„Atminties mūšiai“

Nors oficialiame viešajame diskurse partizaninis pasipriešinimas vertinamas kaip lietuvių tautos kova už nepriklausomybę, o partizanai traktuojami kaip teisėta to meto Lietuvos valdžia, kartas nuo karto įsiplieskiančios diskusijos, pasipriešinimo įamžinimo problemos, taip pat oficialiajai istorijai prieštaraujantys kasdienybės diskursai signalizuoja, jog dėl pokario pasipriešinimo interpretacijos tebevyksta „atminties mūšiai“.

Šiame tekste norėčiau kvestionuoti populiarų požiūrį, esą „atminties mūšiai“ kyla iš sovietinės propagandos žinios „inertiškumo“ visuomenėje.

Populiariojoje, akademinėje ir politinėje plotmėse oficialiajai pozicijai prieštaraujančios nuomonės paprastai aiškinamos kaip lietuvių kolektyvinės atminties sovietizavimo, „smegenų išplovimo“ pasekmė. Aiškinimas instinktyvus, sugestyvus, ne iš piršto laužtas, ir ... vienintelis. Šiame tekste norėčiau kvestionuoti populiarų požiūrį, esą „atminties mūšiai“ dėl partizaninio pasipriešinimo interpretavimo kyla iš sovietinės propagandos žinios „inertiškumo“ visuomenėje ir iškelti prielaidą, kad jų pagrindas – kompleksiškesnis, kyląs veikiau iš posovietinėje situacijoje gyvenančių žmonių jausenų: priešiškumo dabarčiai, atsiradusio dėl nuolatinės „perėjimo“ būsenos ir socialinio kapitalo praradimo pasikeitus santvarkai.

Sovietinės propagandos inertiškumas? Stokholmo sindromas?

Visi totalitariniai režimai deda daug pastangų, kad perinterpretuotų praeitį kurdami gana paprastą, neprieštaringą, nekvestionuojamą jos vaizdinį ir tuo legitimuotų savo valdžią. Ši pastanga nulemia svarbiausią tokių režimų bruožą – erdvės prieštaraujančioms istorijoms bei opozicinėms atmintims nebuvimą. Totalitarizme alternatyvios atmintys yra slopinamos ir gali gyvuoti tik privačioje komunikacijoje, „virtuvėje“.

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje, pasibaigus partizaninėms kovoms, sovietinė valdžia suprato, jog partizanų, kaip, pasak filosofės ir sociologės Nerijos Putinaitės, „nežinia iš kur atsiradusių apokaliptinių pabaisų“, vaizdinys yra neįtikinamas. Idant jis taptų įtikinamesnis, o sovietinės valdžios veiksmai – legimituoti, oficialioji istorijos versija kolektyvinėje lietuvių atmintyje imta diegti kūrybingiau: pradėta atrinkinėti ir spausdinti archyvinių dokumentų rinkinius, faktais grindžiančius „buržuazinių nacionalistų“nusikaltimus, populiariuose žurnaluose pasirodė šiurpi „detektyvinė“ publicistika, buvo sukurti keli meniški filmai pokario tema, imta statyti paminklus partizanų nužudytiems sovietiniams aktyvistams ir „liaudies gynėjams“. Visos šios priemonės turėjo siųsti gyventojams vienareikšmišką žinią apie tai, kas pokariu buvo tikrasis „budelis“, o kas – „auka“.

Kaip įvertinti sovietinės propagandos įtaką dabartyje ir pateikti racionalius argumentus jos veikimo naudai?

Atrodytų, kad tuo būtų galima viską ir paaiškinti: Kremlius, naudodamas tam tikras manipuliacines strategijas, ideologizavo arba indoktrinavo okupuotos šalies gyventojus, ir jie, patys to nereflektuodami, dar ir šiandien negali atsikratyti ideologijos pasiūlytų „lęšių“, kenčia nuo „Stokholmo sindromo“ (šiuo aspektu, 2007 metų vasario mėnesį „Veido“ redakcijoje būta charakteringos diskusijos). Tačiau kaip pamatuoti šių lęšių stiprumą? Kaip įvertinti sovietinės propagandos įtaką dabartyje ir pateikti racionalius argumentus jos veikimo naudai? Sakyti, kad dalis visuomenės galvoja panašiai, kaip „mokė“ bolševikai – pernelyg tiesmuka ir mechaniška.

Trys redukcijos

„Atminties mūšių“ dėl rezistencijos vertinimo prigimties redukavimas, mano galva, kyla iš trijų pagrindinių šaltinių (aišku, jų gali būti ir daugiau): supaprastinto atminties, kuri socialinių mokslų požiūriu laikoma asmens tapatybės pagrindu, supratimo; instinktyvaus praeities tikrovės ir praeities reprezentacijos sutapatinimo bei ydingo visuomenės, tarsi ji būtų homogeniškas darinys (ar netgi asmuo), supratimo.

Trumpai apie šiuos supaprastinimus. Teigdami, jog pokario rezistencijos vertinimo problemos kyla iš ideologizuotos sąmonės, mes tuo pat metu tvirtiname, kad asmuo yra lyg maišas ar dėžė, į kurį yra „prikraunama“ ideologinio turinio, kuris lieka ten spinduliuodamas vienodai intensyvius radioaktyvius spindulius. Tapatybė tad suprantama kaip nekintanti, statiška, o atmintis, tapatybės egzistavimo laidas, kaip įvairių daiktų talpykla. Tačiau ar iš tikrųjų yra taip? Ar asmens mąstymo schemos yra nekintančios? Šiandien daugelis mokslininkų, tyrinėjančių atminties fenomeną, sutaria, kad atmintis yra konstruktyvi, t. y. ji kinta ir yra nuolat individo perkuriama atitinkamai besikeičiančioms socialinėms sąlygoms. Kitaip tariant, tapatybė nėra „tiesiog čia“, ji nustatoma nuolat.

Teiginys, jog praeitis yra konstruojama, o ne egzistuoja pati savaime – provokuoja. Kalbant tiksliau, yra konstruojama ne praeitis (praeitis „pati savaime“ – materiali tikrovė, įvykiai egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų įsivaizdavimų), o praeities reprezentacijos. Atsimenant yra kuriamas būtent praeities vaizdas, kuris instinktyviai sutapatiname su pačia praeitimi. Šis sutapatinimas dažnai yra nepastebimas, kadangi mes natūraliai esame realistai praeities atžvilgiu, t. y. sutapatinimo procesas mūsų galvose vyksta dažniausiai nereflektuojant minėtos tikrovės / tikrovės interpretacijos skirties. Tačiau, norint ištirti „atminties mūšių“ pagrindą, nederėtų manyti, jog galima su praeitimi „bendrauti“ betarpiškai. Tarsi ji būtų objektyvi iš išorės suvokiama struktūra, o ją stebintysis turėtų „idealius“ gebėjimus šią struktūrą išryškinti, „pagauti“ ar suklysti.

Norint ištirti „atminties mūšių“ pagrindą, nederėtų manyti, jog galima su praeitimi „bendrauti“ betarpiškai.

Sociologė Sigita Kraniauskienė viename savo straipsnių pastebi, kad pasakotojas, įvykių liudininkas nekuria visiškai originalios istorijos, savo biografija jis papasakoja visuomenėje vykstančios sąveikos, kurioje konstruojama socialinė tapatybė, istoriją. Šios sąveikos konfigūracijos kinta keičiantis politinėms, ekonominėms ir socialinėms sąlygoms. Joms pasikeitus vienas kapitalas – patirtis, suvokimas – gali nuvertėti (yra nuvertinamas), kitas gali įgyti pranašumą. Taip vienos atmintys tampa oficialiomis, kitos – alternatyviomis. Kad ir kalbant apie tą patį sovietmetį... Kartais tam tikri praeities momentai – dėl išorinio spaudimo ar prieštaringumo keliančio pavojų tolydžios tapatybės konstravimui – yra „užmirštami“. Pavyzdžiui, taip 50 metų buvo „užmirštas“ žydų holokaustas Lietuvoje.

Kasdienybėje apie visuomenę kalbame kaip apie homogenišką darinį, sakome: „visuomenės pasipriešinimas“, „visuomenės nuomonė“. Jeigu norėtume būti preciziškesni, turėtume ją diferencijuoti. Iš pirmo žvilgsnio matyti, kad kalbant apie pokario atmintį kartas nuo karto susiduria keletas socialinių grupių: nukentėję nuo bolševikinio režimo ir jų palikuonys, nukentėję nuo partizanų ir jų palikuonys, valstybė, profesionalūs istorikai, buvusi nomenklatūra, menininkai. Kita plotmė, kurią lengva išleisti iš akių – skirtinga „atminties mūšių“ dalyvių socialinė padėtis, išsilavinimas, amžius ir pan. Šią įvairovę reikia turėti galvoje. Taip pat vengti visuomeninių procesų psichologizavimo; priešingu atveju gali susidaryti įspūdis, kad visuomenė yra moteris, serganti „Stokholmu sindromu“, kurią žūtbūt reikia vesti pas gydytoją...

Išgyvename sociokultūrinę traumą

Koks gi tas dabarties istorinis kontekstas? Tai laikotarpis po sociokultūrinio lūžio, kurį žymi Sovietų Sąjungos suirimas ir naujų valstybių jos teritorijoje atsiradimas. Šį politinių, socialinių ir ekonominių sąlygų pasikeitimą galima apibūdinti kaip sociokultūrinę traumą – staiga nuvertėjo per sovietmečio metus sukauptas žinojimas, sutriko žmonių pasitikėjimas aplinkos suprantamumu, nuspėjamumu. Daugelis prarado per sovietmetį sukauptą socialinį ir kultūrinį kapitalą. Šiuo komplikuotu laikotarpiu atsidengė ištisi klodai jau minėtos „užmirštos“ praeities, kurią reikėjo iš naujo reflektuoti.

Partizaninio pasipriešinimo tema, vienas iš „užmirštos praeities“ momentų, imta reflektuoti sudėtingomis „perėjimo“ sąlygomis, kurio metu netruko susiformuoti sovietmečio revizavimo diskursas, už kurio gimimą, pasak istorikės Rasos Čepaitienės: „[...] atsakingas ne tiek pats sovietmetis, kiek sudėtinga ekonominė ir socialinė padėtis pokomunistinių šalių, atsidūrusių nuolatinėje „perėjimo“ į laisvąją rinką ir pilietinę demokratiją būsenoje, ir, ypač lyginant su išsivysčiusiomis valstybėmis, su tuo susiję psichologiškai sunkiai pakeliami pažeminimo ir atskirties jausmai.“

Ši pažeminimo ir atskirties jausena kasdienybės diskursuose apie partizaninį pasipriešinimą nesunkiai pastebima. Dauguma tų, kurie oponuoja oficialiajai partizaninio karo versijai, jaučiasi atstumti, nesuprasti, „jiems neleidžiama kalbėti“, „jų niekas nesiklauso“. Kalbinamų žmonių retorikoje įvyksta staigūs „persijungimai“ nuo pokario „banditų" prie dabarties „banditų" (pvz. „brazausko", „landsbergio"), reliatyvizuojanti idioma „visi jie vienodi“ akivaizdžiai koreliuoja su dabarties politinio lauko neigiamais vertinimais, pasakymas, „kaži kaip būtų, jeiu jie (rusai) nebūtų įsikišę“ – su Lietuvoje žinoma idioma, jog „tada (prie rusų) buvo geriau“ ir nuoroda į „tvirtos rankos“ politiką ir t. t. Pasakyčiau taip: juo sudėtingesnė politinė, ekonominė ir socialinė situacija, juo labiau žmogus jaučia, kad „anais laikais“ sukauptas socialinis ir simbolinis kapitalas šiandien netinka, tuo jam baisesni „banditai“.

[...] Kai žmonės pokario pasipriešinimo dalyvius, jų veiksmus vertina neigiamai arba skeptiškai, kai stengiasi galbūt sumenkinti jų reikšmę, kai reliatyvizuoja, tikėtina, jie vertina ne tiek rezistentų kovą, kiek socialines, ekonomines ir politines dabarties peripetijas ir savo padėtį jose.

Pagal šią provizorinę „teoriją“, kai žmonės pokario pasipriešinimo dalyvius, jų veiksmus vertina neigiamai arba skeptiškai, kai stengiasi galbūt sumenkinti jų reikšmę, kai reliatyvizuoja, tikėtina, jie vertina ne tiek rezistentų kovą, kiek socialines, ekonomines ir politines dabarties peripetijas ir savo padėtį jose. Taip jie turi progą pakritikuoti ir valdžią. Kitaip tariant, „per“ pokario laikotarpį – daugelis tą metą išgyvenusių žmonių laiko pačiu sudėtingiausiu Lietuvos istorijoje – „per“ partizanų veiksmų vertinimus, yra artikuliuojama dabarties politinė, ekonominė, socialinė santvarka ir „daiktų padėtis". O „kaunamasi“ dėl tapatybių vientisumo ir noro išlaikyti seniau sukauptą kapitalą, kuris teikia psichologinį ir moralinį komfortą.

Reikia manyti, jog pamažu ir kasdieninėje atmintyje, kuri yra santykinai autonomiška kultūrinės, t. y. oficialiai formuojamos, atminties atžvilgiu, kai kurie kontraversiškais galintys pasirodyti pokario pasipriešinimo dalyvių veiksmai, pamažu taps labiau suprantami. Naivu tikėtis, kad šis gilesnio supratimo procesas yra tiesiaeigis. Jis yra susijęs su šiandienos socialiniais, ekonominiais ir politiniais procesais, veikiančiais žmonių tapatybes. Tikėtina, kad sustiprėjus pilietinei visuomenei Lietuvoje, stabilizavusis ekonomikai, pamažu augant gerovei ir atminties kultūrai, pokario vaizdiniai turėtų švelnėti ir tapti labiau niuansuoti. Kaip bebūtų, šiandien neturėtume bijoti aiškintis – demokratijoje „atminties mūšiai“ yra teigiamas reiškinys. Būtų liūdniau, jeigu jie negalėtų vykti.