Petras Kimbrys – šiandien visuomenei plačiai žinomas ne vien kaip buvęs religijos ir kultūros mėnraščio „Naujasis židinys–Aidai“ vyriausiasis redaktorius bei steigėjas, tačiau ir kaip kultūrologas, tekstologas, daugelio biblistikos, teologijos, filosofijos, istorijos, dailėtyros ir grožinės literatūros veikalų redaktorius, rengėjas ir vertėjas.

Už išskirtinę veiklą žiniasklaidos baruose antisovietiniame pogrindyje ir Nepriklausomybės metais apdovanotas Bažnyčios kronikos fondo premija bei už nuopelnus Lietuvos Respublikai – DLK Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu (dab. LDK Gedimino ordino Riterio kryžius).

Užsukęs į redakciją, P. Kimbrys sutiko papasakoti apie išeitą pogrindžio redaktoriaus mokyklą bei mėginimą įgyvendinti ilgai puoselėtas svajones laisvės sąlygomis, taip pat įvertinti katalikiškos spaudos situaciją Lietuvoje.

Sovietmečiu Lietuvoje turėjome, ko gero, vienintelį „legalų“ periodinį krikščionių leidinį „Katalikų kalendorių žinyną“, kurio pirmasis redaktorius buvo kun. Vaclovas Aliulis. Kaip atsitiko, kad tapote vienu iš jo bendradarbių? Kaip vyko leidybos darbas tokiomis ypatingomis sąlygomis?

Nusprendžiau susirasti tėvą Vaclovą Aliulį MIC artėjant didžiajam šv. Kazimiero jubiliejui 1984 metais. Buvau matęs ir vartęs 1982 matais pradėtą leisti „Katalikų kalendorių – žinyną“. Kaip pastebėjau, vyriausiasis redaktorius turėjo ambicijų ne vien padaryti jį informaciniu žinynu, bet ir įdėti aktualių straipsnių, kiek tai buvo galima sovietinės cenzūros sąlygomis, nes dėl kiekvieno straipsnio tekdavo pakovoti su „globojančiomis institucijomis“. Pavyzdžiui, 1985 metais norėta paminėti pal. Mykolo Giedraičio 500 metų sukaktį, tačiau nepavyko įdėti nė vieno teksto apie jį. Seniai mirusio ir oficialiai nepaskelbto palaimintuoju žmogaus kultas, pasirodo, buvo pavojingas sovietinei santvarkai. Derybų nebūdavo. Kartais dėl kai kurių dalykų, pavyzdžiui, tam tikrų iliustracijų, tėvas V. Aliulis lengvai nepasiduodavo, kovodavo, bet būdavo tam tikrų ribų, kurių negalėdavai peržengti. Labai varžė griežtai nustatyta leidinio apimtis. Amžinai trūkdavo popieriaus arba bent jau tuo būdavo motyvuojamas tiražo ribojimas.

KKŽ buvo beužsitraukiąs ir kovingesnių katalikų pasauliečių, na, gal ne kritikos, bet savotiško nepasitikėjimo. Kai kam atrodė, jog tai tam tikra kolaboravimo su sovietine santvarka forma. Nuogąstauta, kad leidinys gali tapti visiškai valdomas valdžios. Ačiū Dievui, po poros metų (leidinys išeidavo kartą per metus) nebebuvo girdėti panašių kaltinimų ar nuogąstavimų. Abejonės išsisklaidė, pasirodė, kad sovietinės propagandos įrankiu jis netapo.

Iki pat sovietinės santvarkos žlugimo KKŽ storėjo, solidėjo. Ilgainiui prisidėjo tikrasis talkininkas ir nuo 1985 metų faktiškasis redaktorius Vytautas Ališauskas. Jame bendradarbiavo ir daugiau pasauliečių: Jonas Juškaitis, Tomas Sodeika, Algirdas Saudargas, Algirdas Patackas ir kt. Pamažu jis darėsi ne vien kunigams skirtu leidiniu, gerėjo ne tik išvaizda, bet ir turiniu, darėsi vis įdomesnis.

Lietuvai atgavus politinę ir religinę laisvę, KKŽ misija kaip ir buvo atlikta. Jį pakeitė įvairūs kiti žurnalai bei laikraščiai.

Man tai buvo tikra mokykla. Tėvas Vaclovas – nepaprastai gabus žmogus, puikus žodžio meistras, didelis eruditas ir tikras intelektualas, priekabus ir tikslus redaktorius bei leidėjas – daug iš jo išmokau.

Kita mano mokykla buvo nelegalioji spauda. Žinoma, buvau linkęs pirmiausia išnaudoti visas legalias galimybes reikšti savo įsitikinimus, įskaitant ir pokalbius su bendradarbiais religinėmis temomis. Visai nepaisydavau, kas ten ką fiksuoja ir kam raportuoja. Niekada neslėpiau savo religinių įsitikinimų, man atrodė labai svarbu dalytis mintimis ir kitomis įmanomomis priemonėmis. Kuklus bendradarbiavimas pogrindžio spaudoje („Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“, „Aušroje“, „Viltyje“, „Pastogėje“) irgi buvo tikra mokykla ir praktika. Atsiradus galimybei leisti katalikų spaudą ir knygas, man nekilo klausimas, kur galėčiau save pritaikyti. Visiškai nesivėliau į politinę atgimstančios Lietuvos veiklą, nors kuriantis Sąjūdžio iniciatyvinėms grupėms Kaune toks pavojus buvo iškilęs. Tačiau jau tardantiems saugumiečiams buvau sakęs, kad nederėtų manęs traktuoti kaip politinio veikėjo. Nebuvau sužavėtas sovietų politine santvarka ir to neslėpiau, bet buvau menkas politinis kovotojas ir veikiau rūpinausi religine bei kultūrine veikla. Nesidžiaugiu ir šiandienės Lietuvos politinio gyvenimo kokybe, kuri nedaug ką tenkina, bet kartu puikiai įsivaizduoju, kad įsivėlęs į jį ne ką daugiau būčiau galėjęs nuveikti negu kiti mano draugai ir pažįstami. Mano polinkiai aiškiai kitokie. Ir tada maniau, ir dabar tebemanau, jog į politiką verta eiti tada, kai norisi būti naudingam visuomenei valdymo ir vadovavimo sferoje, bet pirmiausia tai turėtų būti tam tikra tarnavimo kitiems forma. Deja, nedaug matau tokių politinių veikėjų ir vadovų, kurie deklaruotų panašias mintis arba savo gyvenimu liudytų būtent tuo besivadovaują. Daugelis gal man ir nepritartų, bet manau, kad šitaip suvokiamos misijos nepopuliarumas arba nenoras priimti tokią misiją ir yra viena iš priežasčių, dėl kurių mes iki šiol stokojame politinės veiklos efektyvumo.

 Lietuvai atgavus laisvę ir išėjus iš pogrindžio, atsikūrė „Naujasis židinys“, vienas iš pirmųjų analitinių krikščioniškos minties leidinių. Tikriausiai puikiai prisimenate, kaip tai atsitiko ir kaip Jūs pats įsitraukėte į šį darbą? Ką Jums jis reiškė?

Lietuvos laisvę pasitikau vis dar bendradarbiaudamas „Katalikų kalendoriuje-žinyne“. Kai pradėjo byrėti Bažnyčios gyvenimą varžę varžtai, tapo aišku, kad viena iš Bažnyčiai ir visai visuomenei svarbių sričių yra laisvas religinės raštijos plėtojimas. Svarstant minimalistinę programą, savaime iškilo mintis, kad greta populiaraus leidinio, skirto plačiai skaitytojų auditorijai, būtinas ir solidesnis leidinys, skirtas intelektualesniems skaitytojams. Tiesiog aš pats mielai tuo metu būčiau skaitęs tokį žurnalą, kuriame krikščioniškuoju požiūriu rašoma apie praeitį ir apie dabartį, spausdinami humanitarinio ir bendrakultūrinio pobūdžio analitiniai tekstai, recenzuojamos aktualios knygos, reaguojama į svarbius visuomenės gyvenimo įvykius. Tokio žurnalo nebuvo, tad teko pradėti jį leisti, nors didelio noro ir neturėjau bei numačiau visus galimus sunkumus.

Mielai būčiau to nedaręs, bet buvo toks metas – ore tvyrojo permainų dvasia, būta noro keisti gyvenimą, net tam tikros visuotinės euforijos, viliantis, jog nuvertus sovietų valdžią viskas pasikeis savaime. Niekada netikėjau savaimine pažanga, todėl, atsivėrus veiklos galimybėms, kurių anksčiau nebuvo, norėjosi imtis darbo ir konkrečiais darbais įkūnyti laimėtą laisvę. 1990 m. pavasarį su t. Vaclovu Aliuliu ir Vytautu Ališausku svarstydami, ko mūsų visuomenei reikia, kažkaip savaime priėjome prie išvados, kad laikas pagaliau imtis minėtojo kultūros žurnalo leidybos. Tuo metu aš dirbau „Katalikų pasaulio“ žurnale, aplink kurį formavosi būsimosios leidyklos užuomazgos. Buvo nutarta, kad „Naujasis židinys“ startuos pasinaudodamas „Katalikų pasaulio“ baze: patalpomis, kompiuteriais ir t. t. Taip 1991 m. pradžioje ir pasirodė pirmas numeris.

 Kas finansavo žurnalo leidybą? Kaip sekėsi išsilaikyti ir plėtoti veiklą?

Pradžioje viską finansavo „Katalikų pasaulio“ žurnalas. Anuomet jis buvo leidžiamas didžiuliu tiražu ir turėjo nemažai įplaukų. Daug iš jų būdavo skiriama labdaros akcijoms, šalpai ir panašioms iniciatyvoms. Viena iš tokių investicijų formų tapo ir „Naujasis židinys“. Tuomet dar neįsivaizdavome, kad netrukus kris visų periodinių leidinių tiražai, nes laikraščių tiražai siekdavo iki pusės milijono egzempliorių. Netrukus supratome, jog toks leidinys kaip mūsų niekada komerciškai neatsipirks, nes Lietuva – nedidelis kraštas, skaitytojų mažai, o ištekliai – ne per didžiausi. Tačiau manėme, kad jeigu žurnalas reikalingas ne tik patiems leidėjams, tai vis tiek kaip nors išgyvens. Taip ir atsitiko.

Imdamiesi „Naujojo Židinio“, rėmėmės dviem pavyzdžiais: prieškariniu „Židiniu“ ir pokario metais lietuvių išeivių leidžiamais „Aidais“. Gailiuosi tik vieno, kad, pradėjus leisti „Naująjį židinį“, po metų buvo sustabdyti išeivijos „Aidai“. Mat seko išeivių pajėgos, seno autoriai, vis sunkiau būdavo jį leisti. Rodės, kad religinio kultūrinio gyvenimo centras keliasi į Lietuvą. Anksčiau juk dauguma religinio ir kultūrinio gyvenimo žinių mus pasiekdavo iš išeivijos – vargais negalais atvežamais ir slapta platinamais leidiniais. Pranciškonams sustabdžius „Aidų“ leidybą, kitais metais po įsteigimo mūsų leidinys įgavo pavadinimą „Naujasis židinys-Aidai“.

Aišku, iš to daugiau laimėjo „Naujasis židinys“ negu buvusieji „Aidų“ skaitytojai. Žurnalas negalėjo atstoti „Aidų“, šiaip ar taip atspindėjusių išeivių kultūros kontekstą. Mums buvo sunkiau tai padaryti, skiriantis redaktorių ir skaitytojų mentalitetui, patirčiai ir poreikiams. Vis dėlto labiau orientavomės į Lietuvos skaitytojus. Tiesa, nemaža išeivijos šviesuolių, iki tol skaičiusių „Aidus“ ir rašiusių jiems, savaime tapo „Naujojo Židinio-Aidų“ skaitytojais ir autoriais. Pradžioje tai buvo nemenka materialinė paspirtis: keletą metų išeivių skaitytojų prenumerata beveik padengdavo leidybos kaštus! Niekad nepamiršiu, kaip Kęstutis Girnius ne tik be jokio atlyginimo reguliariai rašė žurnalui, kaip ir visi mūsų bičiuliai užsienyje, bet ir kilniaširdiškai paaukojo anuomet tiesiog milžinišką honorarą už Lietuvoje išleistą savo knygą „Partizanų kovos Lietuvoje“ (1990). Ne kartą mus parėmė a. a. prel. Juozas Prunskis, Amerikos lietuvių pranciškonai, kun. Jonas Juraitis ir kt.

Šiandien išeivijoje, išskyrus vieną kitą intelektualą, beveik nebeliko „Naujojo Židinio-Aidų“ skaitytojų, bendradarbių bei rėmėjų, nes pasikeitė ir pati išeivija. Keliomis naujosios emigracijos bangomis lietuviai vis dar tebevažiuoja užsienin, tačiau jie nėra „Naujojo Židinio-Aidų“ skaitytojai.

Lietuvoje buvo pakankamai tokių kaip aš, norinčių skaityti, o norinčių ir galinčių rašyti – nelabai. Per 50 metų buvo išnaikinta prieš karą gana sėkmingai kultivuota krikščioniškosios kultūros tėkmė, kurioje lietuviai iš tikrųjų jautėsi kaip visuotinės Bažnyčios nariai ir krikščioniškosios kultūros žmonės. Pusę amžiaus buvome atskirti nuo tos tradicijos ir jos šaltinių, nebemokėjome užsienio kalbų, nebeturėjome kontaktų; tikrai gyvenome Tautų kalėjime. O juk krikščionybė – refleksyvi religija, reikalaujanti mąstomos pasaulėžiūros. Reikia išmanyti tradiciją, pažinoti Bažnyčios Tėvų raštus, skaityti Bibliją. Lietuvoje turėjome tik Naująjį Testamentą, kun. Česlovo Kavaliausko išverstą ir to paties t. Vaclovo Aliulio dėka parengtą bei išleistą (tik gerokai vėliau Antanas Rubšys išvers ir dovanos Lietuvai Senąjį Testamentą). Čia nebuvo likę nei biblistų, nei teologų, tik minimalios užuomazgos tų kiekviename laisvame krašte natūraliai egzistuojančių disciplinų, ir jos visos buvo susijusios vien su seminarijos aplinka. Pasauliečiams visa tai buvo neprieinama.

Be kun. Vaclovo Aliulio ir Vytauto Ališausko, pradžioje galėjome remtis tik tokiais iškiliais intelektualais kaip Jonas Juškaitis, kun. Česlovas Kavaliauskas, Gintaras Beresnevičius, Tomas Sodeika, Irena Vaišvilaitė ir dar vienu kitu. Daugumą nuolatinių bendradarbių autorių teko ugdyti patiems. Malonu prisiminti, kad mūsų žurnale savo kūrybinį kelią pradėjo tokie autoriai kaip Mantas Adomėnas, Darius ir Tatjana Aleknos, Paulius Subačius, Virgis Valentinavičius, Egidijus Vareikis, Giedrė Jankevičiūtė, Saulius ir Rasa Drazdauskai, Traidenis Raudeliūnas, Naglis Kardelis, Alvydas Jokubaitis ir kt. Daugelis iš jų, anuomet visiškai negirdėti ar net tik pradedantys rašyti, šiandien gerai žinomi visai Lietuvai.

Tikiu, kad kartu su bendradarbiais pamažu ugdėsi ir žurnalo skaitytojai. Pradžioje labai norėjosi patirti aiškesnę jų reakciją, nors gal ir naivu buvo to tikėtis. Vakarų ekspertai, padėję lavintis Lietuvos katalikų žiniasklaidos entuziastams, perspėdavo nepasikliauti vien redakciją pasiekiančiais laiškais, nes visame pasaulyje juos dažniausiai rašo labai apibrėžtos kategorijos skaitytojai, būtent į pensiją išėję mokytojai. Mums, žinoma, rūpėjo pasitikrinti, kiek žurnalas atitinka visuomenės lūkesčius, susilaukti išsamesnių analitinių recenzijų, nuodugniai preparuojančių mūsų triūso vaisių ir negailestingai išryškinančių visus jo trūkumus, kurių galbūt mes nepastebime. Deja, reakcijos nebuvo labai ilgai, nuolat persekiojo jausmas, kad kalbi į tuštumą. Paskui kažkaip nusiraminome, supratę, jog norisi to, kas veikiausiai neįmanoma, o gal ir nebūtina. Kas gi geriau už mus pačius, formulavusius žurnalo misiją, galėjo jausti, ar gerai ją atliekame. Mes patys puikiai matėme, kuris straipsnis geras, o kuris silpnas, koks autorius nepasistengė, nors ir galėjo, trečią kartą perrašyti straipsnį ir padaryti jį geresnį, o kokiam autoriui išvis nederėjo nieko užsakinėti.

Smagu būdavo patirti, kad tokioje ir tokioje bibliotekoje „Naujojo Židinio-Aidų“ numeriai visiškai sudėvėti, vadinasi, perėję per daugelio skaitytojų rankas. Niekada neturėdavome daug prenumeratorių. Žurnalo kaina nebūdavo labai didelė, bet jo skaitytojai arba priklausė prie vargingiausių sluoksnių, amžinai stokojančių pinigų, arba linkdavo veikiau skolintis iš kito, negu pirkti. Šiaip ar taip, patyrėme, kad žurnalą perskaitydavo daugiau žmonių, negu rodydavo tiražas. Tai jau buvo neblogai, nes žvaigždžių nuo dangaus mes ir nesitikėjome raškyti.

Žinoma, labiausiai mums trūko vadybos įgūdžių, teisingiau – jų neturėjome visiškai. Tarp mūsų bendradarbių ir talkininkų nebuvo nė vieno, išmanančio rinkodarą. Apskritai Lietuvos rinka dar tik formavosi. Nebuvo paprasta apčiuopti jos dėsnius. Jei būtume sugebėję tai padaryti, gal būtume išvengę materialinių sunkumų, kartais priversdavusių leisti dvigubus numerius. Vadyba iki šiol tebėra silpniausia žurnalo leidybos grandis, tarsi savotiška gimimo trauma, paskui lydinti visą gyvenimą. Tai nulemta žmogiškųjų išteklių ribotumo, bet kartu ir kuriamo produkto specifikos. Į plačius skaitytojų sluoksnius orientuotos informavimo priemonės lengviau pramoko išgyventi, nes jų produkcijos vartotojų socialinė struktūra aiškesnė, todėl buvo lengviau išvesti rinkos dėsningumus ir „pataikyti ant bangos“.

 Kaip įvyko, kad nusprendėte pasitraukti iš vyriausiojo redaktoriaus posto ir perduoti žurnalą į kitas rankas? Kaip vertinate dabartinį žurnalą?

Išėjo taip, kad beveik 10 metų redaguodamas gana nelengvomis sąlygomis (dauguma bendradarbių ir redakcijos būstinė buvo Vilniuje, o aš gyvenau Kaune), staiga pajutau, kad būtina keltis į Vilnių, antraip rizikuoju nebespėti ir „nebepavežti“. Tačiau persikelti buvo neįmanoma, nes visos šeimos šaknys buvo suleistos į Kauno dirvą. Atvirai tariant, jutau ir tam tikro išsisėmimo pavojų. Iš Vakarų leidybos istorijos žinojau, kad kai kurie leidiniai auga, sensta ir miršta kartu su savo steigėjais. Man labai rūpėjo žinoti, ar ne tas pat laukia ir „Naujojo Židinio-Aidų“. Toks žurnalas, koks buvo, manęs jau nebetenkino, o jam atnaujinti kažkaip stigo impulso. Gal jis jau niekam nebebuvo reikalingas? Juk ir atsiradęs taip nedėsningai, tarsi dirbtinai, grynai privačia iniciatyva… Vienintelis būdas patikrinti buvo atiduoti į kitas rankas ir pamatyti, kas iš to išeis. Žodžiu, taip jau susiklostė, kad ėmiau ir pasitraukiau, bet dabar dėl to nė kiek nesigailiu.

Paskui prisiklausiau atsiliepimų, esą pradžioje žurnalas buvęs labai puikus, o dabar – nebe. Man sunku objektyviai vertinti. Net šiandien savo redaguotų puslapių negaliu skaityti kaip skaitytojas. Taip pažvelgti į jį galėjau tik nebebūdamas redaktoriumi. Man jis dabar įdomesnis, negu pirmiau, kai pats jį redaguodavau. Beje, pažįstu tokių steigėjų, kurie taip susitapatina su savo steiginiu, kad šis tampa tiesiog jų kūno ir sielos dalimi. Manau, tai neteisinga. Juk visa, ką darome, darome dėl kitų, o ne dėl savęs. Jei steiginys remiasi tik steigėju, o be jo numiršta, vadinasi, tai tuščias reikalas, tik muilo burbulas, anksčiau ar vėliau sprogsiantis. Juk viskas keičiasi. Ateina metas, kai būtinos permainos, struktūros ar turinio pokyčiai, ir jei vyriausiasis redaktorius tam trukdo, šalin jį!

Daryti įtaką mėgstamam žurnalui galima ne tik dirbant jame, bet ir skaitant, analizuojant, kritikuojant ir diskutuojant, recenzuojant jį kitose žiniasklaidos priemonėse, skatinant kitus jį skaityti ir jam rašyti. Taip elgtis raginčiau visus skaitytojus, nepatenkintus šiandieniu „Naujojo Židinio-Aidų“ žurnalu. Nepaisydamas tikrai didelių dabarties sunkumų, jis tobulės ir išliks, jei tik bus reikalingas skaitytojams.

 Ką manote apie dabartinę katalikų spaudos padėtį? Liovėsi ėjęs daugelį metų leistas „Katalikų pasaulio“ žurnalas, tuo tarpu „Artuma“, nors nelengvai, bet, atrodo, skinasi kelią į katalikų šeimas. Kas gi atsitiko? Pasikeitė patys leidiniai, jų tematika, ar visuomenės poreikiai?

Viskas keitėsi per tuos 20 metų atkurtos nepriklausomybės, kurios bendraamžiai buvo ir pirmieji katalikų leidiniai. Turėjo keistis ir tie leidiniai. Jei nesugebėjo išlikti, vadinasi, kažkaip tam tikru metu prarado platesnių sluoksnių ryšį ir paramą. Ne kartą, ypač permainų laikais, esu patyręs tokį dalyką. Visuomenėje, pavyzdžiui, ieškoma tam tikros problemos sprendimo, o jis atrodo toks aiškus ir paprastas, ir aš su bendraminčiais stengiuosi jį propaguoti, tačiau pasiūlymai nesusilaukia jokios paramos. Taip supratau, kad net teisingiausios idėjos pasmerktos žlugti, jeigu nepatraukia tam tikros kritinės masės, atramos visuomenėje. Tačiau nėra ko jų gailėti: jos buvo paskelbtos ne laiku, pernelyg ankstyvos. Todėl didesnio apgailestavimo ir nepajuntu, išgirdęs kalbant, kad štai jei prieš dešimtį metų būtume tai ir tai įgyvendinę, dabar jau turėtume vaisių. Buvo ir įvyko tik tai, kas galėjo įvykti. Jei įdomios mintys, patrauklūs sumanymai negalėjo būti įgyvendinti, dera tai palikti ir pamiršti, žvelgti į tai blaiviai ir tikroviškai. Reikia stengtis daryti tai, kas įmanoma, tačiau nedera manyti, jog tu toks genialus ir įžvalgus, bet niekas tavęs nepalaiko ir neparemia.

Aišku, svarbu jausti ir palaikyti ryšį su besikeičiančia visuomene. Kiekvienam periodiniam leidiniui privalu jausti skaitytoją, turbūt intuityviai, be kokių nors rinkos tyrimų, kurie labai brangūs ir nedaug kam prieinami. Ryšio su adresatu praradimas turbūt nulėmė ir „Katalikų pasaulio“ žurnalo likimą. Man, kaip kadaise dirbusiam jame, dėl to labai gaila, tačiau džiugina „Artuma“, tikrai pastaruoju metu gerokai pasikeitusi ir atliekanti dalį misijos, kurią kadaise buvo užsimojęs vykdyti „Katalikų pasaulio“ žurnalas.

 Galbūt žmonės šiandien pajuto didesnį religinės savišvietos poreikį?

Visuomenės nuotaikos banguoja, ir idealiausia, kai bręstantis poreikis laiku apčiuopiamas ir laiku atsiliepiama į jį. Laikraštis ar kita žiniasklaidos priemonė dažniausiai yra visuomenės veidrodis, bet juk gali tapti ir idėjų generatoriumi, kartu būti ir veidrodis, ir žibintas. Idealu, kai žiniasklaida pakankamai tiksliai atspindi gyvenimą ir aktyviai sąveikauja su tuo gyvenimu. Ne itin sėkmingi ekonominiai metai, galimas daiktas, paskatina domėti nekintamais ir nepraeinančiais dalykais, kurie staiga tampa svarbūs, įdomūs ar reikalingi.

Be to, vyksta kartų kaita. Neretai perėjimas nuo vienos kartos prie kitos būna dramatiškas, kupinas įtampos. Panašiai kaip vaikas, kad ir tikinčioje šeimoje užaugęs, išgyvena tikėjimo krizę nuo tėvų tikėjimo pereidamas prie savojo, iš naujo jį įprasmindamas. Neretai tai gana tragiškai išgyvenama. Religinę krizę patiria ir netikinčioje šeimoje užaugę žmonės. Tai dramatiškas lūžis, nelengvai įveikiamas. Panašią analogiją galima taikyti ir visuomenei, kurioje keičiasi kartos. Viena, atlikusi savo misiją, pasišalina nuo scenos, jos vietą užima kita, ir jos estetiniai bei kultūriniai orientyrai neretai labai skiriasi nuo ankstesnės. Religinis gyvenimas, jeigu jis ne tariamas, o tikras, irgi yra gyvas organizmas: sužydintis ar nusilpstantis, atgyjantis, duodantis vaisių, užtrūkstantis ar pan. Tokios bangos neišvengiamos. Pažvelkime į istoriją – joje būta įvairių laikotarpių: bergždžių nuosmukio metų, klestėjimo laikų, genijų sankaupų viename šimtmetyje. Dabarties laikotarpis – taip pat ne išimtis. Gal tik mes patys, jame gyvendami, aštriau ir skausmingiau tai jaučiame. Mano įsitikinimu, ir mene, ir kultūroje, ir politikoje dabar vidutinybių metas. Užtenka palyginti buvusį JAV prezidentą Ronaldą Reaganą su dabartiniu Italijos lyderiu Silvio Berlusconi, arba tokią asmenybę kaip Margaret Thatcher su Angela Merkel. Gerokai skirtingo rango figūros, sunkiai sulyginamos. Man atrodo, kad anos daug įspūdingesnės negu šiandienės. Ką gi, po kokių 20–30 metų gal vėl atsiras patrauklių, subrendusių, charizmiškų asmenybių, galėsiančių daryti teigiamą įtaką visuomenės gyvenimui. Kol kas teks išsiversti su tuo, ką turime.

 Pabaigoje gal galėtumėte pasidalyti savo mintimis apie žurnalą „Kelionė su Bernardinai.lt“?

Prisipažinsiu, kad mane jis be galo nustebino. Nebepamenu, iš kieno rankų gavau pirmus du „Kelionės“ numerius. Jau seniai esu pratęs naudotis interneto ištekliais, kur randu be galo daug naudingų dalykų. Todėl labai nustebau, kad, mano manymu, itin sėkmingas portalas „Bernardinai.lt“ kažkodėl imasi dar ir spausdinto žurnalo leidybos, be abejo, kainuojančios nemažus pinigus, užkraunančios daugybę platinimo rūpesčių… Nemaniau tada, kad tai prasmingas sumanymas. Bet štai praeina keleri metai, ir sužinau, jog klydau, kad žurnalas sulaukė didelio pasisekimo ir kad apskritai tai gana sėkmingas projektas. Pusiau juokais buvau pavadinęs jį „glamūriniu“ katalikų žurnalu, turėdamas omenyje, jog jis gražus, dekoratyvus, geros kokybės popieriaus, išradingo dizaino, žodžiu, toks, kokį malonu imti į rankas ir vartyti. Žinoma, kad to negali atstoti spoksojimas į kompiuterio monitorių… Vertindamas jį, matyt, neatsižvelgiau į tai, kad ir krikščioniškų pažiūrų arba besidominčiam krikščionybe žmogui reikalingas dailus žurnalas, o ne vien taupus asketiškas nespalvotas leidinys, kad už tokį malonumą skaitytojas nepagailės litų keturiskart per metus, norėdamas jį turėti namie, o paskui gal ir kitam duoti paskaityti.

Spausdinto žurnalo privalumas tas, kad gali juo pasidalyti su kitais, o paskui dar ir susitikti su jais bei aptarti skaitytus straipsnius. Toks bendravimas išties pranoksta vykstantį virtualiojoje erdvėje. Be abejo, tendencija perkelti tekstus į internetą akivaizdi, tačiau jūsų žurnalas patvirtina, jog tam tikra dalis tekstų visada išliks spausdintu pavidalu. Toks poreikis išliks, nes jis ne tik teisėtas, bet ir atlieka tam tikrą visuomeninę funkciją – bendrystės funkciją, kurios neatstos joks internetas. Juk šiandien taip paplitę elektroniniai laiškai minimalistiniai, neretai vien perteikiantys įspūdį, minimalią informaciją. Jei keičiamės tik interneto nuorodomis, neturėsime progos išprovokuoti diskusiją, ypač jei kas labiau linkęs reikšti mintis žodžiu, o ne raštu. Internete pėdsaką palikti gali tik tas, kuris pajėgia rašyti…

 Ką manote apie galimybę katalikų žiniasklaidai artimiau bendradarbiauti?

Žinoma, gerai, kad šiandien turime didesnę žiniasklaidos priemonių įvairovę, pristatančią spalvingesnį spektrą. Krikščionybė juk labai plati, į ją galima žvelgti daugybe aspektų, ji tiesiog neišsemiama. Aišku, visos Lietuvos žiniasklaidos situacija šiandien kebli. Keletas mažesnių nekomercinių leidyklų jau užsidarė. Tie patys pavojai tyko ir krikščionių žiniasklaidos. Artimoje ateityje jokių šviesesnių prošvaisčių įžvelgti neįmanoma, nes daug lemianti Lietuvos rinka, deja, niekada netaps erdvesnė. Todėl krikščionių žiniasklaidai svarbu palaikyti ryšius ir bendradarbiauti tarpusavyje. Galbūt verta imtis bendrų iniciatyvų reklamuojantis ir reklamuojant, platinant ir bendraujant su skaitytojais bei klausytojais? Tai suteiktų progų palyginti save su kitu, išgirsti atsiliepimų, ką mes reiškiame vieni kitiems ir tiems, dėl kurių darbuojamės. Kita vertus, gerai žinau, kad šioje srityje žmonės gana daug ir sunkiai dirba, tad beveik nelieka laiko papildomai veiklai. Tačiau vertėtų dairytis naujų galimybių ir sukaupti jėgų platesniam bendradarbiavimui. Kaip visada, kas nors pirmas tiesiog turi imtis iniciatyvos.

 Kalbino Saulena Žiugždaitė