Mano kritikas, pasivadinęs Klasiku, komentaruose rašo:

A. Maldeikienė niekad ir nepasižymėjo konstruktyvia kritika. Jos pagraudenimų esmė — kodėl valdžia neperskirsto daugiau vargingesniųjų naudai, kodėl nekelia mokesčių turtingiesiems ir nedidina viešųjų paslaugų skaičiaus bei apimties. Tikra keinsistinės ekonomikos apologetė. Viešose diskusijose svaidydamasi abstrakčiais kaltinimais, ji tik sumikčioja paprašyta pasiūlyti konkrečių priemonių ar receptų. Toks ir šitas [„Konservatoriai plius visos šalies kompiuterizavimas lygu liberalizmas“] straipsnis — daug kaltinimų, bet argumentų nepasivarginta ieškoti. Atseit, aš tokia žinoma, kad man ir nereikia savo kritikos paremti rimtesne argumentacija. Tiesa, kad Lietuvoje perdaug valdžios ir per mažai laisvės asmeninei iniciatyvai, jai nesuvokiama. Kad įstatymų leidžiamoji valdžia suaugusi su vykdomąja ir tempia Lietuvą į korupcijos liūną bei ekonominę prarają, jai, matyt, nesvarbu. Be perstojo baksnodama skandinaviškojo „socializmo“ pusėn, ji nutyli paprastą tiesą, kad bet koks socializmas įmanomas tik ant tvirtų kapitalizmo pamatų“.

Man šitas komentaras pasirodė įdomus visų pirma tuo, kad kritikas tobulai nesugebėjo išgirsti to, kas mano buvo sakyta, ir man priskyrė tai, ką pats mano esant tokiu blogiu, kad net įrodinėti nieko nebereikia. Tas komentaras, matyt, buvo svarbus ir daugeliui kitų, aktyviai dalyvavusių diskusijose, ir vienaip bei kitaip parėmusių Klasiko poziciją. Tad drįsiu pasikartoti, tik gal jau kitais žodžiais.

Komentare sakiau vieną labai paprastą žinią — bet koks gyvenimas galimas tik ant dvasios pamatų. Ne kapitalizmo, ne rinkos, ne švediško socializmo, keinsizmo, ar bet ko, ką tik ten oponentai besugebėtų sulig savo manymu ir išmanymu užčiuopti, bet ant DVASIOS pamatų. Krikščionio širdyje ta dvasia yra meilė, „nepaprasta jėga, skatinanti žmogų drąsiai ir dosniai įsipareigoti teisingumui bei taikai“.

Visokios priemonių paieškos galimos tik aiškiai žinant, ko nori ir kur eini. Sakau, kad šita (kaip ir anoji Brazausko-Kirkilo) valdžia veda tolyn nuo visapusiško žmogaus vystymosi tiesoje, ką nuolat primena Bažnyčia.

Aš tikrai, gerbiamas Klasike, nemikčioju paklausta dėl konkrečių priemonių Lietuvos ekonomikai kelti. Aš visada sakiau ir sakau — tėra vienas kelias ir viena priemonė. Tai — dvasia. Dvasia, kuri rodo kryptį. Dvasia, kuri juokiasi pamačiusi turtą ir tuščią prabangą (beje, kada būna kitokia prabanga?) Ir dvasia, kuri nuščiūva išvydusi ir pajutusi kitą.

Ir dar manau, kad valdžios Lietuvoje per maža, o laisvės be atsakomybės ir savivokos per daug. Žinoma, jei valdžią suvoki tik kaip policijos aparatą, atsakymas gali būti vienas. Bet jei valdžia suvokiama kaip pagarbos KIEKVIENAM žmogui ir jo orumui sklaida, tai tos valdžios dar ir kaip trūksta.

Na o dabar visi pasijuokime iš tų Maldeikienės kalbų apie kažkokią dvasią. Ir kažkokias prievoles. Na argi rimtas žmogus gali nuoširdžiai tikėti sekmadienių pamokslų paradoksais? Jam, tam rimtam politikui, ekonomistui, šiaip Klasikui ar kitam veikėjui aišku, kad Testamentų žodžiai — tai viena, o va kasdieninis ekonominis veikimas ar ekonominė politika — visai kas kita.

Dar ir dar kartą sakykime, kad ta Maldeikienė vėl kalba nesąmones, t.y. nerišliai mikčioja (arba kitas dažnas komentarų epitetas — isteriškai rėkia) naivius patarimus apie prievolę laikytis Šv. Rašto žodžio. Kokia čia dar dvasia, kai kalba eina apie „mano turtus“? Pavyzdžiui, anoji nepasako, koks turi būti pelno mokesčio tarifas kol kas statistiškai vienus mažiausių pasaulyje mokesčių mokančiam Lietuvos verslui, kad jis pradėtų (malonėtų?...) sutikti juos mokėti.

Mano atsakymas sakytas daug kartų, tad nuobodžiai kartojuosi — net nulinis pelno tarifas nieko nekeistų. Kam gi mokėti nors litą, kai gali nemokėti praktiškai nieko, dar remdamasis paties sau pasirašytais įstatymais gali dar ir atimti iš to, kuris moka. Konkretūs pavyzdžiai žinomi ir ne kartą išnagrinėti. Pavyzdžiui, koks Vilniaus miesto meras, beje irgi konservatorius, taigi bent nominaliai lyg ir krikščionis demokratas, uždirbęs virš 117 tūkst. mokesčių pats deklaravo mokesčių mokėjęs vos per 1000 Lt. Kitaip sakant, mokesčiai buvo tokie, kad tikrai jo vaikų mokytojai (o vieno vaiko vienus metus išlaikymas mokykloje kainuoja daugiau nei 5000 Lt) tą vaiką ne tik mokė, bet ir už tą mokymą mokėjo. Daugiau pavyzdžių? Prašau — jų vien viešoje erdvėje dešimtys. Imkime 2008 metų rinkimus. Ponas Vytautas Einoris — pajamos 76 tūkst. litų, mokesčiai — 0,17 proc., ponas Audrius Šedžius — pajamos 1,433 mln. litų., mokesčių tarifas —0,65 proc., ponas Raimondas Pankevičius (beje, nurodo gavęs ir su darbo santykiais susijusių pajamų?.) — pajamos 70 tūkst., mokesčių tarifas 0 proc., ponas Kęstutis Skamarakas — pajamos 1,38 mln. litų, mokesčiai — 0,74 proc. , ponas Viktoras Uspaskich — pajamos 6,77 mln., mokesčių tarifas — 0 proc. Šis sąrašas ilgas ir lengvai randamas internete, tad nevarginsiu tais reikalaujamais faktais. Kas nenori matyti, vis tiek nepraregės.

O dabar sakysite — viskas pagal įstatymus. Ir Sodros pinigus apgaulę gavusios motinos — pagal įstatymus. Ir darbo netekusi kokia penkiasdešimtmetė dviejų vaikų mama našlė, dorai nuo savo algos 25 metus mokėjusi Sodrai mokesčius, o dabar valdžios malone gaunanti beveik perpus mažesnę bedarbio išmoką — pagal įstatymus.Ir verslo liudijimų kainą perpus susimažinantys „verslininkai“, kurie tos privilegijos sulaukia vos dieną pabuvę bedarbiais — pagal įstatymus. Ir nulinis arba beveik nulinis mokesčio tarifas, jei gauni šimtus tūstančių iš žemės ūkio veiklos, už darbą pagal verslo liudijimą, už patalpų nuomą ir t.t. — irgi pagal įstatymus.

Ir tada klausiu — ar dora sistema, kuri turtuolius savo įstatymais, o ne kokiu jų darbu, daro turtingesniais, o iš vargšo atima kąsnį? Klasikui gali ir taip. O man — ne. Ko jau ko, laisvės daryti pinigus ir laisvės negauti net to, kas dorai uždirbta, Lietuvoje apstu. Pavyzdžių — daugybė. Man linksmiausias bankų išmąstytas reikalavimas: „Esant finansų rinkos sutrikimams, kai Bankas tarpbankinėje rinkoje įprastos verslo praktikos būdu negali gauti atitinkamo termino finansavimo atitinkama valiuta arba pabrangus Banko skolinimosi kaštams, bei neatsižvelgiant į Sutarties specialiojoje dalyje įtvirtintą Banko teisę vienašališkai keisti Banko palūkanų bazę, kai kreditas yra suteikiamas su kintama arba iš dalies fiksuota palūkanų norma, Bankas, informavęs Kredito gavėją prieš 30 dienų, turi teisę: 1. sustabdyti kredito ar kredito dalies išmokėjimą; 2. pareikalauti grąžinti Bankui kreditą ar kredito dalį per Banko nustatytą laikotarpį.“. Taigi, jei bankui trūksta pinigų, tai jis tiesiog pareikalauja grąžinti paskolą. Koks tyras ir nuostabus reikalavimas. Ir kokios dar laisvės plėšti pageidautų Klasikas?

Nors apie Švediją kalbėjau ne aš, bet tas pats Klasikas, vis dėlto ir ta švediška gerovė buvo pastatytas ne ant tvirtų kapitalizmo pamatų, t.y. ne po to, o tuo metu. Pradėtas diegti dar 1932 metais Švedijos Socialdemokratų ir Agrarines partijų aljanso šios šalies ekonominis modelis visą laiką rėmėsi itin dideliais mokesčiais tiek verslui, tiek gyventojams, dideliu valstybiniu sektoriumi ir labai aiškia orientacija į didesnį teisingumą. Pavyzdžiui, 1938 metais Švedijoje įdiegtos mokesčių pataisos suteikė teisę verslui gauti tam tikrų mokesčių lengvatų, jeigu jie ne mažiau kaip pusę uždirbto pelno patiki Centriniam bankui. Taip vyriausybė gavo lėšų, kurios leido mažinti nedarbą ir plėtoti šalies regionus bei išlyginti pajamas šalyje. Tais pačiais metais pasirašytos lygiavertės verslo ir profsąjungų sutartys. Klestėjimas atėjo gerokai vėliau. Tam tikros verslo liberalizavimo priemonės pradėtos taikyti tik devintame dešimtmetyje. Ir 2009 metais pelno mokesčiai Švedijoje jau buvo 26,3 proc., nors gerokai atsiliko nuo 39,1 proc. buvusių laisvoje (ar taip pat ne?) JAV.

Vis dėlto šiame kontekste man visai neįdomios kažkokios konkretybės ar kažkokia ten anų šalių ekonomika. Man apskritai neatrodo, kad čia Lietuvoje galima ar reikia padaryti kokią nors Švediją ir aš niekur apie tai nesu kalbėjusi. Kalbu apie kažką, kas daug rimčiau.

Aš klausiu. Ar sekmadienį perskaitę Švento Rašto ištrauką, mes ją prisimename bent jau kitą savaitę? Ar savo kasdieniame gyvenime, santuokoje, darbe ir profesinėje veikoje išties gyvename tais principais, kuriuos sakome išpažįstantys? Ar sutinkame drąsiai pasakyti, kad principai, kurie neatitinka krikščioniško veikimo yra neveikiantys?

Mano kalba yra apie tai, kad ne kompiuterių ar elektros lempučių gausa kuria visuotinę laisvę ir gerovę. Ir jei matau, kad laisvė yra tik bankui, o ne klientui, kuris nori nenori priverstas pasirašyti nelygiavertę sutartį, ir jei matau, kad laisvė yra imti pelną ir nesidalyti pelnu ir pajamomis (Lietuvoje verslininko asmeninės pajamos apmokestinamos visai kitaip nei darbo pajamos) yra nelygiavertė laisvei dorai toje pačioje rinkoje parduoti savo įgūdžius, tai aš ir sakau — tai neatitinka krikščioniškų principų. Kiek kokio keinsizmo — klasikinio ar naujojo — ar iki kažkokio kito -izmo man šiame kontekste paprasčiausiai neįdomu. Tai kito — gerokai konkretesnio — kalbėjimo tema. O čia juk kalbama ne apie formas. Kalbama apie pamatus. Ir tie pamatai yra ne kapitalizmas. Mums, krikščioniškos laikysenos visuomenei tie pamatai privalo būti meilė ir dalijimasis. Tokia jau mūsų prievolė.

A. Kubiliaus vedama konservatorių valdžia, kuri be kita ko skelbiasi esanti ir krikščioniškai demokratiška, išties elgiasi visai priešingai. Ji deklaruoja technokratinių sprendimų pirmenybę prieš dvasinius, pastariesiems palikdama išvestinį vaidmenį. Atmetamos meilės, solidarumo, gerovės, pasitikėjimo dimensijos, kartojant ir kartojant, kad apie tai bus kalbama, kai susitvarkys ekonomika. Kai vežimas pastatytas pirma arklio, kelionė neįmanoma.

Kalbėdama apie A.Kubiliaus vyriausybę iškėliau vieną labai aiškų ir paprastą klausimą, kuris kasdien turėtų jaudinti visuomenę, kuri bent jau nominaliai skelbiasi esanti krikščioniška, dar daugiau — katalikiška. Klausimas toks: ar įmanu ekonomines ir politines bėdas išspręsti remiantis vien tam tikromis vertybiškai neangažuotomis techninėmis priemonėmis. Mano atsakymas buvo daugiau nei aiškus, žinoma, jei skaitome ne techniškai, bet ir girdime, kas sakoma.

„Pelnas naudingas tada, kai jis kaip priemonė palenkiamas tikslui, suteikiančiam prasmę ir jo siekimo būdui, ir panaudojimu. Išskirtinis orientavimasis į pelną, kurio siekiama netinkamu būdu ir kurio galutinis tikslas nėra visuotinė gėrovė, kelia grėsmę sunaikinti turtą ir įstumti į vargą„. „Ekonominis gyvenimas negali įveikti visų problemų tiesiog skleisdamas verslo logiką. Veikiau jis turėtų orientuotis į visuotinę gerovę, kuria taip pat ir pirmiausia  privalu rūpintis ir politinei bendruomenei. Todėl nevalia užmiršti, kad ekonominės veiklos, kurios užduotis kurti turtą, atidalijimas nuo politikos, turinčios rūpintis teisingumu, perskirstant gėrybes, sukelia rimtų sutrikimų“ .

Man tikrai gaila, kad „Bernardinai“ nepasivargino sudėti mano aname tekste buvusių nuorodų. Pirmoji — ištrauka iš Išėjimo knygos, kurią A. Kubilius skaitė Trinitorių bažnyčioje 2008 metų spalio 26 dieną.  „Štai ką sako Viešpats: „Ateivio neskriausk ir neišnaudok, nes ir jums Egipte teko būti ateiviais. Neskriauskite našlės ar našlaičio. O jei tu juos skriausi ir jie manęs šauksis, tuomet aš jų šauksmą išgirsiu. Užkils man rūstybė, ir jus kalaviju pražudysiu; tada jūsų žmonos liks našlės, ir sūnūs — našlaičiai. Kai skolini pinigų mano tautos žmogui — kaimynystėje gyvenančiam vargšui, nebūk jam lupikas. Visai nereikalaukite iš tokio palūkanų. Jei iš tautiečio paimtum užstatu apsiaustą, grąžink jį iki leidžiantis saulei. Juk tai jo vienintelė antklodė, jo kūno apklotas. Kaipgi be jo jis miegotų?! Kai jis manęs šauksis,- išgirsiu, nes aš gailestingas“ (Iš 22, 20–26).

Jei kas matote, kaip savo darbe A.Kubilius iškelia šiuos, o ne techninius ekonominius principus, meskite į mane akmenį.

Visos paryškintos vietos priklauso Popiežiaus Benedikto XVI Enciklikai „Caritas in Veritate apie visapusišką žmogaus vystymąsi meilėje ir tiesoje“.