Jei atsirastų tokia būtybė, kuri žinotų visą mano gyvenimą iki mažiausių smulkmenų (kaip koks angelas sargas) ir papasakotų mano gyvenimo istoriją, kokia istorija tai būtų? Visai įmanoma, kad nustebčiau, nes ji labai skirtųsi nuo tos, kurią papasakočiau aš, net jei tai daryčiau nuoširdžiai ir tik sau pačiai.

„Tą dieną, kai gimiau, buvo labai karšta. Mama sakė, kad kvepėjo liepų žiedai. Akimirka, kai mane davė palaikyti mano vyresniajai sesutei, buvo pirmasis jos prisiminimas. Buvau visai ramus kūdikis ...“

Mūsų gyvenimo istorija dažniausiai prasideda kitų žmonių pasakojimais apie mūsų gimimą (arba istorijomis, kurios susijusios su mumis, nors dar buvome negimę). Toliau seka pirmieji prisiminimai, stipriausi įspūdžiai ir istorija auga, plečiasi, ją vis papildo nauji potyriai, jausmai, suvokimas. Gyvenimo istorijoje kiekvienas mūsų patirtas išgyvenimas susijungia su kitu išgyvenimu – jie tarsi atskiros grandys neriasi viena su kita sudarydamos daugiau ar mažiau nuoseklią gyvenimo istorijos grandinę. Išryškėja tam tikri dėsningumai ir tiesos, net neatsakyti klausimai ir abejonės gyvenimo istorijos grandinėje turi savo vietas. Tačiau kiek gyvenimo istorija atitinka realybę? Ir kam apskritai žmogui pasakoti savo gyvenimo istoriją?

Prasmės gija

Turėti savo istoriją žmogui – gyvybiškai svarbu. Rikiuodami prisiminimus, juos susiedami ir rišliai pasakodami, mes įstengiame nepasimesti gaunamos informacijos, potyrių ir jausmų gausybėje. Tarsi sudėtinga kompiuterinė programa, psichika sudėlioja prasmingą paveikslą iš gausaus ir chaotiško turinio. Ne visi rašome memuarus, ne visi verčiame artimuosius ilgus vakarus klausytis nesibaigiančių prisiminimų, tačiau, valingai ar nevalingai, visi nuolat atpasakojame savo gyvenimą sau patiems. Tiesiog istoriją „rašo“ mūsų atmintis, rikiuodama prisiminimus vieną po kito.

Gyvenimo istorijoje prisiminimus sieja prasmės gija. Jei nebūtų šios sąsajos, jaustume visišką disorientaciją, neturėtume jokių principų ir išpažįstamų vertybių, nesuvoktume nei kas esame, nei kas buvome, nei kur toliau einame. Dauguma psichikos sutrikimų pasireiškia žmogui patyrus skausmingą išgyvenimą, iškrentantį iš sau pačiam papasakotos gyvenimo istorijos konteksto. Priešinimasis radikaliam (bet reikalingam arba neišvengiamam) gyvenimo istorijos posūkiui kelia rimtą grėsmę psichikos sveikatai.

Gyvenimas – vienas, gyvenimo istorijų – daug

Mes prisimename toli gražu ne viską, ką patiriame, o tiksliau – tik nedidelę to dalį. Turbūt esate girdėjęs savo artimą tvirtinant jus vienaip ar kitaip pasielgus ar pasakius, nors jūs to visiškai neprisimenate. Vadinasi, nesąmoningai renkamės, kurį potyrį prisiminti ir įtraukti į savo istoriją, o kurį geriau praleisti ar bent jau šiek tiek padailinti.

Atmintis – sudėtingas fenomenas. Ji išranki. Ryškiau prisimenama įdomi, naudinga ar daranti įspūdį (nesvarbu, teigiamą ar neigiamą) informacija. Ir, priešingai, konkretaus potyrio metu užfiksuotai informacijai neatitikus nė vieno iš anksčiau paminėtų kriterijų atmintis nepasivargins jos išsaugoti. Iš dalies mes ir patys turime galią nuspręsti sąmoningoje atmintyje nesaugoti akivaizdžiai svarbios informacijos, pastumdami ją už pasąmonės širmos. Pavyzdžiui, žmogus atsiduria situacijoje, kurioje jaučia gėdą. Gėda – stiprus, „darantis įspūdį“ potyris, tačiau akivaizdžiai nemalonus, todėl žmogus stengsis šį potyrį pamiršti – dažnai sėkmingai. Tiesa, taip atsitinka ne visuomet: jei gėdos jausmą patyrė itin prastos savivertės kamuojamas žmogus, gėda pakursto vidinį savęs nuvertinimą ir gali giliai įsirėžti į atmintį, net jei šį potyrį žmogus labai norėtų užmiršti. Viena vertus, pati psichika atsirenka, ką prisiminti (tai vyksta nevalingai), antra vertus, mes daugiau ar mažiau sąmoningai renkamės, ką norime prisiminti.

Vertėja „su fantazija“

Kas gi yra gyvenimo istorija? Tai mūsų psichikos pateikta gyvenimo interpretacija, laisvai „versta“ iš faktų kalbos pasitelkus fantaziją. Psichika – profesionali vertėja – didelės apimties nerišlų informacijos kratinį išverčia suteikdama sau priimtiną lyrinę formą. Verčiant šis tas nubyra „dėl formos“, šis tas pridedama „nuo savęs“ ar „iš šono“ (žmogus gali pasisavinti kito žmogaus potyrį, pavyzdžiui, gali būti šventai įsitikinęs, kad tai jam vaikystėje nutikęs tam tikras įvykis, nors iš tikrųjų taip atsitikę jo broliui), suteikiamas tam tikras ritmas ir intonacija (skausminga, pakili, monotoniška, jausminga ir t. t.).

Įdomiausia, kad iš to paties teksto galima suregzti ne vieną, o daug skirtingų interpretacijų! Kitaip tariant, faktinis gyvenimas gali suteikti peno visai aibei gyvenimo istorijų, ir visos jos bus šalia tiesos – kartais visai arti, o kartais labai toli.

Žiupsnelis fizikos

Stebint realųjį pasaulį akivaizdu, jog visa, kas juda, turi savo trajektoriją, t. y. juda iš taško A į tašką B tam tikru maršrutu. Žymus fizikas, Nobelio premijos laureatas R. Feinmanas buvo pirmasis viešai suabejojęs klasikine nuostata, jog elementariosios dalelės, iš kurių sudaryti visi mus supantys objektai (ir mes patys), turi vienintelę unikalią istoriją (judėjimo trajektoriją). Jis pareiškė, kad dalelės juda iš vienos padėties į kitą visomis įmanomomis trajektorijomis vienu metu. Kitaip tariant, galima kalbėti tik apie judėjimo trajektorijų tikimybes, o konkreti trajektorija „atsiranda“ pabandžius ją išmatuoti. Šis fenomenas pasireiškia ir pasakojant gyvenimo istoriją. Nors visos mūsų gyvenimo istorijos yra santykinai tikėtinos ir tarsi tvyro ore, tačiau reali tampa tik mūsų papasakota istorija. Santykinai reali.

Anot R. Feinmano, mums įprastų objektų judėjimo trajektorija yra nustatoma susumavus visų juos sudarančių dalelių galimas judėjimo istorijas. Visos istorijos viena kitą paneigia (kompensuoja), išskyrus vieną. Ta vienintelė gauta istorija ir yra svarbi – mes ją matome. Beje, įdomu tai, jog fizikoje dalelės judėjimo trajektorija taip pat vadinama istorija. Analogiškai, mes galime daryti prielaidą, kad mūsų pasakojama gyvenimo istorija yra tik vienas iš realaus gyvenimo atspindžių, nors gali sutapti su visų galimų istorijų suma – tikrąja išgryninta gyvenimo linija. Pabandysiu rasti atsakymą į klausimą, kaip galima priartėti prie geriausiai faktinį, tikrą gyvenimą atspindinčios gyvenimo istorijos, bet iš pradžių – apie gyvenimo scenarijų.

Kas rašo scenarijų?

Gyvenimo scenarijaus sąvoką psichologijoje įtvirtino ir išpopuliarino transakcinės analizės įkūrėjas E. Berne. Pasak jo, savo gyvenimo scenarijų žmogus nesąmoningai sukuria dar ankstyvoje vaikystėje. Scenarijaus formavimuisi daugiausia įtakos turi tėvai bei artimieji (jų tiesioginiai ar paslėpti nurodymai, sakykime: „tu visada privalai būti drąsus“, „nebūk seksuali“, „nerodyk savo jausmų“, „nesakyk skaudžios tiesos“) ir mėgstamiausių knygų, pasakų, legendų personažai (jau ir suaugęs žmogus gyvenime nesąmoningai stengiasi simboliškai atkartoti tam tikro personažo istoriją). Gyvenimo istorija pasakoja tai, kas įvyko, o gyvenimo scenarijus bando užbėgti į priekį ir numatyti ateitį, brėždamas liniją, pagal kurią turėsime keliauti, ir nustatydamas apribojimus.

Scenarijus turi savybę diktuoti gyvenimo istoriją. Tiek teigiamas, tiek neigiamas scenarijus apriboja žmogų, spraudžia jį į rėmus. Pateiksiu porą pavyzdžių: pirmasis bus neigiamo scenarijaus pavyzdys, antrasis – santykinai teigiamo. „Berniuką Teodorą labai paveikė vieno talentingo, tačiau aplinkinių nesuprasto, taip ir neišgarsėjusio ir tragiškai savo gyvenimą užbaigusio menininko istorija. Teodoras buvo kuklus berniukas ir turėjo bendravimo su kitais vaikais problemų, todėl šis personažas jam buvo artimas ir jis nesąmoningai priėmė pastarojo gyvenimo scenarijų kaip savo. Teodoras visą laiką save laikė didelį potencialą turinčiu žmogumi, tačiau per subtiliu šiam pasauliui. Jį nuolat aplankydavo mintys apie savižudybę, buvo tikras, kad mirs jaunas.“ „Aras – veiklus žmogus. Jis seniai nusprendė, jog iki keturiasdešimties metų labai daug dirbs ir sieks, kad iki to laiko savo sąskaitoje turėtų milijoną. Tada atsidės kitiems dalykams – pasaulio ir savęs pažinimui, dvasiniam tobulėjimui.“ Aras savaip atkartojo pasakos herojų, išėjusį į ilgą kelionę ieškoti lobio. Suradęs lobį pasakos herojus toliau gyveno gražiai ir laimingai. Siekdamas savojo „lobio“ (kurį atitiko finansinis saugumas), Aras daug prarado: atsisakė galimybių ir dovanų, nesusijusių su išsikeltu tikslu. Net ir pasiekęs savo tikslą, nesijautė galįs užsiimti, kaip jis planavo, dvasios poreikių tenkinimu. Jam nepavyko taip lengvai nustoti laikytis darbinio režimo, o viduje ir toliau jautė tuštumą. Iš pirmo žvilgsnio atrodęs optimistiškas scenarijus Arą, kaip ir Tadą (iš pirmojo pavyzdžio), nuvedė ne ten, kur jie giliai širdyje troško nukeliauti.

Įsisąmoninęs scenarijų, pagal kurį gyveni, gali siekti jį pakeisti, padaryti lankstesnį, turtingesnį, palikdamas vietos ir nežinomybei. Scenarijaus galima išvis atsisakyti, tačiau tai sugeba nedaugelis. Anot gyvenimo scenarijų tyrinėtojo C. Steinerio, dauguma žmonių yra priėmę banalaus (arba, kitaip tariant, normalaus, bet nuobodoko) gyvenimo scenarijų, mažuma – tragiško, o gyvenantieji be scenarijaus – išimtis.

Tiesa, gyvenimo scenarijaus nereikia painioti su tikslais, svajonėmis, trokštamo gyvenimo vizija. Tikslų, svajonių, gairių labai reikia, tačiau viena yra patiems juos sąmoningai išsikelti, o kita – gauti „iš antrų rankų“ ir nesąmoningai sekti keliu, kuris iš tikrųjų yra ne mūsų. Kad ir kokie būtų gražūs tikslai ir svajonės, jeigu jie nelankstūs, jei jų laikomasi bet kokia kaina, jie alina asmenybę. Kaip psichoanalitikė M. L. Von Franz mėgdavo sakyti, turime veikti vedami savo vidinių įsitikinimų, tačiau kartu išlaikydami nuolankią poziciją, kad gali būti įrodyta, jog esame neteisūs.

Pasakojimo terapija

Nagrinėdami savo gyvenimo istoriją, patys ar kito padedami galime atpažinti paslėptą scenarijų (jei jis yra) ir numatyti kur link šis scenarijus mus nuves. Turime galimybę įvertinti, ar jis iš tikrųjų yra mūsų, ar tikrai tai toks gyvenimas, kokio trokštame, taip pat patikrinti, ar mūsų gyvenimo istorija nėra tik scenarijaus palydovė, klusniai žingsniuojanti paskui savo ydingą dirigentą. Gyvenimo istoriją galime pasakoti dienoraščiui, draugui, nuodėmklausiui ar psichoterapeutui. Pasakojant išryškėja tam tikrų poelgių priežastys, paslėpti motyvai, vertybės, atskaitos taškai. Tampa matomi iracionalūs principai, spragos, neretai pavyksta pagauti save apgaudinėjant. Net jei pasakojimo trūkumų neįstengi apčiuopti pats, juos gali pastebėti klausytojas.

Atmintis yra ne tik išranki, bet ir daugiasluoksnė: ko sąmoningai neprisimename, tą saugo mūsų pasąmonė. Kaip yra pasakęs neurobiologas J. Johnsonas, ir užmiršti prisiminimai yra gyvi prisiminimai. Štai kodėl hipnozės metu ar patyręs sukrėtimą žmogus pradeda prisiminti tai, ko anksčiau neįstengdavo.

Išsamus pasakojimas – vienas būdų pasiekti gilesnius atminties klodus. Patirdami pasakojimo terapiją ir apsivalydami nuo tam tikrų gynybinių užsklandų, savęs apgaudinėjimo, galime atidaryti tas atminties dureles, kurias patys nesąmoningai buvome uždarę. Nereikia prisiminti visko – tikrai to nepajėgtume padaryti. Tačiau išlaisvinę kai kurias užbarikaduotas atminties kerteles galime dėmesingiau, tikriau, drąsiau pažvelgti į tai, ką jau esame patyrę, ir kur link žingsniuojame toliau.

Skliausteliai ir daugtaškiai

Kaip jau minėjau straipsnio pradžioje, žmogui turėti savo gyvenimo istoriją yra svarbu, idant jo patyrimai įgautų prasmę ir savo paties sprendimų priežastys taptų aiškios. Tačiau siekis viskam savo gyvenime rasti paaiškinimą, iš vienos pusės, žmogų apsaugo nuo chaoso, iš kitos – klaidina, nes paskatina desperatiškai bandyti paaiškinti tuos gyvenimo reiškinius, kurių tuo metu tiesiog neskirta suprasti arba kuriuos suprasti ir įsisąmoninti taip paprastai neįmanoma – tam reikia daug pastangų ir drąsos. Mes linkę supaprastinti, apibendrinti. Gindamiesi nuo nežinomybės, ir tikrovę bandome suvokti ją „supaprastindami“ – tokiu būdu į istorijas įveliame klaidų. Užuot supaprastinę, mes „suprastiname“ savo gyvenimo istorijas.

Psichoanalitiko M. S. Pecko teigimu, kaskart susidurdami su nežinomu daiktu, asmeniu ar įvykiu, nesąmoningai siekiame, kad dabartiniai mūsų poreikiai, praeities patyrimas ir ateities lūkesčiai nulemtų tai, ką mes matysime. Peckas pataria kartais „suskliausti“ nusistovėjusį gyvenimo suvokimą, šiek tiek atsitraukti nuo savo pačių žinojimo tam, kad įdėmiai pažvelgtume į vis atsinaujinančią mus supančią realybę ir atvertume duris kitokiai pasaulėžiūrai, kitokiam mąstymui, šviežioms įžvalgoms. Gyvenimo istorija tuo geriau atspindi patį gyvenimą, kuo labiau panaši į patį gyvenimą – turtingą ir nuolat besikeičiantį.

Tegul mūsų istorijose netrūksta netikėtų siužeto vingių ir atsivėrimų, skliaustelių ir daugtaškių! Tik daugtaškiai tegul žymi ne spragą, bandant nutylėti iš baimės ir sutrikimo, o pauzę – iš nuostabos ir nuolankios išminties.

Pratimas

Trys versijos

Kartu su savo artimu draugu ar drauge atlikite tokį pratimą. Papasakokite vienas kitam tris savo dabartinės gyvenimo situacijos versijas. Pirmiausia apie savo dabartinį gyvenimą papasakokite taip, lyg jūs būtumėte tikras laimės kūdikis, akcentuodamas tik pozityvius nutikimus. Pasakokite šiek tiek šaržuotai, taip, lyg kažkas kitas apie jus pasakotų su tokiu patosu: „Matai, kaip jam (-ai) sekasi...“ Paskui dabartinį savo gyvenimą papasakokite labai pesimistiškai – irgi šiek tiek šaržuotai, žvelgdamas į save tik liūdnai, apgailėdamas savo dabartinę padėtį.

Pamąstykite, kuri versija ar jos dalys yra arčiausiai realybės. Pasidalinkite su draugu (-e), kaip jautėtės pasakodamas šias istorijas ir kaip jaučiatės dabar. O tada papasakokite trečią versiją, kuri jums atrodo arčiausiai realybės, galbūt panaudodamas ir pesimistinio, ir optimistinio pasakojimo elementus.

***

Informacinių technologijų specialistai savo darbe naudoja problemų sprendimo metodiką, linksmai vadinamą „Rubber ducking“ (pokalbis su guminiu ančiuku). Šio metodo esmė tokia: darbe susidūrus su sunkumais ir niekaip nerandant sprendimo, reikia kreiptis į kolegą ir smulkiai išdėstyti problemos esmę. Kolegą puikiausiai pakeis ant darbastalio tupintis guminis ančiukas, mat visai nesvarbu, ar klausytojas toje srityje ką nors išmano. Svarbiausia, kad klausytųsi ir pritariamai linksėtų kaip tas guminis ančiukas, vos jį palietus. Bepasakojant sprendimas dažnai išryškėja savaime. Šis metodas puikiai iliustruoja pasakojimo terapinę galią.

***

 „Nagrinėdami savo praeitį, stengiamės paaiškinti sau save pačius. Taip atrandame arba išrandame – vertybes, siekius, sprendimų motyvus ir suvokimą, kas mes esame. Iš savo prisiminimų sukuriame savo identitetą.“ (Drew Gilpin Faust)

Koks mano gyvenimo scenarijus?

Klausimai pamąstyti

1. Kokia vaga mano gyvenimas tekėjo iki šiol?

2. Ar savo gyvenimo kryptį įsivaizduoju kaip negatyvią ar kaip pozityvią (kaip mano tolesnis gyvenimas veiks mane pačią (patį) ir mano artimuosius)?

3. Kada nusprendžiau, kad mano gyvenimas klostysis būtent taip? Gal ankstyvoje vaikystėje? O gal paauglystėje? Ar buvo tokia akimirka (gal skausminga, o gal kaip tik labai džiaugsminga ir įsimintina), kada išgyvenau potyrį, kuris turėjo lemiamą įtaką tolesniam mano gyvenimo suvokimui?

4. Ar yra koks nors knygos herojus, pasakos ar legendos personažas, kurio gyvenimą stengiuosi atkartoti (greičiausiai simboliškai)? Kokios pasakos ar pasakojimai man labiausiai patiko vaikystėje, su kokiais personažais labiausiai tapatindavausi?

5. Gal aš turiu atsarginių scenarijų (kada mano poelgiai yra neatitikę mano gyvenimo scenarijaus, tartum iškritę iš konteksto)?

6. Ar tėvai liepdavo man elgtis taip, kad mane tai iki šiol apriboja (pavyzdžiui, jų nurodymai turėdavo tokią potekstę kaip: nemylėk, nejausk, per daug nemąstyk, nebūk seksuali)?

7. Ar nebūna taip, jog aš žaidžiu tam tikrą psichologinį žaidimą tam, kad mano scenarijus pasitvirtintų? (Pavyzdžiui, prastai save vertinantis žmogus gali savo elgesiu tarsi skatinti aplinkinius jį sumenkinti. Taip jis patvirtina savo nuostatą, kad yra nevykėlis.)

8. Kaip aš kuriu savo scenarijų? Kaip bendrauju su draugais: ar stengiuosi įskiepyti jiems savo idėjas, savo pasaulėžiūrą, ar ieškau naujų idėjų, esu atvira (-as) kitokiai pasaulėžiūrai?

9. Ko aš tikiuosi iš gyvenimo? (Kokį įsivaizduoju savo gyvenimą saulėlydyje? Kokios šeimos, karjeros, finansinės situacijos tikiuosi ateityje? Ką apskritai tikiuosi patirti?)

10. Kaip man atrodo, kokia bus mano mirtis? Ar mirtį aš suvokiu kaip tragišką įvykį ar kaip taikų gyvenimo užbaigimą?

Straipsnis, skelbtas žurnalo "Aš ir psichologija" gruodžio numeryje