Baigiantis 2009-iesiems, Europos kultūros sostinės metams, ne vienas su kultūra susijęs žmogus atsidūsta – pagaliau baigėsi. Skandalingi metai, galėję tapti kultūros švente, tapo keiksmažodžiu, o būti menininku, sprendžiant iš įniršusių komentarų internete ar viešajame transporte, šiandien gėda. Kalbant apie Vilniaus galerijas – šie metai tikrai netapo didelių atradimų laiku. Dauguma su VEKS susijusių projektų jose tebuvo abejotinos vertės projekčiukai – čia nekalbu apie net keletą puikių parodų šiais metais rodytų Vilniaus muziejuose.

Užsukti į vieną iš jų – Vilniaus paveikslų galeriją – rekomenduočiau ir šiuo metu. Žymiai menkiau reklamuojama nei metų pradžioje čia rodytas gruzinų tapytojas, lietuvių menininko Vytauto Kasiulio paroda – šventė akims. Tai – mirgantys, kiek „suvenyrinės“ Paryžiaus dvasios paveikslai (ne veltui šių paveikslų nepirko patys prancūzai). Nuotaikingi, individualiu stiliumi sukurti paveikslai švyti ryškiomis spalvomis, jų charakteringos figūros ir kartais kuriamas naratyvas priverčia šyptelėti, linijos prikausto žvilgsnį, kuriam čia nenuobodu. Labai malonu justi, kad paveikslai tapyti su meile ir džiaugsmu – ir patys jie alsuoja geromis, šviesiomis emocijomis – neįprastos, net svetimos nuotaikos lietuviškajai dailei. Todėl smagu, kad ši Vytauto Kasiulio paroda Vilniuje veikia tamsiausiu metų laiku, galima ją aplankyti ir per šventes – televizorius taip gražiai žėrėti tikrai nemoka.

 Galerijoje „Vartai“ veikia paskutinė ciklo „Artscape“ paroda. Šiais metais galerija „Vartai“ pristatė daug gerų parodų ir įdomių menininkų, tai bene vienintelė galerija, sugebėjusi išnaudoti VEKS lėšas prasmingai. Belieka tikėtis, kad galerijos parodų lygis nekris ir ateinančiais, mažųjų biudžetų kultūrai, metais.

Šiuo metu čia rodoma Italijai skirta paroda. Galerijoje eksponuojami italų menininkų Gianluca ir Massimilliano De Serio bei Ra di Martino darbai ir lietuvių menininko Ugniaus Gelgudos videokūrinys. Pirmoje salėje žiūrovą pasitiks italų menininkės Ra di Martino sukurtos Merlin Monro antkapinio paminklo nuotraukos.

Ra di Martino. „Be pavadinimo (Merlin)/Untitled (Marilyn),“ 2005. Spalvota fotografija, 100x150

Nuo 2004 metų menininkė kasmet fotografuoja šį kapą. Kasmet fiksuojama laidojimo nišos būklė, prie jos paliktos gėlės ir kiti gerbėjų meilės ir prieraišumo ženklai. Tai rodo, kad praėjus 50 metų, Merlin Monro suvokiama kaip žavesio, seksualumo, moteriškumo simbolis.

Kitas šios menininkės kūrinys – videodarbas „Rugpjūtis 2008“ paliko bene geriausią įspūdį šioje parodoje. Tai vizualiai estetiškas, pakankamai sudėtingas, tačiau ne dirbtinai keblus, įtraukiantis kūrinys, tokio videomeno labai trūksta Lietuvoje. Penkių minučių trukmės filmas sukurtas dideliame, prabangos pilname kambaryje. Čia, tarp nostalgiškos prabangos sustabdyta viena banaloka scena – jauna moteris už rankos stabdo laiptais lipantį vyriškį. Aktorių veiduose – tokiai scenai būdingos klasikinės emocijos: prašymas – atsainumas, klausimas – abejingumas. Sustingę vienoje pozoje aktoriai netikėtai uždainuoja dainą, kurios tekstą sudaro 2008 metų sausio–rugpjūčio pasaulio naujienų antraštės („Naujausiais duomenimis, / Tripolyje sprogus bombai žuvo 11 žmonių. / Pirmą kartą žmonijos istorijoje / Šiaurės ašigalis tapo sala. / Naujausios palydovinės nuotraukos rodo, kad tirpstantis ledas / atvėrė visus jūrų kelius.“ ir pan. Kiek absurdiškai supainioti akivaizdžiai asmeninė scena ir informacinio srauto fragmentai rodo, kaip naujienų srautas neišvengiamai kuria mus kasdien lydintį ritmą.

Ra di Martino. „Rugpjūtis 2008/August 2008“, videofilmas

Kita vertus – tiesiog įdomu ir malonu stebėti aktorių kuriamą „gyvąjį paveikslą“, kuriame judanti kamera gali keisti savo tašką, tokiu būdu kurdama tarsi 3D paveikslą. Kruopščiai apšviestas ir sustatytas sustingusias figūras kameros dėka regime iš įvairių rakursų, tarsi būtume patys įžengę į paveikslą.

Visai kitokie menininkų Gianluca ir Massimiliano De Serio videodarbai. Šiuo atveju kūrinių aprašymas žymiai įdomesnis nei vizualioji išraiška – iš labai arti filmuojamos, išdidintos savo istorijas pasakojančių filmų herojų kūno dalys. Auksinis pakabukas tarp vyriškos krūtinės gaurų, seilės burnoje, tekančios ašaros vis tiktai labai greitai pabosta ir teiškelia klausimą, ar tai ir yra žmogaus portretas.

Gianluca ir Massimiliano de Serio. „ANIMALOVE“, 2009, videofilmas

Pasak pranešimo spaudai, „tai gili kraštutinių jausmų, kaip antai meilės ir netekties, beprotybės ir ekstazės studija. Tirdami socialiai atskirtus, protinę negalią turinčius žmones, menininkai ieško meilės absoliutumo dimensijos ir jos transcendentinės prigimties.“ Mano minėtąjį aprašymą rasite galerijos salėse, jį išties verta paskaityti atidžiau.

Įdomus šalia italų eksponuojamas Ugniaus Gelgudos videodarbas „308-tas metras“. Tai filmas, „nagrinėjantis kino kalbą ir jos (ne)pastebimą įtaką kiekvieno iš mūsų kasdieninių situacijų suvokimui“. Autorius ima klišėmis tapusias situacijas, kuria iš jų fiktyvią istoriją, kiek ironiškai žaisdamas su žiūrovu. Pasirenkamos paprastos scenos, kurias išvydus protas yra įpratintas tikėtis vienokios ar kitokios siužeto eigos.

Ugnius Gelguda. „308-tas metras“, 2009, videofilmas

Štai ji rūko šalia automobilio laukdama (išsiskyrimas?). Štai mergaitė lėtai eina per pievą krūmokšnių link (šiurpus atradimas?). Prasiveria durys ir išvystame ant lovos gulintį vyrą (mirtis?). Tačiau veiksmas nuolat apverčiamas – krūmuose nieko nėra, žmogus tik miega ir panašiai. Protas sutrinka, o prieš jį atsiveria vis naujos „klišinės“ scenos, taip ir neleisdamos žiūrovui susilipdyti vienos aiškios, nuoseklios istorijos. Tačiau netrukdydamos pasijuokti iš savęs ir to, kaip esame puikiai išdresuoti „skaityti“ kino kalbą.