2012 m. vasario 12 d., sekmadienis

Milda Bagdonaitė. Apie Užgimimo laukimą, arba Kai Kalėdos apsilanko po Naujųjų

2009-12-31
Rubrikose: Kultūra » Aštuntoji diena  Gamta ir mokslas » Kelionės 
Penki mėnesiai kalnų ir svetingumo šalyje – Armėnijoje

Paprastai kaskart, artėjant gruodžiui, nuoširdžiai piktinuosi Užgimimo šventės komercializavimu, principingai stengiuosi neužsukti į kalėdiniais „reikmenimis“ užverstus parduotuvių skyrius, ignoruoti įvairaus plauko Kalėdų akcijas ir panašiai. Šiemet to išvengiau – gyvenu nekatalikiškoje šalyje, kur Kalėdos bus švenčiamos jau po Naujųjų. Ir paradoksalu tai, jog pagaunu save pasigendančią to prieškalėdinio šurmulio. Taip, Kalėdos pirmiausia ateina į širdį, bet visgi... Trūksta bent kažkokių ženklų, menančių Užgimimą.

Jau kuris laikas Jerevanas pasipuošęs naujametinėmis eglėmis, o bičiuliai armėnai, kolegos ir mano gatvėje išsibarsčiusių krautuvėlių prekeiviai, su kuriais kaskart malonu persimeti vienu kitu žodeliu ar čia pat siurbtelėti karčios kavos, vis teiraujasi, kur švęsiu Naujuosius. Aišku, nė žodelio apie Kalėdas...

Dar niekada neteko ginti savo teisės švęsti Kalėdas... Neprireikė mat.

Prieš keletą dienų bičiulei paprašius kartu su ja vykti daryti pranešimo į kaimyninį miestelį (tai kaip tik būtų „išpuolę“ per Kalėdas), puoliau karštai įrodinėti, jog „šį reikalą“ man reikėtų susitvarkyti vėliausiai iki gruodžio23-iosios. Suprato išpusės žodžio. Galbūt draugus prieš Kalėdas pažįstame?

„Ne, Jerevane nėra katalikų bažnyčios“, – atskriejo atsakymas. Žinoma, galiu į Apaštališkąją nueiti. Tik Piemenėlių mišių ten nebus nė kvapo. Pažįstama britė gruodžio 25-osios ryte ketina tipenti pas evangelikus (ta proga iš darbo išsiprašo. Supratingai buvo sutiktas jos noras). Sako, ne mano tai denominacija, tačiau panašu, galiu kartu eiti... Žinoma, viskas panašu, kai pagalvoji. Tik jausmas ne tas.

Jau kelintas vakaras mano kambaryje sklando Kalėdų giesmių įrašai, o pirštai sklaido Benedikto XVI „Kalėdų palaimą“, prieš porą metų gautą dovanų. Šventes kuriame patys. Kūčių vakarą rinksimės laukti. Dar tą pačią dieną kepsime kūčiukus. Bičiulei tėvai iš Lietuvos atsiuntė jų maišelį. Tačiau tiek nepakaks nemažam mūsų būriui, teks paplušėti ir dar iškepti. O štai kalėdaičiai dar neatkeliavo – paštas čia vėluoja. „Matyt, ateis per vėlai“, – sako draugė. Per vėlai, tai per vėlai, ką padarysi... Kad ir kaip būtų, gera jų laukti. Kaip ir gera laukti Užgimimo. Į Kaukazą jis irgi ateis.

 

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (3)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Kryžių kalnas

Tai šitas kalnas – lyg ženklas, priminimas visų tų suartų kelių ir takelių, kryžkelių, ties kuriomis buvo susitinkama ir išsiskiriama, dirbamais laukais paverstų vienkiemių ir išdraskytų sodžių.

skaityti

Vasaris – trumpas mėnuo, o jo savaitės – dar trumpesnės. Vis dėlto – kokios svarbesnės skiautės tiktų į dėlionę šiam savaitlaiškiui?

W.Szymborska

Kai Zakopanės „Astorijoje“ Wisławą Szymborską pasiekė žinia, kad jai paskirti Nobelio laurai, ji iškart sutriko: „Kurių galų ėmiau į rankas tą plunksną?“.

Kompozitorius Gediminas Gelgotas

Apie NI&Co atliekamą minimalistinę muziką, kompozitoriaus duoną ir kūrybinius ieškojimus pasakoja ansamblio įkūrėjas ir kompozitorius, dirigentas Gediminas Gelgotas.

Oskaras Koršunovas, „Išvarymas“

Vienoje esė Sigitas Parulskis Oskarą Koršunovą yra įvardijęs Lietuvos teatro Moze.
Viena vertus, tai ironiškas rašytojo gestas, lengvai krepštelintis per kartais nekuklius maestro pareiškimus tema „Mano teatras – vienintelis“.

Gina iViliūnienė, Raimondas Urbakavičius. Vilniaus šventovės

Šioje knygoje surinktos visų Vilniaus šventovių istorijos – ilgas ir vos prasidėjusias. Tiek fotografijomis, tiek pasakojimais mėgint atkurti šventovių likimus, pasekti legendas...