Tarpušventis – geriausia proga pažiūrėti į veidrodį ir užrašus. Žurnalisto bloknoto paraštės kaip tik toks – asmeniškai subjektyvus mėginimas prisiminti per metus nuveiktus darbus. Pernai rašiau apie giltinę, 2008 metais nušienavusią Anapilin tuziną įžymiausių Lietuvos visuomenės, išeivijos, kultūros veikėjų. Taip pat ir akademiką Eduardą Vilką. Šiandien dar  labiau atrodo, jog šį bene garsiausias šiuolaikinis lietuvių ekonomistas pasaulį paliko tada, kai sunkmečiu jo labiausiai trūksta.

Prieš porą savaičių Rusijoje mirė kitas įžymus reformatorius – Jegoras Gaidaras, kurį Maskvoje spėjau pakalbinti š. m. kovo 19-ąją, per jo 53-įjį gimtadienį. Atrodo, paskutinis iš Lietuvos žurnalistų. Man rodos, jog Lietuvoje jis taip ir liko deramai neįvertinas. Kaip ir anksčiau pasitraukęs iš gyvenimo pirmasis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas. Už nuopelnus Lietuvai visomis prasmėmis: dėl to, kad sunkiausią mūsų 1991-1992 m. žiemą neužsuko dujų kranelio (kaip Vladimiras Putinas Ukrainai, Baltarusijai ar Gruzijai), nors neturėjome pinigų už jas sumokėti. Ir apskritai vis labiau kyla minčių, jog Rusijoje tais laikais įvykdytos reformos, galbūt sustabdžiusios visišką tos šalies pakrikimą, kažkuria prasme padėjo lietuviams išvengti tikro nepriklausomybės karo pakartojimo. Tokio, kurį teko patirti XX amžiaus pradžioje.

Savo paraštėse suradau štai tokią J. Gaidaro sentenciją, o žemiau išrikiavau kitas devynias įvairių 2009-aisiais kalbintų žmonių citatas, kurios šiandien man atrodo svarbiausios. Išskyrus pačią pirmąją, jas surikiavau maždaug chronologine tvarka.

„Kartą reformas jau išgyvenęs žmogus turi dezorientuotą vertybių sistemą. Tačiau kartu ir nemažai pranašumų. Už vakariečius jis labiau užsigrūdinęs, taigi sunkmečiu turėtų lengviau prisitaikyti. Kas valgoma per krizę, jis žino ne iš filmų, vadovėlių ar senelių pasakojimų – jam tai primena neužgiję nuosavo kailio randai. Ką, pirmą kartą?!“

Jegoras Gaidaras (1956-2009), Rusijos ekonomistas (2009 m. kovas)

“Pagrindinė “Leo LT” bendrovės problema yra ta, kad jos vyriausieji vadybininkai (taip pat atėję ir iš privataus verslo) nelabai įsivaizduoja, kokia bus šalies energetika po dvidešimties metų, tačiau pretenduoja tapti formaliais ir neformaliais šio sektoriaus lyderiais”

Andrius Kubilius, Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas (2009 m. sausis)

„Alternatyvos labai aiškios: arba vieningai deramės su rusais dėl energijos išteklių pusės milijardo europiečių vardu, arba surengiame individualias lenktynes į Maskvą, kad iš Rusijos išprašytume dujų bei naftos kuo palankesnėmis sąlygomis kiekvienas sau. Tuo pačiu prarasdami tą Europą, kurią turime.“

Andre Glucksmannas, prancūzų filosofas, eseistas (2009 m. sausis)

„Sudužusi gelda – dar ne pati blogiausia išeitis valdžiai. „Linksmiausias“ dalykas – burbulo pūtimosi metu didėję  viešojo sektoriaus įsipareigojimai: atlyginimai biudžetininkams, pensijos. Pamėginkite juos nurėžti!”

Ivaras Godmanis, buvęs Latvijos ministras pirmininkas (2009 m. vasaris)

“Trisdešimtmečių karta turiningą laisvalaikį kelia kaip svarbiausią gyvenimo tikslą. Nori gyventi turtingai, tačiau netiki, kad siekiant tapti turtingu būtina ilgai ir sunkiai dirbti. Svajonių darbas jiems: valstybės tarnyba arba didelės tarptautinės korporacijos, kur didžiausias iššūkis – ne savo protu ir pastangomis uždirbtų pinigų įsisavinimas.”

Rasa Ališauskienė, sociologė, kompanijos “Baltijos tyrimai” direktorė (2009 m. vasaris)

 „Niekada nebuvau toks liberalizmo šalininkas, kaip dabar. Pradėjau gerbti laisvos rinkos santykius supratęs, kad jų paprasčiausiai nėra. Tačiau man, mokslininkui dėl to visai ne gėda. Teorijoje liberali ekonomika yra ūkio subjektų konkurencija. Pasaulyje ir Lietuvoje dominuoja galių konkurencija, kurioje laimi ne geriausias, o tas kuris sugeba įgyti galią. Be to dažniausiai neekonominėmis priemonėmis.“

Boguslavas Gruževskis, Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius (2009 m. balandis) 

"Nustatyti tikrąją aukštojo mokslo vertę ir paklausą galima tik su šaknimis išrovus diplomo kultą. Tarp diplomo ir išsilavinimo kokybės – semantinė praraja. Argi neaišku, kodėl to popierėlio (diplomo – R. S.) kultą, taip pat taip pat diplomo gavimo galimybių taisykles sukuria atitinkamos valdžios įstaigos? Tik tam, kad pateisintų savo buvimą ir „užverstų“ visus kitus, kurie popierėlius išduoda esą neteisingai.“

 Kacha Bendukidzė, politikas, Gruzijos ekonomikos reformų „tėvas“ (2009 m. gegužė)

 “Visuomenė turi iš naujo sutarti, kokio dydžio mokesčius ji pasirengusi mokėti ir kokias paslaugas norėtų gauti iš valstybės. Šie dalykai susiję tiesiogiai, o ne atvirkščiai. Norint išlaikyti dabar esančią socialinę sistemą turi didėti mokesčiai. Jeigu mokesčiai liktų tokie pat, valstybės įsipareigojimai turi mažėti.“

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Respublikos prezidentė (2009 m. liepa)

„Šiuolaikiniai Rusijos politikai iš Antrojo pasaulinio karo pamokų galėtų išmokti, kuo jų šaliai baigiasi įvairūs ekspansionistiniai planai, flirtai su hitleriais, naciais, hezbolomis, hamasais ir čavesais. Ar tik tam, kad kada nors vėl dešimčių milijonų savo piliečių gyvybių kaina pasiektų kvapą gniaužiančią pergalę?“

Andrejus Piontkovskis, rusų analitikas (2009 m. rugpjūtis)

 „Niekada negalima pasiduoti euforijai. Didžiausia nuodėmė – turėti biudžeto deficitą ekonominio pakilimo laikotarpiu. Žinoma, tada nėra jokių galimybių finansuoti socialinių išlaidų užėjus krizei. Todėl ūkio augimo laikais išlaidavusios visuomenės nusipelno bausmės. ES „socialinis modelis“ yra patrauklus, tačiau beprotiškoms socialinėms išlaidoms gali ryžtis tik ypatingai turtingos šalys.“

Leszekas Balcerowiczius, buvęs Lenkijos finansų ministras ir nacionalinio banko prezidentas (2009 m. rugsėjis)

Bernardinai.lt