Kai ekonomika ima riedėti žemyn (o būtent taip akivaizdžiai pernai nutiko), o politika vyksta dažnai nevisai suprantamais ar stačiai nesuprantamais būdais ir priemonėmis (ir jau ne pirmi metai), kultūra, trečioji visuomeninio gyvenimo sfera (na tai kas, kad dažniausiai liekanti trečiosios sesės-našlaitėlės vietoje) turi šansą šoktelt į pirmą planą ir bandyti konsoliduoti, vienyti piliečius. Juolab, kad ir sąlygos anąmet buvo kiek išskirtinės. Bet štai su tuo progų išnaudojimu – keistai. Ir kažkodėl nemanau, kad dėl to kalti tik apipjaustyti biudžetai. Atvirai patenkintų 2009-ųjų kultūra ne tiek jau ir daug.

Tačiau ko išties verti jubiliejiniai, didieji, lauktieji ir kitaip -ieji 2009-ieji pamatysime veikiausiai kokiais 2011-aisiais, kai praėjus kuriam laikui pasirodys, ką visgi išsinešėme iš tų metų, kas liko po pabuvimo Europos kultūros bamba, su kokiais tikslais, siekiais, vizijomis įžengėme į antrąjį tūkstantmetį, kas tebedžiugina, o kas nebeliūdina. Ar išties kultūra tapo gyva savastimi, o ne tik blunkančiais menininkų atvaizdais ant sostinės troleibusų ir autobusų, o tūkstantmetė istorija įsitvirtino kasdienybėje kuo nors daugiau, nei sociokritiniu „buduliai versus Brunonas“ vaizdiniu, aktyviai eksploatuotu jubiliejinių metų proga.

Kai praeitų metų viduryje vienas bičiulis išsipažino, jog lietuviškoje kultūroje yra daug jį džiuginančių dalykų, pažiūrėjau į jį kone smerkiamai. Juk nepadoru, štai taip, viešai, garsiai ir užtikrintai, tokius, iš pažiūros sveikam protui prieštaraujančius, dalykus byloti. Dabar gi, nors ir laukdamas tikiuos ateisiančio nuskaidrėjimo, grūdų/pelų atsisijojimo, manau, kad ir man taip atrodo. Tik štai, dar man atrodo, kad visi tie dalykais, kuriais džiaugiuosi, būtų apsiėję ir be tų jubiliejinių ir kultūrsostininių vis mažintų speclėšų. Na, galbūt kai kas būtų įvykę vėliau, bet atvirai kalbant, tai, ką džiuginančio išsinešiau iš šių metų, ne perdaug susiję (nors negali sakyt, kad visai nesusiję) su didžiaisiais projektais.

Taigi, džiaugiuosi.

Savo džiugesį kinu jau esu išsipasakojęs, šiandien belieka pridurti, kad augantis lietuviškų filmų skaičius tikrai nuo to džiaugsmo nieko neatima.  Na tai kas, kad iki tobulumo dar gerokai reikia pasitempti.

O dar didesnį džiaugsmą man teikia Nacionalinė Dailės Galerija, na taip, iš dalies susijusi su jubiliejumi, tačiau jei ne pastarasis, ji vis tiek būtų atidaryta. Ir galbūt vieną kitą parodą ir be VEKSo atsivežus būtų. Labai noris tikėtis to šiemet. O kol kas mano patys stipriausi įspūdžiai tenai (greta daugelio kitų malonių) – visiškai kosmopolitiškas galerijos interjeras ir moteris lankytoja parodoje apie šaltojo karo modernizmą aiškinantį mažam berniukui tai, ką jis mato, tai kas buvo ir kas yra dabar.

Iš čia nebetoli ir į kitą džiaugsmą. Istorikus, pagaliau susipratusius, jog Tarybų Lietuvos istorija, tai ne tik pokario partizaninės kovos (nors ir pastarosios, vis dar neišsenkančios, temos buvo apsčiai), tamsūs dešimtmečiai po jų, kai tarsi nieko nevyko, ir paskui staiga, kaip iš dangaus – Sąjūdis ir visa kas po jo sekė. Ne, pasirodo ir tais tamsiaisiais dešimtmečiais kažkas vyko. Ir Aurimas Švedas pernai apie tai parašė ne tik istorikams įdomią knygą. Apskritai ne pirmus metus didėjantis dėmesys nesenai praeičiai yra ko gero pats įdomiausias dalykas nūdieniame mąstyme. Ir labai smalsu, kuo jis pavirs. Gal pagaliau nuo besąlygiško smerkimo ir tylutėlio šlovinimo bus pereita prie susitaikymo – pirmiausiai su pačiais savim. Postsovietiniais, kad ir ką tai reikštų.

Kito susitaikymo galimybė, irgi ne pirmi metai, šmėžuoja populiariai parašytuose kultūros istorikų (2009-aisiais Mindaugo Paknio ir Vytauto Ališausko) darbuose. Susitaikymo su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, ne ta, kurią nuo jūros iki jūros valdė „teisingi“ valdovai, nuo Mindaugo iki Vytauto, o su ta, kurios elitas kalbėjo visai ne sanskritui artimomis kalbomis ir kurią net Tūkstantmečio akivaizdoje daugeliui lietuvių ne taip jau malonu yra prisiminti, jei apskritai yra ką prisiminti.

Bet labiausiai prie suartėjimo su tąja LDK ko gero prisidės Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“, nepaisant metų pabaigoje daugelį, švelniai tariant, sutrikdžiusio jos „apologeto“ iš „Lietuvos ryto“. (Beje, nuoširdžiai paieškoję atsakymo į klausimą, o iš kur jaunasis „laisvas protas“ prisirinko epitetų savo rašinėliui, daugeliui tų sutrikusiųjų, deja, gali atsidurti stačiai šventvagiškų minčių akivaizdoje). Romanas ne tik vykusiai sumaišo praeitį ir dabartį, populiariąją ir kiek intelektualesnę kultūrą, bet, dar svarbiau, kalba kuria jis parašytas, prie nacionaliniu prioritetu deklaruojamo lietuvybės puoselėjimo prisideda daug labiau nei visi kalbos komisijos nutarimai ir visuomenės veikėjų kreipimaisi dėl lenkiškų ir moteriškų pavardžių „amoralumo“ kartu sudėjus. Net jei Sabaliauskaitė ir nebus nominuota Nacionalinei kultūros pažangos premijai, tai ji bent jau galėtų gauti valstybinį užsakymą naujajai Valdovų rūmų mitologijai sukurti. Nebus taip, žinoma nebus, bet kaip būtų įdomu, ar ne?

Tiek tų džiaugsmų metų sandūroje. Žinia išvardijau ne visus. Netgi didžiausiais pavadinti juos sunku, nes kažkaip manau, kad ir pernai didžiausią darbą vis vien padarė tie, kurie tylutėliai triūsia „savame darže“, kokiame nors Vilkaviškio ar Pakruojo rajone, ir jų, deja, o gal kaip sykis ačiū Dievui, nepastebi jokios nacionalinės programos.