Nesuskaičiuojama daugybė baltų namų lyg domino plytelės rėmina lengvai išlenktas Tel Avivo miesto centro gatves. Tačiau nūnai šimtąjį jubiliejų švenčiančiam ekonomikos metropoliui kartais sunkiai sekasi su šiuo didžiausiu modernybės architektūriniu ansambliu, kurį UNESCO 2003 metų liepą įtraukė į pasaulio kultūros paveldo sąrašą.

Tel Avivas primena gyvenimo džiaugsmo kupiną moterį, kurios jaunystės žydėjimo metas jau praeity: nors drėgname karštyje mažumėlę nuvarvėjęs grimas išduoda raukšles apie akis, tačiau jai juokiantis vis dar švysteli kadainykštis grožis – veikiausiai dėl tos priežasties, kad jau keletą metų ji junta plūstelėjusią visiškai naują veržlumo bangą. Pašėlusios jaunystės metais nepaprastai mylėtas miestas vėliau ilgą laiką buvo vadinamas apsnūdusiu, senu ir bjauriu, tačiau devintajame dešimtmetyje menininkai ir architektai iš naujo atrado jo seniai apleisto centro žavesį. Gražūs, tačiau apšiurę ir rekonstruoti namai – didžiuma atvejų remontuoti su išlygomis ir netinkamai – tapo kūrybingumo ir alternatyvios gyvenimo sampratos „lytinėmis ląstelėmis“.

Tel Avivas buvo įkurtas 1909 metais, nupirkus iš beduinų žemę. Nuotraukoje - žmonės metantys burtus žemei gauti.

Namai ant Pavasario kalvos

Tel Avivas pirmaisiais gyvavimo metais tapo kuklumu ir paprastumu grįstos žydų šalies simboliu. Tačiau po valstybės įkūrimo 1948 metais retam rūpėjo architektūrinis miesto palikimas – karo ir išnykimo grėsmės nuolat lydimoje šalyje namai suvokiami kaip efemeriškas turtas. Dar ir šiandien Izraelio valstybė deramai rūpinasi tik tų architektūrinių ansamblių apsauga, kurie buvo pastatyti iki 1700-ųjų. Tačiau šiandieninio Tel Avivo kertinis akmuo buvo padėtas tik 1909 metų balandį: kopose į šiaurę nuo senojo Jafos uostamiesčio. Achuzatas Baitas, kurio kuklius statinius nustelbė Herzlio gimnazija, orientalistinės manieros Josefo Barsky‘o pastatas, suformavo miesto „lytinę ląstelę“, – miesto, kuris nuo 1910 metų vadinasi Tel Avivas (Pavasario kalva) – pagal hebrajišką Theodoro Herzlio romano „Sena nauja šalis“ pavadinimą.

Sparčiai auganti gyvenvietė, kuri dėl savo eklektiškų pastatų iš pradžių priminė Rytų Europą, gausiais būriais atvykstančių imigrantų buvo meiliai vadinama „mažąja Odesa“. 1921 metais gyvenvietę paskelbus miestu, iš Vokietijos kilęs Richardas Kauffmannas nubraižė sodų miesto pavidalo plėtros planą. 1925 metais, kai Tel Avive buvo jau 34 000 gyventojų, šį planą mero Meiro Dizengoffo pavedimu sukonkretino škotų miestų planuotojas Patrickas Geddesas. Jis išplėtė planą iki septynių kvadratinių kilometrų plotą užimančios teritorijos, kuri šiaurėje siekia Jarkono upę. Dar iki 1938 metų, kai Geddeso planas buvo patvirtintas teisiškai, buvo nutiestos organiškai išlenktos gatvės ir daugybė nuo 500 iki 1000 kvadratinių kilometrų ploto sklypų užstatyta moderniais, daugiausia atskirais, siauromis sodų juostomis apjuostais namais. Nesibaigiantis tokių nuo trijų iki keturių aukštų pastatų su dažniausiai dviem butais aukšte kartojimasis galėtų atrodyti monotoniškas. Tačiau jauni, iš Europos imigravę arba ten išsimokslinę architektai netrukus perprato, kaip taisyklingai ir stilistiškai rafinuotai paįvairinti miesto vilos tipą.

Rotšildo bulvaras – viena pagrindinių Tel Avivo gatvių (1910).

Pirmasis klasikinis modernistinis „Baltojo miesto“ pastatas buvo 1931 metais Richardo Kauffmanno Bialik kvartale dr. Kroskaliui pastatytas gyvenamasis namas su privačia klinika. Vėliau pradėjo dygti vis daugiau baltų arba kreminės spalvos namų, kurių statybos metu naujosios architektūros laimėjimai buvo pritaikyti prie karšto klimato sąlygų. Štai kodėl jie dažniausiai yra su nedideliais langais, priedangomis nuo saulės ir šešėlį metančiais balkonais, kurių įžūliose kreivėse Erichas Mendelsohnas, nuo 1935 metų dirbęs Jeruzalėje, įžvelgė savo Vokietijoje sukurtų darbų „neteisingai suprastas kopijas“. Taip pat čia atsirado – architektūros istorijos ilgą laiką nepastebėta – gausybė inovatyvių pastatų kaip antai 1934 metais Zeevo Rechterio užbaigtas Engelio namas Rothschildo bulvare, kurį projektuojant Tel Avive pirmą kartą pasirodė Corbusier stypynės. Formos prasme paprastesni, tačiau vienodai pažangūs buvo socialines Bauhauzo idėjas atliepiantys Arieho Sharono, 1932 metais drauge su Rechteriu, Samu Barkai‘umi ir Dovu Karmi‘u įkūrusio įtakingą architektų grupę „Chug“ („Ratas“), būstai.

Engelio namas (1934).

„Baltasis miestas“

Kadangi avangardistiniai pastatai turėjo paklusti organiškam Geddeso planui, susiformavo modernizmui neįprastas sodų miestas, susidedantis iš apytikriai 3700 tarp 1931 ir 1947 metų pastatytų gyvenamųjų ir prekybinių pastatų, taip pat teatrų ir kino teatrų, drauge sudarančių didžiausią pasaulyje tarptautinio stiliaus ansamblį. Šis modernus miestas šeštajame dešimtmetyje buvo išplėstas į šiaurę ir rytus paklūstant smagiai to meto formų žaismei. Šios miesto dalys (kaip antai Kikar Hamedina) yra reikšmingos miesto veido zonos; išlaikyti jų vientisumą ne mažiau svarbu kaip ir iki 1948-ųjų atsiradusių kvartalų atveju.

Tel Avivo architektūros svarbą Izraelio istorijai visuomenė suvokė tik tada, kai 1958 metais – likus vieneriems metams iki penkiasdešimtojo miesto jubiliejaus – buvo nugriauta Herzlio gimnazija, pirmasis miesto simbolis, ir jos vietoje pastatytas 142 metrų aukščio „Shalom Tower“. Netgi tokie modernistinio meno kūriniai kaip Rechterio Ahrenbergo namas Hayarkono pakrantės gatvėje arba Barkai‘aus paslaptingasis Katzo namas Meggido gatvėje tapo kirstuvo aukomis, o apvalios, nuo 1934-ųjų pagal 25-erių Genios Averboucho konkursinį projektą darniai užstatytos Zina Ditzengoff aikštės, vaizdas aštuntajame dešimtmetyje įrengus pėsčiųjų tiltus buvo visiškai iškreiptas. Nepaisant šių nuostolių grakštus bendras vaizdas išliko. Tad kai Michaelis Levinas 1984 metais Tel Avivo muziejuje pristatė parodą „White City“ („Baltasis miestas“), tarptautiniu mastu kilo didelė nuostaba.

Herclio gimnazija – pirmasis miesto simbolis.

Tuomet globojant UNESCO 1994 metų gegužę surengta Tarptautinio stiliaus architektūros konferencija ekspertams labai aiškiai parodė, kad čia pasaulinio lygio kultūrinis paveldas buvo atsidūręs sparčiai augančios ekonomikos metropolio priespaudoje ir jam nedelsiant reikalinga globa. 1999 metais miestas parengė restauravimo planą, į kurį kaip saugomi objektai buvo įtraukti daugiau nei 1150 klasikinio modernizmo pastatų. 2008 metų rugsėjį jis įsigaliojo kaip „potvarkis 2650 B“. Netrukus po to, kai 2003 metų liepą „Baltasis miestas“ buvo įtrauktas į pasaulio paveldo sąrašą, Tel Avivo Bauhauzo centras surengė parodą, kurioje buvo pristatyti pirmieji atgaivinimo pavyzdžiai. Tarp jų buvo keturi išskirtiniai pastatai, restauruoti pagal tarptautinius paveldosauginius standartus, o taip pat ir šeši prie istorinės aplinkos priderinti nauji pastatai, – laikantis Tel Avivo pietinių kvartalų stilistinės įvairovės – laisvai interpretuojantys modernizmą.

Kiti 15 pastatų buvo suremontuoti ir paaukštinti keliais aukštais arba praplatinti į užpakalinio sodo pusę. Tokių sprendimų nulemti architektūrinio vaizdo pokyčiai visai pagrįstai sulaukė UNESCO priekaištų. Tačiau potvarkis 2650 B šiandien numato, kad 3,5 kvadratinių kilometrų ploto apsauginėje ir buferinėje zonoje turi būti išlaikytos vos 200 itin reikšmingų pastatų originalios formos, tuo tarpu apytikriai tūkstančiui namų numatyta ribota, o tai dažniausiai reiškia jokia apsauga. Nors modernistinis paveldas Tel Avive šiandien saugojamas geriau negu bet kur kitur, dėl daugelio nesaugomų ir todėl nuolatiniame pavojuje esančių pastatų „Baltasis miestas“ gali greitai pavirsti skiautiniu iš senų ir naujų lopinėlių.

„Shalom Tower“ – pirmasis Izraelio dangoraižis (1963–1965).

Abejotinos apsaugos priemonės

Atsisakymas taikyti integralią apsaugą yra nuolaidžiavimas griežtoms Izraelio nuosavybės teisėms, tačiau sykiu ir realijas atliepiantis žingsnis, kadangi daugumai namų savininkų reikalinga paskata, kad jie imtųji restauruoti namus savomis lėšomis. Tokia paskata – kaip minėta – yra leidimas nenutolstant nuo originalių formų kiekvieną namą paaukštinti papildomu aukštu bei pristatyti laiptiškai siaurėjančius ir todėl iš apačios beveik nepastebimus pusaukščius. Priskaičiavus naujai įrengtus požeminius garažus, pastato apimtys kaipmat padvigubėja. Paaukštinimai pakeičia namų ir gatvės erdvės proporcijas, tuo tarpu priestatai darko adityvią Geddeso plano schemą.

Paskatų imtis restauravimo ieškojimas kelia abejonių dėl tos priežasties, kad kitą kartą tektų daryti naujų nuolaidų. Tikros išeities iš šios problemos nepasiūlo ir potvarkyje 2650 B pateikiamos „Transferring Development Rights“ (TDR), leidžiančios parduoti rekonstrukcijos metu nepadidintas paaukštinimo apimtis. Nors šios taisyklės leido grąžinti originalią formą 1935 metais Šveicarijos architekto Salomono Liaskowskio suprojektuotam Racanati namui, tačiau tokia praktika skatina tolimesnį dangoraižių miško augimą pakrantėje ir pietiniame Rothschildo bulvare. Ten stovi kai kurie „Baltojo miesto“ karūnos brangakmeniai: antai Zeevo Rechterio visiškai sunykęs Engelio namas. Greičiausiai, jo savininkai tikisi UNESCO daugelį sykių kritikuotos aukštuminių namų zonos plėtros, kurioje – kaip tai rodo kaimynystėje esantis I. M. Pei suprojektuotas Pirmasis tarptautinis Izraelio bankas („First International Bank of Israel“) – būtų leidžiama paminklinių objektų integracija į naujus stiklinius bokštus.

Jau dabar, prieštaraujant UNESCO normoms, Hayarkono pakrantės gatvėje buvo sunaikintas Reisfeldo namas, vienas pirmųjų didelių miesto gyvenamųjų namų, ir jo vietoje išdygo pastatas su prabangiais apartamentais. Nors paminklų apsauga yra atsidūrusi sunkioje padėtyje, matyti ir šviesos properšų. Antai senasis uostas ties Jarkono žiotimis buvo pavyzdingai restauruotas ir paverstas poilsio zona, kur – praeinant pro restoranus ir parduotuves – galima vaikštinėtis banguojančiais takais iš medinių lentų, kuriais norima priminti priešais Jafos vartus kadaise dunksojusias smėlio kopas. Iš čia pakrante besidriekianti promenada, Tayelet, veda iki pat neseniai pastatyto „Perez Peace House“ Jafoje, kviečiančio susimąstyti apie miesto ateitį – kadangi įprastinis būties lengvumas čia ir kitame šimtmetyje priklausys nuo sėkmingo žydiško Izraelio sutarimo su Jafoje gyvenančiais arabais.

„Neue Zürcher Zeitung“, 2009 12 05, vertė Dangė Vitkienė.