Gedimino Kajėno nuotrauka

Nuo Kūčių vakaro nepraėjus nė savaitei, Vilniuje, Katedros aikštėje, išardyta tradicine tapusi Kalėdų prakartėlė. Paprastai, pagal tas pačias Katalikų bažnyčios tradicijas, Kristaus gimimą simboliškai vaizduojanti inscenizacija bažnyčiose, šventoriuose, miestų aikštėse laikoma iki Trijų Karalių šventės.

Kas gi nutiko šiais metais? Pasirodo, pačioje sostinės širdyje pastatyta prakartėlė tapo vandalų „auka“ – buvo aplaužytos figūros, ištepti ir suplėšyti drabužiai bei gyvulėliai.

Vilniaus arkivyskupijos kurija nedelsidama nusprendė išniokotą prakartėlę išardyti, o kurijos atstovai liūdnai apgailestavo, kad tokie veiksmai parodo mūsų visuomenės ligas ir dvasinį nuosmukį.

Sunku būtų nesutikti su tokiais teiginiais. Išties tai kažką apie mus pasako. Suniokota prakartėlė, išdaužyti viešojo transporto stotelių stiklai, sulaužyti suoliukai parkuose – tai vis apie mus. Gal mūsų nesugebėjimą vertinti tai, kas visų, nesuvokimą, kad tai, kas vieša, yra ir mano? O gal mūsų tylą, abejingumą, kai už kampo daužo... Nes ne mane, ir kol ne mane, tai ir ne mano... reikalas, sąžinė, gyvenimas...

Taip, ne šventųjų pasaulis...

Bet kaip tik į tokį pasaulį, kaip moko krikščionių tikėjimas, Dievas atsiuntė savo sūnų, kad visų pirma parodytų savo meilės pavyzdį.

Prakartėlės išniekinimas – man rodos – būtent toks ir yra simboliškas Kristaus gyvenimas – nuo gimimo tvartelyje, iki mirties ant kryžiaus. Atstumiamas, niekinamas,  žudomas Dievas eina iki galo, kad savo gyvenimu ir mirtimi parodytų, jog nėra kito kelio, kaip tik meilė ir atjauta.

Sulaužyta prakartėlė Vilniaus katedros aikštėje – gyvas liudijimas Evangelijos stebuklo.

Ar pasikėsinimas į prakartėlę, medines skulptūrėles yra ir pasikėsinimas į mūsų tikėjimą?

Gaila, kad taip suskubta saugoti skulptūrėles, slėpti sulaužytą Dievą nuo visų akių. Man rodos, tai kaip tik būtų galėję tapti vertinga pamoka, gyvu evangelinės žinios simboliu.

Ar ne būtent taip tas Dievo paradoksas ir atsikartoja žmogaus kasdienybėje? Ar ta sulaužyta prakartėlė nebūtų pasakiusi daugiau, nei iškilmingi pamokslai ir tviskantys altoriai?

Žinoma, tai būtų galėję tapti tik dar vienu simboliu ir ne daugiau.

Ir vis dėlto... mes taip dažnai linkę guldyti galvą už savo medinį tikėjimą ir taip retai – ištiesti ranką gyvam žmogui.