- Štai ir džiaukitės tuo, ką išsikovojote, - ironiškai sako vyriškis, sėdintis, šalia manęs.

- Aha,- atsakau, irgi ironiškai šypsodamasi, - nieko kito nebelieka, tik džiaugtis.

Ironiškiausia, kad šiuo gyvenimo tarpsniu, kai vyksta pokalbis, kartais man nelabai norisi džiaugtis tais dideliais iškovojimais. Galvą plėšia daugybė esminių ir sunkiai išsprendžiamų problemų; taip plėšia, kad nuo to galvos skausmo pamiršti, ar esi moteris, o gal ir ne visai. Daug maloniau mąstyčiau apie ką nors neesminio - kokią skrybėlaitę įsigyti, arba kokį pyragą iškepti svečiams.

Mes sėdime Mokslų akademijos Anglų klube ir žiūrime iš Anglijos atvežtą dokumentinį filmą apie sufražistes. Ilgą filmą apie nuostabiąsias, neseniai įvykusias ledi Dianos ir princo Čarlzo vestuves ką tik pasižiūrėjome. Dabar dar tik XX amžiaus devintojo dešimtmečio pradžia, ir tokių stebuklų, kaip šios elegantiškos vestuvės, niekur kitur nepasižiūrėsi. Sufražistės irgi įdomios, tik šiek tiek komiškai atrodo – aristokratiškos išvaizdos, ilgais iki žemės sijonais, o visai ne aristokratiškai laksto gatvėmis, gestikuliuoja, grūmoja ir, matyt, kažin ką rėkauja.

Be abejo, esame toms sufražistėms dėkingos, nors retkarčiais ir kyla keistai vaikiškas noras grįžti į praeities menamą rojų, kuomet visas didžiąsias problemas lyg ir išspręsdavo vyrai. Rojus visuomet bus menamas, o mums taip norėtųsi, kad jis būtų iš tiesų. Ateityje jo nematyti, tad gal praeityje?

O dabartyje... ko gero, net ir narsiosioms sufražistėms pradėtų suktis galva, jei suvoktų, kiek kartų pasidaugino tas kuklusis trejetukas, tas drei K. (Kinder, Küche , Kirche)*, kurį jos nori praplėsti. Gal imtų ir sustingtų praeities kadruose iš netikėtumo, sužinoję, kad valdžioje turi būti ne mažiau, nei 40% moterų, ar pamatę daugybę kelnėtų silpnosios lyties atstovių mūsų gatvėse.

Kad vyrai ir moterys turi skirtis ir skiriasi (dar, ačiū Dievui, šiek tiek skiriasi vienas nuo kito!) aišku ne vien biologams; biologams, be abejonės, dar aiškiau. Kai nesiskirs, nebeliks ir tų žodžių – vyras ir moteris. Ak, atsiprašau, ne taip parašiau – moteris ir vyras. Bus žmogus, ir tiek. Ne, bet ir vėl negerai, juk žmogus – tai vyriškos giminės daiktavardis, reiks išrasti naują žodį. Lietuviams čia bus visai striuka, jų kalboje net nėra niekatrosios giminės žodžių: nei оно, nei it, nei es. Baisi nelygybė, netolerancija ir atsilikimas. Naujai įsteigtas lygių galimybių centras su pradiniu dvidešimt šešių milijonu biudžetu, žvelgiant toli į priekį, galėtų uždrausti lietuvių kalbą dėl nelygių galimybių apibūdinti būtent tuos оно, it ir es.

Bijant, kad ko nors neuždraustų, ar bijant, kad negausime Europos pinigėlių, reikia gerai atlikti „svieto lyginimo“ darbus. Taigi jie stropiai ir vykdomi. Vieną gražią dieną pavaikščiojus po Vilnių, pasirodė, kad tikrai ne mažiau nei 40% reklamos stulpų apklijuoti plakatais “Tėvystė veža”. Kilo keistas įtarimas: taip smagiai įsivažiavus, galima užsinorėti ir dar daugiau - 40% tėvelių turi imti tėvystės atostogas, nes mamytės neturi lygių galimybių karjeros darymui. Plakatai skirti tik pradiniam apšilimui?

Atrodo, kad moterys, įsėdę į kovos vežimą, nebegali sustoti, vis dar kovoja ir kovoja, ir nebemato per tas kovas, kad vyrai jau tampa išmirštančia rūšimi; gali būti, kad greitai jokia Raudonoji knyga nebegalės jų išgelbėti. O jei ramiai pagalvotų apie savo pranašumus prieš vyrišką giminę, tai galėtų išdidžiai pasipūsti prieš juos be jokių didelių kovų. Pranašesnės pačia svarbiausiąja prasme – kad jos yra gyvybės nešėjos, ir netgi tuos pačius nenaudėlius vyrus yra pagimdžiusios ir užauginusios. Daugelis išmintingų psichologų sako, kad vyrai tos savybės - suteikti gyvybę - moterims labai pavydi, nors nežinia kodėl aš tuo visą gyvenimą abejoju, bet tikriausiai aš nieko neišmanau, o gal tiesiog per daug viskuo abejoju.

Pavydėti moterims galima dėl daug ko. Pavyzdžiui, dėl labai svarbaus organo, vieno iš svarbiausių - smegenų. Prieš gerą dešimtį metų studijų draugė pripasakojo mums labai įdomių dalykų. Pasirodo, kad moterų smegenys yra tobulesnės, nei vyrų; tiek įvairūs smegenų centrai, tiek kairys ir dešinys pusrutuliai vienodai išvystyti, ryšių tarp šių pusrutulių yra daug daugiau, nei vyriškose smegenyse. O vyrų smegenyse kai kurie centrai labai gerai išvystyti, o kai kurie silpnai, nėra harmonijos, ir tiek.

- Būtinai parašyk populiarų straipsnį, - nudžiugusios ir nustebusios liepėm jai, - feministės tave ant rankų galės nešioti.

-Ai, - mostelėjo draugė ranka, ir mes supratome, kad nieko ji neparašys. Matyt, pabijojo, kad feministės gali negyvai užnešioti.

Šiais metais vienoje LTV laidoje antropologė atkartojo tą patį, tik šiek tiek aptakiau, matyt, gerbdama vyriškas ambicijas. Biofizikos profesorius į jam užduotus vedėjos klausimus atsakė labai diplomatiškai:

- Nepasakyčiau, kad kieno nors smegenys yra iš esmės yra pranašesnės. Pagal vienus požymius pranašesnės moterų smegenys, pagal kitus - vyrų.

Atsakymas be galo teisingas, jokio melo. Ir jokios lytinės diskriminacijos.

Dar daug kuo galėtų moterys didžiuotis, na, pavyzdžiui, ir tuo, kad prie paties didžiausio XX a. atradimo – reliatyvumo teorijos sukūrimo - yra prisidėjusi ir moteris. Teko skaityti tik vieną biografinę knygą apie Einsteiną, kurioje labai buvo stengiamasi įrodyti, koks bjaurus buvo jo pirmosios žmonos charakteris ir kaip dėl to kentėjo vargšas genijus. O vis dėlto net ir šioje knygoje per visus „ plyšius“ lindo nenuginčijami faktai dėl jo žmonos nuopelnų reliatyvumo teorijai.

- Klausyk, - pasakiau tuomet draugei, paskolinusiai man tą knygą, - ar tau neatrodo, kad begalinė Einsteino meilė taip staiga virto neapykanta tik dėl to, kad reikėjo dalytis atradimo šlove?

- Žinoma, - atsakė ji, - juk tiek dirbus, gal ir jai norėjosi tos šlovės?

Po keleto metų labai apsidžiaugiau „Šiaurės Atėnuose“ radusi fizikos profesoriaus Jono Grigo straipsnį apie Einsteiną ir jo žmoną. Remdamasis daugybe šaltinių, jis išklibino visuotinai priimtas tiesas – atrodo, kad reliatyvumo teoriją sukūrė ne Einsteinas, o jo žmona. Po skyrybų jis nieko gero ir nebepaskelbė. Diskutuojant apie šį įdomų J. Grigo straipsnį su keletu žmonių išėjo lyg ir mini apklausos rezultatai: vyrus šis straipsnis papiktino, o moterims labai patiko. Rezultatai tikrai nepriklauso nuo feministinių nuostatų, nes moterys, su kuriomis diskutavau, feminisčių ratui nepriklauso. Matyt, jos turi didesnę intuiciją, nei vyrai ir už faktų raizgalynės daug ką geriau nujaučia. Dėl intuicijos moterys galėtų dar kartą pasidžiaugti savo pranašumu prieš vyrus, jei joms to pranašumo labai reikia, nes šį faktą neginčijamai pripažįsta ir vyrai.

Bet grįžkime prie „tėvystės vežimo“, prie to žymaus plakato, ko gero, gausiausiai tiražuoto per visą Lietuvos reklamos istoriją. Įdomu, kaip jaučiasi vyrai, pasiėmę tėvystės atostogas? Nežinau, tad neturiu įžūlumo apie tai rašyti, nors apytikriai įsivaizduoju. Žinoma, jei šeimai gresia badas ir nebus kuo maitinti kūdikėlio, jokių abejonių negali būti, tegul imasi tas tėvystės atostogas kuo skubiausiai ir tegul „važiuoja“. Bet šiaip jau, tuos plakatus gaminantieji, švelniai kalbant, nelabai išmanė biologiją, fiziologiją ir antropologiją. Atrodo, kad buvo galvota tik apie mamytes ir jų karjeras, bet keista (o gal net simptomiška?), kad pamirštas svarbiausias dėmuo – vaikelis. Jei tik gimęs kūdikėlis mokėtų kalbėti, garsių garsiausiai šauktų: „Noriu mamytėėės!” Ir būtų absoliučiai teisus, gindamas savo pradines, pačias svarbiausias teises į mamytę. Ne vien dėl to, kad ilgus mėnesius, prieš ateinant į šį pasaulį, jų abiejų širdys buvo taip arti viena kitos, ne vien dėl to, kad daugeliu požiūriu jų organizmai prisiderinę vienas prie kito. Dar ir dėl to, kad jo harmoningam vystymuisi labai reikalingos mamytės harmoningosios smegenys, tam ir sukurtos bei ištobulintos Motinos gamtos, kad kūdikėlį visapusiškai supažindintų su aplinka ir daug ko išmokytų.

Jei prieš tūkstančius metų vyrai ir moterys nebūtų draugiškai sutarę dėl darbo pasidalijimo, žmonių gentis gal būtų ir išnykusi nuo žemės paviršiaus. Procesai, kurie vyksta per tūkstantmečius, visuomet atsispaudžia ir genuose, o kas atsispaudžia genuose, vėlgi gali būti išnaikinta tik per daugybę generacijų. Taigi, mielos feministės, kantrybės reikės daug ir ilgam, ruoškitės tūkstantmečių darbui.

Sutartys, kurios buvo sudarytos prieš begalybę metų, be abejonės turi būti peržiūrėtos ir pakeistos. Bet būtų gerai, kad galėtume įsivaizduoti visus arba bent jau daugelį to pakeitimo padarinių, kad paskui netektų gailėtis. Na, pavyzdžiui, kaip atrodys mūsų mylimi vyrai visuotinės lygybės epochoje? Ar tokius, kokie jie bus, sugebėsime mylėti? Neįmanoma numatyti? O gal kartais ir įmanoma, o gal kartais jau šis bei tas akivaizdžiai matosi. Gal yra paralelių su kitais gyvais padarais Žemėje.

Prieš keletą metų vykdavo jungtiniai Biochemijos ir Ekologijos institutų moksliniai seminarai. Jų ciklą, skirtą lyties biologijos klausimams, šių seminarų vedėjas ir sumanytojas daktaras Jonas Rubikas šmaikščiai praminė „sekso“ seminarais. Vienas „sekso“ seminaras buvo skirtas žmogaus embriono vystymosi ypatumams. Pasirodo, kad vaisius yra užprogramuotas vystytis moteriška linkme. Kad gimtų berniukas, besivystantis embrionas tam tikroje stadijoje turi gauti papildomus signalus, tuomet jis keičia vystymosi kryptį. Jei šie signalai nesiunčiami – gims mergaitė. Po seminaro moterys padarė labai tolimą praeitį užgriebiančias išvadas – pirmiausia buvo sutverta Ieva, o tik paskui - Adomas. Juk seniausiai žinoma, kad besivystantis vaisius atkartoja evoliuciją. Taigi reiktų keisti biblines legendas. Vyrai gal ir nebuvo patenkinti šiomis išvadomis, bet neturėjo prieš jas jokių svarių mokslinių argumentų.

Pranešimą apie žmogaus chromosominius apsigimimus skaitė gydytojas iš Žmogaus genetikos centro. Kartais gimsta žmonės, kuriuos pagal lytinių chromosomų rinkinį galima laikyti tiek vyrais, tiek moterimis.

- Tai koks gi bus tas žmogus su šiuo chromosomų rinkiniu užaugęs – vyras ar moteris? – paklausėme pranešėjo.

- Kaip auklėsite, toks ir bus, - atsakė, - jei auklėsite kaip mergaitę, užaugusi ji suvoks save kaip moterį, jei auklėsite kaip berniuką, užaugs vyras.

Šių eilučių autorė skaitė pranešimą „Kaip ir kodėl žuvys kaitalioja savo lytį?“ Koralų rifuose gyvena žuvų rūšys, sugebančios pakeisti savo lytį, kai tik užsinori. Na, ne visai - kai užsinori, bet tada, kai jos suvokia, kad savo pulkelyje, šioje mažoje bendruomenėje, kurioje gyvena, jos tampa dominuojančios, t. y., viršininkės, duodančios visoms kitoms žemesnio rango žuvytėms į kailį, ir pastatančios pastarąsias į savo vietą. Koralai – lyg ir rojus po vandeniu, kur knibždėte knibžda daugybė gyvų sutvėrimų, deja, ir plėšrūnų taip pat; tad kai kam pigiau išeina pasikeisti lytį ir apvaisinti savo pulkelio nares, negu palikti saugias vieteles, ieškant partnerio, ir pakliūti į plėšrūno nasrus. Įdomiausia, kad lyties pokyčiai prasideda nuo smegenų - tik po to, kai žuvelė suvokia, kad ji jau išsikovojo dominuojančią poziciją, smegenys siunčia signalus hormoninei sistemai ir lytinėms ląstelėms persitvarkyti pagal naują lytį.

Tuomet po pranešimo jokių toli einančių paralelių nenubrėžiau, bet dabar kilo noras pafantazuoti aktualiomis temomis. Jeigu jau žuvytėms taip svarbu, kas vyksta smegenyse, tai gal žmogui – dar svarbiau? Jei žmogus susitelktų ties savo aukštesniaisiais centrais, o ne ties žemaisiais, daugelio sudėtingų „vaivorykštinių“ problemų gal nebeliktų, užtektų jungtinių psichologo, endokrinologo bei paties žmogaus pastangų? Biologams pernelyg didelis „vaivorykštinių“ procesų plitimas, o tuo labiau jų propagavimas jokio susižavėjimo nekelia, nes jie labai gerai suvokia, ką tai gali reikšti. Rūšies išnykimą.

Bet mažumėlę nukrypau nuo temos „Lygybė ar nelygybė?“ Labiausiai atliepiantis šį klausimą buvo pranešimas „Paukščių patinai ir patelės: kodėl kartais sunku atskirti?“ Patinai dažnai yra puošeivos, besipuikuojantys savo plunksnomis, uodegomis, skiauterėmis, pentinais ir etc., kad tik kuklioji patelė atkreiptų dėmesį. Tačiau kartais išvaizdos skirtumai visai nedideli, o kai kurios rūšys atrodo taip, kad ir specialistui sunku atskirti patiną nuo patelės. Na, nebent pagautum abu ir apčiupinėtum kai kurias vieteles - tada rūpimą klausimą išsiaiškintum be klaidų. Kokios tai rūšys? Ogi tokios, kurių evoliucinėje praeityje, matyt, būta stiprių feminisčių. Visus darbus šių paukščių porelės pasiskirstę labai draugiškai, per pusę: abu krauna lizdelius, abu peri savo paukštukus ir vienodai jais rūpinasi; suprantama, patinas tik kiaušinių nesugeba padėti, šis darbas jau atitenka patelėms.

Toksai tat margas paukštelių gyvenimas. Ne mažiau margas ir žmonelių, tačiau šįkart jokių fantastinių paralelių tarp paukštelių ir žmonelių nevedžiosiu; lengvai jas patys išsivesite. Užtenka, kad už paraleles tarp žuvų ir žmonių smagiai gausiu per pakaušį. Bėgu pirkti apsauginio šalmo. Mano pakaušis man daug svarbesnis už visokias lygybes, nelygybes, skirtumus, panašumus, vienodumus ir nuobodybes.

O nuobodybė iš kur? Iš vienodumo.

*trys K: vaikai, virtuvė, bažnyčia (vok.).

 „Literatūra ir menas“, 2009 lapkričio 20 d.