Pirmąją Naujųjų 2010 metų dieną kunigui pranciškonui Placidui Bariui sukako 90 metų. JAV, Kenebankporto konvente gyvenantį jubiliatą  pažįsta ne tik tie, kuriems teko asmeniškai jį sutikti, bet ir  per pastaruosius metus Lietuvoje išleistų jo knygų skaitytojai.  Prieš kokį dešimtmetį tėvas Placidas būtų tik nusijuokęs, jei kas jam būtų pasakęs apie jo raštų išleidimą. Pirmieji Lietuvos pranciškonų pastangomis paskelbti jo tekstai nebuvo skirti spaudai – tai pamokslai, rekolekcijų ir dvasinių pratybų užrašai, atsiradę iš labai intensyvios sielovadinės praktikos. T. Placidas nelaikė savęs kalbėtoju iš Dievo malonės, todėl sistemingai rengdavosi bet kokiam viešam kalbėjimui. Tačiau tokiam kalbėjimui skirtuose užrašuose atsispindintis solidus teologinis išsilavinimas bei giliai apmąstyta gyvenimo patirtis daro tekstus, kurių jų autorius nesirengė skelbti, įdomius įvairių kartų skaitytojams. Tie tekstai atskleidžia iš esmės Lietuvoje labai menkai težinomą Lietuvos pranciškonų istorijos tarpsnį, sakytum, iš vidaus, leidžia pažvelgti į dvasinę tos istorijos pusę. Tėvo Placido gyvenimo kelionė beveik visiškai sutampa su 20 šimtmečio Lietuvos pranciškonų istorijos vingiais ir atspindi tos istorijos turtus.

Pranciškus Barisas gimė 1920 metų sausio 1 dieną Kretingoje. Tėvų jam duotas vardas liudija visai neseniai atsikūrusios Lietuvos pranciškonų vienuolijos, kurios centras tada buvo Kretingos konventas, pastoracijos įtaką.  Kai 16 sulaukęs Pranciškus įstojo į noviciatą, vadovavimą vienuolijai buvo perėmusi jaunesnioji, jau po Pirmojo pasaulinio karo susiformavusi Lietuvos pranciškonų karta. Pranciškonų veikla sparčiai plėtėsi, pašaukimų buvo daug, studijoms ir darbui į konventus Vokietijoje, Italijoje buvo siunčiami jauni broliai ir kunigai.

Savo teologijos studijas brolis Placidas pradėjo Vytauto Didžiojo universitete. Tačiau sovietinė okupacija ir prasidėjusios represijos paskatino tuometinį Lietuvos mažųjų brolių provincijolą Antaną Dirvelę imtis žygių pranciškonų veiklos tęstinumui ne Lietuvoje užtikrinti. Tam įgaliojimą iš provincijolo gavo jaunas kunigas Justinas Vaškys, per ne itin kruopščiai saugomą sieną patekęs į Vokietiją  ir nusigavęs iki JAV.  Noviciai nedidelėmis grupelėmis  irgi buvo siunčiami per sieną ir rasdavo prieglobstį Vokietijos mažųjų brolių konventuose. Netrukus pats Dirvelė buvo areštuotas. Jo likimas nežinomas iki šių dienų. Vyresnieji kunigai ir broliai pranciškonai liko dirbti ir veikti Lietuvoje, o šventojo Kazimiero provincijos jaunimui teko kitokia dalia. Drauge su kitais noviciais Placidas studijas tęsė Miunchene. 1943 buvo įšventintas kunigu, dirbo sielovados darbą, bet išmoko ir spaustuvininko amato. Karo pabaigą sutiko Vokietijoje, sąjungininkų zonoje. JAV šiokį tokį prieglobstį ir paramą suradęs t. Justinas Vaškys ėmėsi telkti po Europą išsiblaškiusius lietuvius pranciškonus.

1947 metais t. Placidas laivu atvyko į Niujorką, o iš ten – į mažą Gryno fermą Meino valstijoje, kurioje buvo įsikūręs lietuvių pranciškonų konventas. Tuo metu JAV veikė per šimtą lietuviškų parapijų. Šiaurės Amerikon iš perkeltųjų asmenų stovyklų Vokietijoje plūdo pabėgėliai iš Lietuvos. Jauni ir gerai išsilavinę pranciškonai  įsitraukė į lietuviškąją sielovadą ir kultūrinę naujosios išeivijos veiklą. Jie perėmė „senųjų“ išeivių laikraščio „Darbininkas“ leidybą, atkūrė Lietuvoje ėjusį žurnalą „Židinys“, rėmė ir telkė katalikiškąją inteligentiją.

Darbo tikrai nestigo. Pranciškonai steigėsi Niujorke, Kenebunkporte , Toronte.  Darbai, kuriuos tuo metu dirbo t. Placidas, buvo tipiški pranciškonų veiklai. Dvidešimt metų jis atidavė Toronto lietuvių Prisikėlimo parapijai – nuo 1953 m.  buvo jos vikaru, vėliau – klebonu. Telkė bendruomenę, rinko lėšas bažnyčios ir  parapijos centro statybai. Dar dešimtmetis teko pranciškonų spaustuvei Brukline, kurios direktoriumi buvo paskirtas 1974 metais.

1985 metais – iš karto po išeivijoje iškilmingai paminėto šventojo Kazimiero mirties jubiliejaus t. Placidas išrenkamas lietuvių pranciškonų šventojo Kazimiero viceprovincijos vadovu. Iki jo šias pareigas ėjo ryškius ženklus palikę tėvai – Justinas Vaškys, Viktoras Gidžiūnas, Jurgis Gailiušis, Leonardas Andriekus. Jų rūpesčiu plėtėsi pranciškonų leidyba, buvo įsteigtas Kultūros židinys Brukline, remiamas Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidimas Lietuvoje ir jos garsinimas laisvajame pasaulyje, nuveikti kiti svarbūs darbai. Bet likimo valia t. Placidas prie viceprovincijos vairo stojo  Lietuvos nepriklausomybės atgavimo išvakarėse, nors tais metais, kai jis buvo išrinktas, jokie ženklai, atrodo, apie tai nebylojo. Būtent t. Placidui teko priimti ir vertinti žinias apie Lietuvoje atsiradusią nedidelę jaunų kunigų grupę, kuri norėjo tęsti pranciškonišką gyvenimą ir ieškojo ryšių su išlikusiais pranciškonais, su kuriais JAV veikę broliai slapta bendravo.  Buvo nutarta užmegzti su ta grupe ryšius, o vėliau – ją paremti. Lankytasi Lietuvoje, imtasi organizuoti sparčiai gausėjusios Lietuvos pranciškonų šeimos gyvenimą, formavimą, studijas. Pranciškonų atsikūrimas Lietuvoje pareikalavo didžiulio darbo, materialinių išteklių, neeilinės įžvalgos , supratimo, pasitikėjimo ir kantrybės.

Tėvas Placidas su jam būdinga energija, dosnumu ir neblėstančiu humoro jausmu atvairavo šventojo Kazimiero viceprovinciją iki Lietuvos pranciškonų centro sugrąžinimo į Lietuvą, perdavė vadžias jau Lietuvoje susiformavusiai jaunajai kartai, bet, kol tik sveikata leido, nesitraukė nuo atsakomybės. Rūpinosi lėšų telkimu, būtina parama mažųjų brolių iniciatyvoms Lietuvoje, kartu ištvermingai sprendė labai sunkius klausimus, susijusius su pranciškonų palikimu JAV, kur, pajėgoms mažėjant, darėsi vis sunkiau išlaikyti platų institucijų tinklą.

Vargu ar tie klausimai būtų išspręsti, jei visa t. Placido veikla nebūtų įsišaknijusi dvasinio gyvenimo dirvoje. Tos dirvos gylį ir derlingumą betarpiškai t. Placido nepažįstantiems liudija jo raštai. Juose atsiskleidžia smalsus, labai guvus bei atviras protas ir tikrai pranciškoniškas nuolankumas Išganytojui. Ir 90 sulaukęs t. Placidas skaito, mėgsta provokuoti gilius pokalbius ir – rašo. Dabar jau nebe apmatus pamokslams ir konferencijoms, o pasvarstymus esminiais pranciškoniškosios charizmos, kunigiško ir vienuolinio gyvenimo klausimais. Pastarųjų metų jo rašiniai – tai pokalbių su konfratrais, tų pokalbių metu iškilusių klausimų atidesnis apsvarstymas.  Tad, švenčiant gražią sukaktį , norisi padėkoti Dievui už t. Placidą – už jo gyvenimo dovaną, taip dosniai dalintą ir - dalijamą.