2012 m. gegužės 24 d., ketvirtadienis

Zigmas Vitkus. Partizaninio karo vertinimo problemos – vien tik sovietinės propagandos įtaka?

2010-01-04
Rubrikose: Visuomenė » Istorija ir atmintis  Atmintis » Dialogo erdvė 
Karių kapinės

Atminties mūšiai“

Nors oficialiame viešajame diskurse partizaninis pasipriešinimas vertinamas kaip lietuvių tautos kova už nepriklausomybę, o partizanai traktuojami kaip teisėta to meto Lietuvos valdžia, kartas nuo karto įsiplieskiančios diskusijos, pasipriešinimo įamžinimo problemos, taip pat oficialiajai istorijai prieštaraujantys kasdienybės diskursai signalizuoja, jog dėl pokario pasipriešinimo interpretacijos tebevyksta „atminties mūšiai“.

Šiame tekste norėčiau kvestionuoti populiarų požiūrį, esą „atminties mūšiai“ kyla iš sovietinės propagandos žinios „inertiškumo“ visuomenėje.

Populiariojoje, akademinėje ir politinėje plotmėse oficialiajai pozicijai prieštaraujančios nuomonės paprastai aiškinamos kaip lietuvių kolektyvinės atminties sovietizavimo, „smegenų išplovimo“ pasekmė. Aiškinimas instinktyvus, sugestyvus, ne iš piršto laužtas, ir ... vienintelis. Šiame tekste norėčiau kvestionuoti populiarų požiūrį, esą „atminties mūšiai“ dėl partizaninio pasipriešinimo interpretavimo kyla iš sovietinės propagandos žinios „inertiškumo“ visuomenėje ir iškelti prielaidą, kad jų pagrindas – kompleksiškesnis, kyląs veikiau iš posovietinėje situacijoje gyvenančių žmonių jausenų: priešiškumo dabarčiai, atsiradusio dėl nuolatinės „perėjimo“ būsenos ir socialinio kapitalo praradimo pasikeitus santvarkai.

Sovietinės propagandos inertiškumas? Stokholmo sindromas?

Visi totalitariniai režimai deda daug pastangų, kad perinterpretuotų praeitį kurdami gana paprastą, neprieštaringą, nekvestionuojamą jos vaizdinį ir tuo legitimuotų savo valdžią. Ši pastanga nulemia svarbiausią tokių režimų bruožą – erdvės prieštaraujančioms istorijoms bei opozicinėms atmintims nebuvimą. Totalitarizme alternatyvios atmintys yra slopinamos ir gali gyvuoti tik privačioje komunikacijoje, „virtuvėje“.

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje, pasibaigus partizaninėms kovoms, sovietinė valdžia suprato, jog partizanų, kaip, pasak filosofės ir sociologės Nerijos Putinaitės, „nežinia iš kur atsiradusių apokaliptinių pabaisų“, vaizdinys yra neįtikinamas. Idant jis taptų įtikinamesnis, o sovietinės valdžios veiksmai – legimituoti, oficialioji istorijos versija kolektyvinėje lietuvių atmintyje imta diegti kūrybingiau: pradėta atrinkinėti ir spausdinti archyvinių dokumentų rinkinius, faktais grindžiančius „buržuazinių nacionalistų“nusikaltimus, populiariuose žurnaluose pasirodė šiurpi „detektyvinė“ publicistika, buvo sukurti keli meniški filmai pokario tema, imta statyti paminklus partizanų nužudytiems sovietiniams aktyvistams ir „liaudies gynėjams“. Visos šios priemonės turėjo siųsti gyventojams vienareikšmišką žinią apie tai, kas pokariu buvo tikrasis „budelis“, o kas – „auka“.

Kaip įvertinti sovietinės propagandos įtaką dabartyje ir pateikti racionalius argumentus jos veikimo naudai?

Atrodytų, kad tuo būtų galima viską ir paaiškinti: Kremlius, naudodamas tam tikras manipuliacines strategijas, ideologizavo arba indoktrinavo okupuotos šalies gyventojus, ir jie, patys to nereflektuodami, dar ir šiandien negali atsikratyti ideologijos pasiūlytų „lęšių“, kenčia nuo „Stokholmo sindromo“ (šiuo aspektu, 2007 metų vasario mėnesį „Veido“ redakcijoje būta charakteringos diskusijos). Tačiau kaip pamatuoti šių lęšių stiprumą? Kaip įvertinti sovietinės propagandos įtaką dabartyje ir pateikti racionalius argumentus jos veikimo naudai? Sakyti, kad dalis visuomenės galvoja panašiai, kaip „mokė“ bolševikai – pernelyg tiesmuka ir mechaniška.

Trys redukcijos

„Atminties mūšių“ dėl rezistencijos vertinimo prigimties redukavimas, mano galva, kyla iš trijų pagrindinių šaltinių (aišku, jų gali būti ir daugiau): supaprastinto atminties, kuri socialinių mokslų požiūriu laikoma asmens tapatybės pagrindu, supratimo; instinktyvaus praeities tikrovės ir praeities reprezentacijos sutapatinimo bei ydingo visuomenės, tarsi ji būtų homogeniškas darinys (ar netgi asmuo), supratimo.

Trumpai apie šiuos supaprastinimus. Teigdami, jog pokario rezistencijos vertinimo problemos kyla iš ideologizuotos sąmonės, mes tuo pat metu tvirtiname, kad asmuo yra lyg maišas ar dėžė, į kurį yra „prikraunama“ ideologinio turinio, kuris lieka ten spinduliuodamas vienodai intensyvius radioaktyvius spindulius. Tapatybė tad suprantama kaip nekintanti, statiška, o atmintis, tapatybės egzistavimo laidas, kaip įvairių daiktų talpykla. Tačiau ar iš tikrųjų yra taip? Ar asmens mąstymo schemos yra nekintančios? Šiandien daugelis mokslininkų, tyrinėjančių atminties fenomeną, sutaria, kad atmintis yra konstruktyvi, t. y. ji kinta ir yra nuolat individo perkuriama atitinkamai besikeičiančioms socialinėms sąlygoms. Kitaip tariant, tapatybė nėra „tiesiog čia“, ji nustatoma nuolat.

Teiginys, jog praeitis yra konstruojama, o ne egzistuoja pati savaime – provokuoja. Kalbant tiksliau, yra konstruojama ne praeitis (praeitis „pati savaime“ – materiali tikrovė, įvykiai egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų įsivaizdavimų), o praeities reprezentacijos. Atsimenant yra kuriamas būtent praeities vaizdas, kuris instinktyviai sutapatiname su pačia praeitimi. Šis sutapatinimas dažnai yra nepastebimas, kadangi mes natūraliai esame realistai praeities atžvilgiu, t. y. sutapatinimo procesas mūsų galvose vyksta dažniausiai nereflektuojant minėtos tikrovės / tikrovės interpretacijos skirties. Tačiau, norint ištirti „atminties mūšių“ pagrindą, nederėtų manyti, jog galima su praeitimi „bendrauti“ betarpiškai. Tarsi ji būtų objektyvi iš išorės suvokiama struktūra, o ją stebintysis turėtų „idealius“ gebėjimus šią struktūrą išryškinti, „pagauti“ ar suklysti.

Norint ištirti „atminties mūšių“ pagrindą, nederėtų manyti, jog galima su praeitimi „bendrauti“ betarpiškai.

Sociologė Sigita Kraniauskienė viename savo straipsnių pastebi, kad pasakotojas, įvykių liudininkas nekuria visiškai originalios istorijos, savo biografija jis papasakoja visuomenėje vykstančios sąveikos, kurioje konstruojama socialinė tapatybė, istoriją. Šios sąveikos konfigūracijos kinta keičiantis politinėms, ekonominėms ir socialinėms sąlygoms. Joms pasikeitus vienas kapitalas – patirtis, suvokimas – gali nuvertėti (yra nuvertinamas), kitas gali įgyti pranašumą. Taip vienos atmintys tampa oficialiomis, kitos – alternatyviomis. Kad ir kalbant apie tą patį sovietmetį... Kartais tam tikri praeities momentai – dėl išorinio spaudimo ar prieštaringumo keliančio pavojų tolydžios tapatybės konstravimui – yra „užmirštami“. Pavyzdžiui, taip 50 metų buvo „užmirštas“ žydų holokaustas Lietuvoje.

Kasdienybėje apie visuomenę kalbame kaip apie homogenišką darinį, sakome: „visuomenės pasipriešinimas“, „visuomenės nuomonė“. Jeigu norėtume būti preciziškesni, turėtume ją diferencijuoti. Iš pirmo žvilgsnio matyti, kad kalbant apie pokario atmintį kartas nuo karto susiduria keletas socialinių grupių: nukentėję nuo bolševikinio režimo ir jų palikuonys, nukentėję nuo partizanų ir jų palikuonys, valstybė, profesionalūs istorikai, buvusi nomenklatūra, menininkai. Kita plotmė, kurią lengva išleisti iš akių – skirtinga „atminties mūšių“ dalyvių socialinė padėtis, išsilavinimas, amžius ir pan. Šią įvairovę reikia turėti galvoje. Taip pat vengti visuomeninių procesų psichologizavimo; priešingu atveju gali susidaryti įspūdis, kad visuomenė yra moteris, serganti „Stokholmu sindromu“, kurią žūtbūt reikia vesti pas gydytoją...

Išgyvename sociokultūrinę traumą

Koks gi tas dabarties istorinis kontekstas? Tai laikotarpis po sociokultūrinio lūžio, kurį žymi Sovietų Sąjungos suirimas ir naujų valstybių jos teritorijoje atsiradimas. Šį politinių, socialinių ir ekonominių sąlygų pasikeitimą galima apibūdinti kaip sociokultūrinę traumą – staiga nuvertėjo per sovietmečio metus sukauptas žinojimas, sutriko žmonių pasitikėjimas aplinkos suprantamumu, nuspėjamumu. Daugelis prarado per sovietmetį sukauptą socialinį ir kultūrinį kapitalą. Šiuo komplikuotu laikotarpiu atsidengė ištisi klodai jau minėtos „užmirštos“ praeities, kurią reikėjo iš naujo reflektuoti.

Partizaninio pasipriešinimo tema, vienas iš „užmirštos praeities“ momentų, imta reflektuoti sudėtingomis „perėjimo“ sąlygomis, kurio metu netruko susiformuoti sovietmečio revizavimo diskursas, už kurio gimimą, pasak istorikės Rasos Čepaitienės: „[...] atsakingas ne tiek pats sovietmetis, kiek sudėtinga ekonominė ir socialinė padėtis pokomunistinių šalių, atsidūrusių nuolatinėje „perėjimo“ į laisvąją rinką ir pilietinę demokratiją būsenoje, ir, ypač lyginant su išsivysčiusiomis valstybėmis, su tuo susiję psichologiškai sunkiai pakeliami pažeminimo ir atskirties jausmai.“

Ši pažeminimo ir atskirties jausena kasdienybės diskursuose apie partizaninį pasipriešinimą nesunkiai pastebima. Dauguma tų, kurie oponuoja oficialiajai partizaninio karo versijai, jaučiasi atstumti, nesuprasti, „jiems neleidžiama kalbėti“, „jų niekas nesiklauso“. Kalbinamų žmonių retorikoje įvyksta staigūs „persijungimai“ nuo pokario „banditų" prie dabarties „banditų" (pvz. „brazausko", „landsbergio"), reliatyvizuojanti idioma „visi jie vienodi“ akivaizdžiai koreliuoja su dabarties politinio lauko neigiamais vertinimais, pasakymas, „kaži kaip būtų, jeiu jie (rusai) nebūtų įsikišę“ – su Lietuvoje žinoma idioma, jog „tada (prie rusų) buvo geriau“ ir nuoroda į „tvirtos rankos“ politiką ir t. t. Pasakyčiau taip: juo sudėtingesnė politinė, ekonominė ir socialinė situacija, juo labiau žmogus jaučia, kad „anais laikais“ sukauptas socialinis ir simbolinis kapitalas šiandien netinka, tuo jam baisesni „banditai“.

[...] Kai žmonės pokario pasipriešinimo dalyvius, jų veiksmus vertina neigiamai arba skeptiškai, kai stengiasi galbūt sumenkinti jų reikšmę, kai reliatyvizuoja, tikėtina, jie vertina ne tiek rezistentų kovą, kiek socialines, ekonomines ir politines dabarties peripetijas ir savo padėtį jose.

Pagal šią provizorinę „teoriją“, kai žmonės pokario pasipriešinimo dalyvius, jų veiksmus vertina neigiamai arba skeptiškai, kai stengiasi galbūt sumenkinti jų reikšmę, kai reliatyvizuoja, tikėtina, jie vertina ne tiek rezistentų kovą, kiek socialines, ekonomines ir politines dabarties peripetijas ir savo padėtį jose. Taip jie turi progą pakritikuoti ir valdžią. Kitaip tariant, „per“ pokario laikotarpį – daugelis tą metą išgyvenusių žmonių laiko pačiu sudėtingiausiu Lietuvos istorijoje – „per“ partizanų veiksmų vertinimus, yra artikuliuojama dabarties politinė, ekonominė, socialinė santvarka ir „daiktų padėtis". O „kaunamasi“ dėl tapatybių vientisumo ir noro išlaikyti seniau sukauptą kapitalą, kuris teikia psichologinį ir moralinį komfortą.

Reikia manyti, jog pamažu ir kasdieninėje atmintyje, kuri yra santykinai autonomiška kultūrinės, t. y. oficialiai formuojamos, atminties atžvilgiu, kai kurie kontraversiškais galintys pasirodyti pokario pasipriešinimo dalyvių veiksmai, pamažu taps labiau suprantami. Naivu tikėtis, kad šis gilesnio supratimo procesas yra tiesiaeigis. Jis yra susijęs su šiandienos socialiniais, ekonominiais ir politiniais procesais, veikiančiais žmonių tapatybes. Tikėtina, kad sustiprėjus pilietinei visuomenei Lietuvoje, stabilizavusis ekonomikai, pamažu augant gerovei ir atminties kultūrai, pokario vaizdiniai turėtų švelnėti ir tapti labiau niuansuoti. Kaip bebūtų, šiandien neturėtume bijoti aiškintis – demokratijoje „atminties mūšiai“ yra teigiamas reiškinys. Būtų liūdniau, jeigu jie negalėtų vykti.

Bernardinai.lt

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)

« < 5 - 6 - 7 - 8 - 9 > »
Patrimpas 2010-01-04 17:32

cia nera atminties musiai, o svetimos ideologijos ( o gal ir valstybiu ) bandymas sugriauti zmoniu pasamoneje net koki nora priesintis, ir Tevynes gynima " subanditizuoti". Tai daroma metodiskai ir organizuotai. ne viena karta stebejau, kaip Lryte.lt ar delfyje atsiranda straipnis apie partizanus, jie smieziami organizuotai, pagal paruostas " zagatovkes" - tos pacios istorijos, " liudininkai" - ' draugo mociute pasakojo" - paprasius konkreciai isvardinti data, apylinke , kaima - atsakymo jokio. Yra i lietuviu kalba verstas rusu straipsnis - " interneto komisarai" - va butent tokia veikla ir vykdo lietuviskoje intentineje erdveje tam tikri veikejai. Argi maza buvo tos istorijos, kada ant komentatoriaus " Pikaso" buvo puolama is rusijos URM IP ? visa, kad daroma esme - padaryti Tevynes meile kazkuo vulgariu ir nusikasltamu. Straipsnio autorius , bei J. Jurgelis bent tame turetu susigaudyti. O Tevyne galima ir reikia ginti visais imanomais-neimanomais budais.

Zigmas Vitkus 2010-01-04 16:10

Ačiū už komentarą. Ką tik perskaičiau Jurgio Jurgelio straipsnį. Galėčiau pasirašyti po kiekvienu jo žodžiu... Kietai parašyta. J. Jurgelio iškelta problema, mane taip pat neramino ir neramina. Prie porą metų pradėjęs dirbti LGGRTC ir truputį apšilęs ten kojas, apsižiūrėjau, kad tikrai, įstatymo, kuris rūpintųsi partizanų nužudytais žmonėmis, - nėra. Panašiu metu, man rodos, jis ir atsirado. Vėlai, tikrai vėlai, bet atsirado! Ir tai rodo, kad judame pirmyn. Ir - tikiu - tikrai judėsime.

Didele dalimi dėl rūpesčio "abejomis pusėmis". Bernardinams parašiau tekstuką apie paminklo Laisvei, kuris kada nors turėtų stovėti Lukiškių aikštėj, koncepciją. Mano galva, paminklas turėtų reflektuoti visų nukentėjusiųjų patirtis. Be jokių abejonių. Buvau sužavėtas J.J. straipsnyje aprašyto Jurgio, savo iniciatyva pastačiusio paminklą partizanų nužudytiems žmonėms... Va, čia tai dalykas!

Turbūt neatsakysiu į kiekvieną jūsų pastabą, tik štai ką mąstau. Atminties mūšiai gali kilti (ir kyla) iš skausmo. Tačiau ne tik. Yra daugybė žmonių (ir jų vis daugės), kurie nėra nukentėję. Jie pokario istorinę "medžiagą" naudoja (nebūtinai "piktiems kėslams") kaip tam tikrą - kaip ir minėjau - savo socialinės padėties refleksiją dabartyje. Pokaris, partizanai, stribai, tampa "laidininku". Tai tik vienas aspektų, yra ir kitų, tačiau šis, mano galva, yra visiškai pražiūrėtas, iš visų jėgų koncentruojantis į "kaip ten iš tikrųjų buvo". Žinot kaip būna, kaip labai įsitempęs žiūri, vaizdas ima lietis. Ir ne dėl to, kad objektas neaiškus, bet kad tinklainę nuvargini...

Paminėjot Dalią Kuodytę. Norisi ir apie tai, kai ką pasakyt:) D. Kuodytė, kaip tradicinė faktografė, teigia, kad trūksta laiko ir resursų. Taip visi istorikai-faktografai šneka. Be to, būdama vadove, ji turėjo legitimuoti tam tikrų tyrimo programų egzistavimą. Tie faktografai... Jiems vis naujų faktų duok... :) Pasakysiu atvirai, netrūksta nei laiko, nei resursų. Medžiagos taip pat yra iki valiai. Trūksta sugebėjimo ją apibendrinti (išskyrus K. Girniaus, B. Gailiaus darbus). 1) Žmonių, kurie valdytų teorijas 2) Žmonių, kurie sugebėtų kalbėtis su žmonėmis apie jų patirtis, išgyvenimus, kurie baigtų informantus terorizuoti klausimais "kas", "kur", "kada", o klaustų: "Ką apie tai galvojat?", "Kodėl taip galvojat?", "Ką jautėt ir ką jaučiat?". Kalbu apie posūkį nuo nevaisingųjų faktografinių tyrimų, prie atminties.

Tokį matau kelią. Ir niekada netikėkit tais, kurie sako, kad neužtenka faktų:)

DG 2010-01-04 15:10

Straipsnio tikslas lyg ir – parodyti, kad negatyvus pokario rezistencijos vertinimas yra ne (pati baisiausia) sovietų įskiepytos bacilos sukurta liga, o (kiek švelnesnis, neužkrečiamas) užsitęsusio perėjimo, padėties ir kapitalo netekimo sukeltas vyresniosios kartos žmonių negalavimas. Vis tiek liga. Kaip nors praeis, arba blogiausiu atveju – ta karta išeis ir nebebus teršiamas šventas partizanų atminimas. Visi vėl žinos vieną teisingą tiesą, supras ir teisingai vertins „kai kuriuos kontraversiškais galinčius pasirodyti pokario pasipriešinimo dalyvių veiksmus“.

Bet kuo gi šis straipsnis – ne tų pačių „atminties mūšių“ dalis? Žinoma, daug pozityvesnė, nes pateikta teorija bent jau nenužmogina tų, kurie pokarį atsimena/vertina kitaip, nei „sveikieji“. Bet net nebandomas kelti istorinis klausimas apie tai, kas, labai apibendrinus, vyko pokario metu. Nors duodama nuoroda į 2007 m. diskusiją Veide, kur net Genocido ir rezistencijios tyrimų centro direktorė D. Kuodytė pareiškia, kad jie kol kas negali apibendrintai įvertinti pokario rezistencijos, tam trūksta resursų ir laiko.

Mano spėjimas būtų, kad tiesa gerokai sudėtingesnė, nei paprasti ideologiniai sovietiniai ar posovietiniai konstruktai. Tarp miškinių būta ir idealistų laisvės kovotojų, ir „banditų“, kartais – viename asmenyje. Toks mano spėjimas iš to, kokia mano šeimos istorija, ką girdėjau apie istorinius tyrinėjimus, ką pasakoja senyvi žmonės...

Jei jau autorius kelia hipotezę, kad tie, kurie neigiamai vertina pokario rezistenciją, iš esmės vertina „ne tiek rezistentų kovą, kiek socialines, ekonomines ir politines dabarties peripetijas ir savo padėtį jose“, ką iš tiesų vertina tie, kurie idealizuoja pokario miškinius ir jų veiklą? Dėl ko kaunasi kitoje barikadų pusėje esantieji? Apie jų socialinį kapitalą, psichologinį ir moralinį komfortą taip pat galima būtų nemažai prirašyti. Galima paklausti, kodėl sudėtingėjant gyvenimo sąlygoms ir užaštrėjus „perėjimo“ krizei suaktyvėjo balsai ne tik dėl partizanų vaidmens pervertinimo, bet ir dėl alternatyvių balsų uždraudimo (turiu omeny keleto Seimo narių praėjusių metų kovo mėn. pasiūlytą įstatymo projektą dėl baudžiamosios atsakomybės už partizanų atminties žeminimą).

Mano jausmas yra, kad šio straipsnio autoriaus tekstai, nors ir meta iššūkį pasipriešinimo alternatyvių vertinimų demonizavimui, tuo pačiu juos psichologizuoja ir taip nurašo, nustumia į šalį šiuo rafinuotesniu būdu.

Manau daug tikresnę „atminties mūšių“ priežastį atskleidžia J. Jurgelio šiandieninis straipsnis Delfi.lt portale „Partizaninio karo veiksmų metu“. Šių mūšių priežastis – tikras tikrų žmonių skausmas, ir jį įgnoruojanti oficiali valstybės politika. Jau ne pirmas straipsnis iš tos pačios operos (Bernardinai.lt publikavo Zaborskaitės, Sakalo straipsnius). Lietuva dar tinkamai nepagerbė visų pokario aukų.

Jurgis Jurgelis rašo, kad 2007 m. priimti įstatymų pakeitimai pagaliau leido kaip aukas įvardinti ir tuos, kurių šeimos buvo nužudytos miškinių. Tačiau tuoj pat priduria (cituoju): „Tačiau žmonėms reikia ne ženklelio. Žmonėms visų pirma reikia pagarbos. Čia jau valstybės problema. Valstybė neturėtų slėptis tarp savo įstatymo eilučių, dangstytis miglotomis formuluotėmis. Valdžiai derėtų viešai atsiprašyti už civilių, beginklių žmonių žūtį, išreikšti pagarbą žuvusiesiems ir užuojautą jų gyviems artimiesiems. Valstybė tam turi ir teisę, ir pareigą. Mūsų valstybė pagrįstai pripažįsta partizaninį pasipriešinimą kaip teisėtą ir didvyrišką pasipriešinimą okupacijai. Tad valstybei belieka pripažinti ir to pasipriešinimo netektis - beprasmes nekaltų civilių gyventojų aukas Nuo to tautos patriotinė dvasia nenukentės. Tiesa ir pagarba žmogui - gyvam ir žuvusiam - yra patriotizmo sąjungininkas, o ne patriotizmo priešas.“

« < 5 - 6 - 7 - 8 - 9 > »
Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (83)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Kelionė su Bernardinai.lt Nr. 18

Šįsyk norėjome pabrėžti mokinystę, kaip susitikimą su Mokytoju. Susitikimą, kuris keičia gyvenimą. Apie tai geriausia pasakoti kalbinant žmones, kurių gyvenimas švyti susitikimo šviesa.

Sutemos tirščiausios prieš aušrą. Apie priklausomybės ligą ir sveikimo kelią

Ši knyga kiekvienam, norinčiam geriau suprasti klastingas priklausomybių ligas. Tai ne instrukcija, moralas, bet liudijimas, kad visada yra kelias atgal į gyvenimą, net jei gyvenimas yra virtęs, kaip atrodo, beviltiškais griuvėsiais.

 

Gaoussou Diawara

Kiek trunka mėnuo Afrikoje, kodėl Europa laiko galvą šaldytuve, kuo lietuviai panašūs į maliečius ir ar karus Afrikoje pakeis vienybė? Visu glėbiu įžvalgų su mumis dalinosi žymus Malio poetas Gaoussou Diawara.

Arūnas Peškaitis OFM

Jutau baimę, tačiau ne tiek dėl fizinio saugumo, kiek dėl to, kad nežinojau, nei kaip reaguoti, nei ką sakyti. Turbūt taip atsiskleidė ir mano puikybė, nes įsivaizdavau, jog turiu nuteistiesiems sukelti kažkokį efektą.

Tomas Viluckas

Už padėtį žiniasklaidoje yra atsakingi: jos turinio kūrėjai (patys žurnalistai), jai palankios aplinkos sudarytojai (valstybės institucijos) ir jos vartotojai (visuomenė).