidaryti savo „kieme“. Kaip Tu manai, kaip atsiranda ta dvejopa kultūra? Ar būtų įmanoma išvengti tokio dvejopo žaidimo?

V. P. Bent kol kas manau, kad to neįmanoma išvengti, bent jau gyvenant mažesnėse bendruomenėse ir norint jose visavertiškai veikti taip, kad ir vilkas būtų sotus ir avis sveika. „Paprastam“ žmogui (kad ir kaip kvailai skambėtų šita sąvoka) nebus suprantama, ką menininkas daro, jeigu šis orientuosis tik į platesnį kontekstą. Arba turi būti genijumi, kad pataikytum į dvejopą taikinį viena kulka.

R. M. Galiu su tavimi sutikti ir kartu labai noriu paprieštarauti. Geras palyginimas su tais taikiniais išėjo. Palengvinsi man atsakymą. Neprivalai būti genijumi. Viskas yra įmanoma, jei suderinsim taikinius taip, kad jie stovėtų vienoje linijoje. Jei keistųsi visuomenė, tai ir dvigubi žaidimai būtų nebereikalingi. Tad kaip pesimistas, kad niekada niekas nesikeis į gerąją pusę, tu esi visiškai teisus!

V. P. Aš nesakiau, kad niekas negali keistis.

R. M. Tačiau manai, jog situacija yra bloga? Ir išeities nematai?

V. P. Nesakau, kad situacija bloga. Tiesiog konstatuoju faktą. Nemanau, jog tai lemia bloga ekonominė padėtis ar mūsų visuomenei būdinga politinė nebranda.

R. M. O kas?

V. P. Manau, kad visuomenė yra neišprususi meno požiūriu. Tai galima keisti. Bet ar reikia? Ar to reikia tai pačiai visuomenei? Menininkams gal ir reikia – jiems taip būtų patogiau. Bet prisimink Zyplių dvarą su nuolatine liaudies meno ekspozicija. Ji ten yra rodoma, o ne grupė POST ARS. Žmogui užtenka kašiko, uzbono ir lazdos, tada jis būna patenkintas.

R. M. Tu man primeni tingius žurnalistus, kurie rodydami žmonėms šlamštą teigia, kad būtent tai žmonės ir nori matyti... Kas gali pasakyti – ko reikia visuomenei, jei ne ji pati? Ir ar menininkai nėra visuomenės dalis? Zyplių dvaro ekspozicija natūrali. Tačiau tai nereiškia, kad šio krašto žmonės nesuprastų ir kitokio meno. Veikiau tie žmonės, kurie gyvena didmiesčiuose ir rengia tik pragmatiškas parodas Saatchi galerijose, nėra verti nuoširdaus dėmesio. Taigi matai, kad aš niekaip negaliu sutikti su dvejopmis žaidimo taisyklėmis (netgi taip įvardyčiau). Konformizme šiuo atveju neieškočiau išeities.

V. P. Tu esi visu šimtu procentų teisus, nors klaidingai lygini mano ir žurnalistinį požiūrį. Neperšu žiūrovui to, ką pirštų jie (kalbu ir apie meno dalykus). Tiesiog konstatuoju dvejopą situaciją. Esmė ta, kad kai kuriame kontekste lazda ir uzbonas yra tokie pats stiprūs ir sugestyvūs, kaip ir riebalais aptepta kėdė.

R. M. Gerai, gerai, aš pajuokavau... Norėdamas išgirsti aštresnę Tavo nuomonę...

V. P. „Statistinis“ žiūrovas nesugeba vienodai įvertinti abiejų čia aptariamų kultūros polių. Tai, kas jam nesuvokiama, jis tiesiog atmeta Tada ir gimsta ta dvejopa situacija, kai provincijoje dirbantis menininkas kuria vienus kūrinius vietiniams ir kartu mėgina orientuotis į platesnę, samalsesnę, labiau suvokti norinčią auditoriją. Tai viena galimybė. Kita – ugdyti auditoriją. Trečia – tiesiog jos nepaisyti ir daryti tai, ką nori daryti (gaudamas pinigų iš fondų, ministerijų ir privačių rėmėjų). Bet tokiu atveju su savo aplinka kontakto nebūtų. Šakiuose yra gera terpė antrajam variantui meno mokyklos ir Varpo vidurinės mokyklos dėka. Man įsiminė tai, kad antrojoje mus visur lydėjęs ir vedžiojęs M. Pauliukas kartojo: „Čia juk galima į ŠMC laisvai vežti ir rodyti“. Ne visada gal būčiau tam pritaręs, tačiau jaunesnioji karta ugdoma, ir tai yra teigiama. To labiau norėtųsi ne tik mokykliniu lygiu. Turbūt tai vienintelė išeitis.

R. M. Suprantu. Tu tiesiog konstatuoji situaciją. Bet aš siūlau ieškoti sprendimo. Nors pasiklausęs tavo minčių pradedu manyti, kad gal jo ieškojimas – bergždžias dalykas...

V. M. Man regisi, jog Šakių situacija yra geresnė nei Varėnos dėl to, kad čia platesni užmojai. Beje, nustebino tai, jog Šakiuose yra netgi dailės salonas, kuriame sutikome J. Maldžiūną. Privatus meno verslas išsilaiko nedideliame mieste – tai mane nustebino. Žinau, kad analogiška įstaiga Molėtuose yra ant bankroto ribos. Gal tai rodo, kad zanavykai labiau suvokia tokius dalykus, ir tai negali nebūti pozityvu. Jeigu žmogus perka kad ir labai komercinį, netgi kičinį paveikslą, tai rodo jo norą suvokti meną. Gal tiesiog galima dar labiau stengtis megzti dialogus.

R. M. Ar gali būti, kad ši takoskyra tarp institucijos ir žmogaus bei tarp menininko iš didmiesčio ir mažo miestelio – natūrali ir neišvengiama? Sakai, kad reikia rašyti projektus, rengti plenerus ir rodyti juos prestižinėse galerijose, nieko neduodant vietos žmonėms? Iš vietovės tik pasiimti energijos, kūrybinių sumanymų ir pan. Kaip elgiasi, pavyzdžiui, Šarūnas Sauka. Vietiniai beveik nežino, ką jis daro – ar ne? Tiek to. Geriau pašnekam apie mūsų sutiktus žmones. Man atrodo, kad žmogaus kūrėjo problematika dirbant pedagoginį darbą yra įdomi. Mokytojas, nors ir dirbdamas jam priimtinoje aplinkoje, savo laiką ir jėgas atiduodamas mokiniams, nukenčia pats kaip menininkas. Jis paskęsta kasdienybėje, savotiškai „užsitupi“, ne visada realizuoja savo, kaip kūrėjo, svajones. Ar nereikėtų čia kažko keisti? Gal ir Šakių miesto menininkai galėtų bendradarbiauti su, tarkim, Varėnos menininkais. Tokiu būdu žmonės daugiau matytų kas dedasi aplinkui, keistųsi patirtimi. Juk ten ir čia yra daug bendrumų. O konkurencija, siekiant vienintelio tikslo – sostinės, padaro mus tokius vienišus. Todėl daug kas priklauso nuo savęs įvertinimo, geranoriškumo ir draugiškumo artimo atžvilgiu... Suvokimo, kad didžiausi turtai yra šalia, tik ne visada juos pastebime.

Dar man pasirodė, kad taip vadinamas sūduvių pragmatizmas gan teigiamai veikia žmonės. Pagalvojau apie tai, atmosferą Šakiuose lygindamas su Varėnos nuotaikomis... O gal tai darbingo pirmadienio įtaka (Varėnoje lankėmės sekmadienį, Šakiuose – pirmadienį)?

V. P. Bijau klijuoti etiketes, bet reikia pripažinti, kad Tu teisus. Sūduviai yra pragmatiškesni, konstruktyvesni. Manau, tai leidžia teigti, jog Šakių situacija yra geresnė nei Varėnos. Čia labiau jautėsi kultūrinio gyvenimo visuma, bendruomenė (ir menininkų, ir meno vartotojų). Regėjosi, jog vyksta gyvesnis gyvenimas. Aišku, daug lemia ir organizacinės pavienių asmenų savybės. Kažin ar taip sektųsi organizuoti meno dienas Varpo vidurinėje mokykloje, jeigu jos direktorius nebūtų V. Daniliauskas ir ten nedirbtų A. Vorevičius bei A. Vorevičienė. Kažin ar būtų pozityvesnė dirva kabinetiniuose sluoksniuose, jeigu Šakių rajono meras nebūtų architektas – tą ypač akcentavo vietos menininkai. Arba V. Cikana (seniūnas ir menininkas) Zyplių dvare – juk tą dvarą laisvai buvo galima palikti likimo valiai – privatizuoti, palikti griūti, ir tiek. O ten dabar verda gyvenimas. Kad ir skulptūros Lukšiuose – ar jos būtų ten, jeigu ne tas pats V. Cikana. Ir šio žmogaus tradiciškai kuriamos ledo statulos per Kalėdas (ten pat)? Mes galime arogantiškai pradėti vertinti – kad tai geriau ar blogiau, bet tiesiog reikia džiaugtis, jog vyksta procesai. Tiek daug priklauso nuo vieno žmogaus, bet jeigu jis randa puikią dirvą (suprantančius, poreikį tam turinčius adresatus) – tada puikiau ir negali būti!

R. M. Aš taip pat nenoriu klijuoti etikečių. Man įdomios miestų charakterių savybės. Pritariu Tau. Asmeninė iniciatyva daug ką keičia. Tokie pavyzdžiai rodo, kad vienas žmogus jau kažką gali, o jei to imasi visi – net kritinėse situacijose būna lengviau.

V. P. Bet įdomu – ar pavienėms iniciatyvoms lengviau plėstis mažesnėse, ar atvirkščiai – didesnėse vietovėse? Kaip manai? Pavyzdžiui – jeigu Šakių meno mokyklą perkeltume į Kauną ar Vilnių – ar ji pasiteisintų?

R. M. Manau, kad pavienėms iniciatyvoms lengviau sklisti mažesnėse bendruomenėse tik tuomet, kai jos palaikomos. Arba atvirkščiai – didesniame mieste jos gali įgauti papildomo svorio, nes tie žmonės, kaip mes įsitikinome, kūrybinio potencialo turi. Labai daug kas priklauso nuo aplinkos. Kitaip viskas galėtų prasmegti biurokratijos koridoriuose.

V. P. Tai ką – aplinka Šakiuose yra puiki? O kaip dėl galerijos nebuvimo? Man atrodo, kad šis sumanymas koridoriuose ir prasmegęs. Vietos menininkai juk kalbėjo, kad labai jos norėtų (iš kitos pusės – vietoje kalbų galėtų patys imtis veiklos).

R. M. Galerija Šakiuose nėra neįmanomas dalykas. Gal iš tiesų kiek trūksta ir pačių gyventojų aiškiau išreikštos valios. Savo tekste miniu, kad daug kas priklauso ir priklausys nuo mūsų asmeninių pastangų, valios bei ketinimų. Visuomenė ir bendruomenė nėra atskiri individai, turintys pavienių poreikių. Kultūra reikalinga visiems. Man patiko Varpo vidurinės mokyklos pavyzdys. Toks fenomenas galėtų egzistuoti ne visur. Tai tikrai didžiulė vadovų įtaka. Vilniuje joks vadovas negalėtų tiek investuoti savo jėgų, kad šitaip gerai parengtų jaunus žmones gyvenimui.

V. P. Man irgi patiko ta mokykla. Nors kai pirminis susižavėjimas atlėgo, pradėjau mąstyti, ar tai nėra profanacija. Tokiais sumanymais (panašiai kaip grafitų konkursais-parodomis Varėnoje) įperšama nuomonė, jog greitas maistas (suprask – šiuolaikinis menas) yra kažkas paprasčiau, geriau, šiuolaikiškiau. Bet ar galima kurti šiuolaikinį meną nemokant amato? Manau, kad ne. Tai apgaulingas įspūdis ir nederėtų jo stiprinti.

R. M. Ne, tai nėra profanacija! Nes tai tik paprasta vidurinė mokykla. Tie mokiniai tikriausiai net nebus menininkai. Tačiau galbūt atidžiau stebės aplinką, kai suaugs.

V. P. Kaip tik manau, kad taip galima išugdyti paviršutiniškumą – tikėjimą, jog kiekvienas nekokybiškai padarytas dalykas yra „šiuolaikinis menas“. Ir taip jis (nekokybiškumas) įteisinamas.

R. M. Ką siūlai? Nieko nedaryti?

V. P. Nesiūlau nieko nedaryti. Tiesiog svarstau ir abejoju. Šiaip man labai patiko ta mokykla ir labai patiko, kad koks J. Daniliauskas ar V. Antanavičius dalijasi patirtimi. Tai netgi nustebino ir pakėlė šių menininkų prestižą (bent jau mano akyse).

R. M. Pavojinga nuomonė, kad meną gali kurti bet kas, ateina visai iš kitos pusės. Pavyzdžiui, įvairūs workshopai, dekupažo kursai poniutėms.

V. P. Na, bet tai irgi nėra blogai. Galų gale geriau tegu žmogų domina dekupažas ar panašūs dalykai, o ne drybsojimas prieš televizorių ar vandalizmas. Kaip ir ta Varpo mokykla – kenčianti nuo vietinių chuliganėlių, griaunančių meno kūrinius.

R. M. Taip. O galų gale tai verčia ir profesionalus pasitempti. Ar ne?

V. P. Gal ir taip, be juoko.

R. M. Aš irgi manau, kad veikla vis tik geriau nei neveikimas, o diskusija geriau už monologą! Tad kaip galėtume pabaigti ir apibendrinti šį mūsų pokalbį?

V. P. Labai gerai pasakei – diskusija yra geriau už monologą. Tuo galima ir baigti pokalbį. Atrodo, jog Šakiuose yra visos sąlygos vykti konstruktyvioms diskusijoms – ne monologams. Ir tuo Šakiai nustebino. Buvo smagu matyti tas mokyklas, bendrauti su menininkais, žiūrėti į tikrai įdomius jų kūrinius.

R. M. Bendradarbiavimas yra geriau už pavienes pastangas. Nors reikia ir asmenybių, tačiau joms būtinas palaikymas ir supratimas, kultūrinė dirva toms asmenybėms skleistis.

V. P. Na taip – visi ledlaužiais negali būti. Reikia ir jachtų, ir pripučiamų valtelių.