www.aidai.lt/zidinys

Kalba priimant 2009 m. nacionalinę Kalbos premiją

Sveiki gyvi, gerbiamieji lituanistikos paveldo globėjai ir visi gražiosios mūsų gimtosios kalbos bičiuliai / bičiulės!

Nuoširdžiai dėkoju gerbiamajai Lituanistikos paveldo Komisijai už man paskirtą 2009 metų Kalbos premiją, įsteigtą Felicijos Bortkevičienės atminimui, ir šios šventės rengėjams, priglaudusiems dzūką Mažosios Lietuvos renginyje.

Paskirtų litukų sumos trečdalis jau išeikvotas iš anksto – vertingos knygos¹ tiražui pakelti. Kas liko, irgi eis panašiems tikslams.

Abejonės ir dvejonės

Kažkas suabejojo: garbioji Felicija Bortkevičienė nebuvo bažnytinis žmogus, o jos vardo premija – kunigui? Tokiam atsakiau: Felicija Bortkevičienė apie 1915 m. darbavosi kunigo Juozo Tumo-Vaižganto leidžiamo „Vilties“ laikraščio ekspedicijoje. Priekaištaujantiems bičiuliams paaiškino: „Vis tiek tas kunigas dirba Lietuvai“. Laikui atėjus, ir Bažnyčia jos neatstūmė. Turiu tokio turinio metrikų kopiją: 1945 m. spalio 23 d. Troškūnų kapinėse palaidota Felicija Bortkevičienė, našlė po Jonui Bortkevičiui, 72 metų, rašytoja, mirusi Kaune spalio 21 d.; palaidojo kun. Povilas Kairys.

 Nemenkai pats nustebau, pamatęs gražiajame šventės kvietime, kad patenku į renginį „Kalba Mažoji Lietuva“ ir jis skiriamas (būsimo) Kristijono Donelaičio jubiliejaus programai paskelbti. Dzūkas Mažojoje Lietuvoje – kaip Poncijus Pilotas Apaštalų tikybos išpažinime! Tiesą sakant, manęs negąsdina, kad jubiliejaus programoje minimi asmenys (visi ar bemaž visi) yra evangelikų liuteronų dvasininkai. Turiu kuo maloniausią pusės amžiaus patirtį bendravimo su broliais liuteronais. Turėjau garbę 1967(?) m. pakviesti Lietuvos liuteronų vadovus į talką kun. Česlovo Kavaliausko įpusėtam Naujojo Testamento vertimui, ir bendradarbiavimas buvo vaisingas.

O ką sako istorija ir geografija apie mūsų genčių ryšius?

Istoriškai mažlietuviai ir dzūkai nesame tolimi, mūsų gyvenamų ar gyventų plotų smaigaliai bemaž susisiekia, Seinai ne taip jau toli nuo Įsruties. Mažoji Lietuva dengė nuo užpuolėjų ir prispaudėjų Sūduvą ir Žemaičius, o Dzūkija – galiu ją pavadinti Didžiąja – gaubė visus pietinius ir rytinius Lietuvos pakraščius. Vieni ir kiti daug praradome žemių ir žmonių, žmonių ir žemių. Iš tikro mažlietuvių ir dzūkų laimėjimai ir pralaimėjimai – visos tautos ir viso krašto laimėjimai ir pralaimėjimai.

Kam ir už ką premija?

Padorumas reikalautų, kad imčiau dabar kuklintis ir purtytis: „Ką jūs, ką jūs, yra daug labiau už mane nusipelniusių!“ Ir tai – tikriausia tiesa. Jeigu tik mano surinkti didžiajam Lietuvių kalbos žodynui žodeliai ir išbarstyti šen bei ten kalbos klausimais straipsneliai, matyčiau premiją kaip savo ausis. Bet suprantu, ir Jūs, Gerbiamieji ir Brangieji, puikiai suprantate, kad šia premija pažymimas ne kurio vieno, o apskritai Lietuvos kunigijos XX a. antros pusės įnašas į gimtosios kalbos puoselėjimą, ugdymą. Štai Vytautas Vitkauskas, nenuilstantysis žodžių lobyno kaupėjas, pagarbiai mini dešimtis kunigų, „visokiu oru“ rankiojusių gyvosios kalbos posakius ir žodžius, o Zigmas Zinkevičius, kruopštusis kalbos istorijos tyrėjas, juodu ant balto² pripažįsta didžiules kunigijos pastangas puoselėti lietuvišką žodį sovietmečiu ir tai, kad Bažnyčia buvo tapusi gimtosios kalbos gynėja ir skleidėja. Net ir pogrindinės katalikų spaudos kalba švari, gyva, taisyklinga.

Taigi nors premijos paskyrimus mane pirmiausia nustebino, paskui pradžiugino, bet galiausiai nepribloškė. Vere dignum et iustum est³, įvertinant visumą. 

Kaip klostėsi mūsų darbeliai?

Katalikų Bažnyčios Vatikano II Susirinkimas (1962–1965) paragino versti Šventąjį Raštą iš senųjų originalo kalbų, bendradarbiaujant įvairioms krikščionių bend­rijoms, taip pat leido plačiai vartoti tautines kalbas liturginėse apeigose. To meto valstybinis režimas norėjo pademonstruoti, kad sovietų Lietuvoje Bažnyčia nėra visiškai beteisė, taigi leido įsteigti Lietuvos vyskupijų Liturginę komisiją ir rengti būtinas liturgines knygas ir Naujojo Testamento bei Psalmyno vertimą. Taip susiklostė, kad Vyskupai ir Vyskupijų valdytojai man pavedė vertimus galiausiai redaguoti, o šiandien Apvaizda leidžia vienam iš viso pirminio darbininkų būrio gyvam likusiam jų triūso įvertinimą priimti.

Leiskite išvardyti mūsų dirvos artojus – jau pašauktus į amžinybę prelatus, kanauninkus, monsinjorus, dekanus ir jokiais titulais nepažymėtus kunigus darbštuolius. Tai bus:

Česlovas Kavaliauskas (Vievis), Antanas Liesis (Gulbinėnai), Leopoldas Pratkelis (Linkuva), Jonas Paliūkas (Tverai), Petras Palšis (Skuodas), Jonas Mintaučkis (Kaišiadorys), Marijonas Mykolas Petkevičius (Birštonas), Kazimieras Ambrasas (Leipalingis), Pranciškus Tamulevičius (Kaunas). Dėkoju Dievui už juos ir už vėliau prisidėjusį ir šiandien veiklų Vytautą Masį (Panevėžys). Laikau didele malone, kad galėjau su Jumis, garbieji broliai ir bendražygiai, darbuotis. Sveikinu Jus visus ir kiekvieną, tikiu, kad girdite mane!

Negaliu nepaminėti tvirtadvasių kalbininkų bei stilistų pasauliečių, kurie patylomis daug mums pagelbėjo. Tai jau iškeliavusieji Antanė Kučinskaitė, Aleksandras Žirgulys, Jonas Paulauskas, Petronėlė Bernadišienė ir, ko gero, čia esančios Donata Linčiuvienė bei Natalija Bucevičiūtė.

Po pusšimčio metų draudimo 1989 m. galėjo atgyti kukli religinė periodinė spauda. Dėkingai miniu to meto savo mokytojus (kurie kartais mane savo mokytoju vadina) Petrą Kimbrį, Vytautą Ališauską, Mariją Katiliūtę-Lacrimą, a. a. tėvą jėzuitą Joną Lauriūną. Ir Jus sveikinu, ir Jums dėkoju. Pagarbiai taipgi prisimenu savuosius leidybos darbo mokytojus a. a. Vladą Krupovnicką, a. a. Rimtautą Gibavičių, Mariją ir Vladą Vildžiūnus. Pavydėtini mokytojai ir talkininkai, ar ne? Dieve, atlygink visiems čia ir amžinybėje!

Kalba, kalba. Kokie skurdžiai mes būtume be jos?

Pagal Šv. Rašto Pradžios knygos mintį, davei daiktui ar būtybei pavadinimą – jau jį užvaldei, galbūt ilgam⁴. Užrašytais, akmenyje iškaltais žodžiais byloja į mus šumerai ir egiptiečiai po kelių tūkstančių metų⁵.

Kiekviena kalba savaip graži ir brangi kaip žmogaus mąstymo ir jutimo vaisius, o kuo gi vertinga pasaulio kultūrai mūsų gimtoji kalba, kad prieš pusantro šimto metų ją, rodėsi, mirštančią rūpinosi gelbėti vokiečių, rusų, prancūzų filologai? Mat lietuvių kalba teikia svarbų raktą apskritai indoeuropiečių kalboms tyrinėti, jų bendrumams ir skirtumams nagrinėti, kalbų istorijos pokyčių laikams nustatyti. Taip yra dėl nepaprasto mūsų žodyno bei formų turtingumo ir senumo, dėl pasakiškos gramatikos: penkios linksniuotės, susipynusios su keturiomis kirčiuotėmis ir trejopomis priegaidėmis, prie kurių klumpa studentai, bet nė neslysteldavo Alvito piemenys prieš šimtą metų

Sako, dera ispaniškai kalbėti su Viešpačiu, prancūziškai su damomis, vokiškai su priešais, na, ang­liškai – verslo reikalais, o lietuviškai su kuo gi? Nesu­klysime atsakę: ir su vyrais mūrais, ir su motule širdele. Formų ir sinonimų apstybė: brolis, broliukas, brolelis, brolytis, brolužis, brolužėlis, broleliukas... Gegutė raiboji, vištelė margoji, sakalėlis pilkasis, karvelėlis mėlynasai, deglas paršiukas, sartas kumeliukas ir žalas veršiukas, bet ne atvirkščiai... Nesistebėsime, kai svetimtautis vietoj per kiaurą dieną pasakys per skylėtą dieną... Tik labai muzikalią ausį turintys kitataučiai gali įprasti „be akcento“ lietuviškai kalbėti. Rašyba taip pat ne iš lengvųjų (ne kaip italų ar baltarusių), bet įmanoma. Ne tokia kaip english, kur žodyne kiek­vienam žodeliui reikia skliaustuose prisegti fonetinę išraišką. Vertinga pasaulio kultūrai, pavydėtina kalba, tad ir nelengva – juo geriau. Pigią mėsą šunes ėda.

Margos daugiakalbės sąsajos

Vieną kartą Marijampolės marijonų gimnazijoje, kai prieš atostogas būna ultima lectio aut brevis, aut nulla⁶, lietuvių kalbos mokytojas Jonas Stoskeliūnas mums praskleidė indoeuropiečių kalbų žodyno ir gramatikos tarpusavio giminystę ir kai kurių lietuviškų formų senoviškumą. Dar ne per seniai raštuose vartota forma esmi yra senesnė atitinkamai už graikų eimi (ką ir besakyti apie lotynų sum), o mūsų dabartinė esi – ankstesnė už graikų ei bei lotynų es ir t. t. Gaila, kad mokytojai neparodydavo mums lietuvių ir lotynų daiktavardžių kaitymo panašumų, ypač trečios linksniuotės: avis – ovis, avies – ovis, aviai – ovi, avį – ovim, avių – ovium (nosinės į ir ų, kur nukrito m). Būtume lengviau ir sąmoningiau iškalę.

Stasys Šalkauskis išbandė, kaip mūsų gimtoji kalba tinka filosofiniams terminams kurti, nes yra be galo dari: esmė, esatis, esimas, esybė, esinys, esamybė, būtis, buvimas, būtybė, būvis, buvinys. Vertimui, ypač dailiajam, labai praverčia mūsiškė laisva žodžių tvarka sakinyje: aš tau sakiau, sakiau aš tau, tau aš sakiau, aš sakiau tau... Kalbos ritmą jaučiantys mano draugai taip sustygavo Biblijos skaitinius, kad jie skambūs ir leng­vai įsimenami.

Iš išminčiaus vaikaičio Siracido knygos:

Vaikams Dievas liepė godot savo tėvą /Ir motinos nuomonę deramai gerbti

Kas tėvą godoja – gyvens ilgą amžių. / Kas motiną gerbia – tas Dievą pagerbia.⁷ 

Ir iš psalmių poezijos:

Ko tu, manoji širdie, nusiminus? / ko taip nerimsti krūtinėj?

Pasitikėki Dievu: aš Jį garbinsiu vėl iškilmingai,/ tikrąjį Dievą, vaduotoją savo.⁸

Miela malonu juos prie altoriaus skaityti, skaitomų klausytis, psalmes ir giedoti.

Epidemijos ir pandemijos

Kalba – gyvas organizmas, tad jai būna gerų ir blogų metų, net ištinka ją ligos, epidemijos ir pandemijos. Kai susilpnėja atsparumas, visokie užkratai greitai paplinta ir nelengvai nugalimi. Nuo ko gi užsikrėsi pirmiausia, jei ne nuo kaimynų ar nuo madingų vėjų? Pikčiausia, kai užkratas, mažumėlę pakitęs, gauna tarytum mūsišką išvaizdą, nors esmė lieka svetima. Kai sakydavome darom dielą ar išrinkom predsedatelių, žinojome, kad tai svetimybė, bet kai savus žodžius imame rikiuoti pagal svetimą gramatiką ar sintaksę, tada griaunama mūsų kalba iš vidaus. Palyginsime.

Prieš šimtą metų Pensilvanijos angliakasių močiutės viena kitai porindavo kad ir taip: Džoniukas su Džekiuku susifaitijo ant stryto⁹... Visų prasminių žodžių šaknys angliškos, bet prielinksniai lietuviški, gramatika lietuviška, taigi mąstoma lietuviškai. Kas kita, kai tūlas Seimo narys pradeda: Pagrinde, aš skaitau, jog reikalas tame¹⁰... Čia užkratas daug giliau įsismelkęs, pažeidęs patį mąstymą.

Amžinai klumpame ties linksnių valdymu prie veiksmažodžių atitikti ir atstovauti. Projekt zakona otvečajet čemu: Konstitucji, ir narsus „seimūnas“ drąsiai tvirtina: Įstatymo projektas atitinka Konstitucijai. Varge tu mano, užmiršome Rygiškių Jono gramatiką: Atitiko kirvis kotą (ne kotui). Taigi atitinka Konstituciją. Kita vertus, girdėdavome: deputat predstavliajet svoich izbiratelej¹¹ – ėmėm ir užsikrėtėm nelietuvišku linksnių valdymu, sakome: Seimo narys atstovauja savo rinkėjus, o taisyklingai būtų atstovauja savo rinkėjams (ar kokio verslo reikmėms?). 

Panašus keblumas: tęsti ir pratęsti. Radijas praneša: Seimas rytoj pratęs biudžeto svarstymą. Jeigu privalėjo šiandien pabaigti, o nesugebėjo, tai taip, priėmė nutarimą pratęsti sesiją, bet jeigu viskas eina nustatyta eiga – paprasčiausiai tęs svarstymą arba toliau svarstys¹².

 Smarkiai paplitęs vienas „savos gamybos“ užkratas: žodžiu ir raštu painiojame dalyvį vedamas ir būdvardį vedinas: gerų norų vedinas, jis padarė tai ir tai. Ką sako Rygiškių Jono gramatika: Ėjo moteriškė vaiku vedina – t. y. vesdamasi vaiką, ne vaiko vedama. Kas tvirtina, veikęs gerų norų vedinas, tas mėgina pasakyti, jog ne geri norai jį vedė, bet jis vedėsi tuos gerus norus už rankutės ar už virvutės. Be to, vartoti čia kilmininką – tas pats, kaip valgyti kopūstais, laukti draugą. Dar kartą Rygiškių Jonas: ėjo moteriškė vaiku vedina: įnagininkas ir – po valdomojo žodžio! Kai geri norai mus veda, mes veikiame gerų norų vedami arba gerais norais vadovaudamiesi, bet ne vedini.

Pagaliau apie tikrą pandemiją – daugybėje kalbų paplitusį stabarą: PROBLEMA: no problems, kein Problem, niente problemi, żadnych problemуw, nikakich „prabliem“ ir složnaja „prabliema“¹³. Geltonsnapis sūnus pradėjo rūkyti žolę, taip, tai rimta problema, bet kad rengiantis eiti į šventę ištrūko saga ir kažkur nuriedėjo – ne, tai ne problema, tik mažas nemalonumas, žemaitiškai: joukun darbs. Visokie klausimai, reikalai ir uždaviniai, kuriuos pradėta vadinti problemomis, turi daug atspalvių, ir galime juos reikšti labai įvairiai: rimtas reikalas, paini užduotis, sunkus, keblus klausimas, vargingas užmojis, įdomus sumanymas... Ir visokie sudėtingi klausimai atsirado tik vergiškai verčiant složnyje voprosy.

Ko vieni kitiems palinkėti? kuo pasidrąsinti?

Padorumas reikalautų baigiant prakalbą tarti: Norėčiau jums, Gerbiamieji, palinkėti to ir to. Ar tik norėčiau? Iš tiesų noriu, tada tiesiog sakau: linkiu to, linkiu dar ko... Tiesiog linkiu, Brangieji, gražiai naudoti ir išnaudoti nepaprastai turtingos mūsų gimtosios kalbos žodžių ir posakių lobius.

Kai rytoj sutiktas bendradarbis/ė, draugas ar kūma paklaus: kaip laikaisi?, nesigriebsime nudėvėtojo nor­mгliai, nes liktų neatsakyta svarbiausia: normaliai gerai ar normaliai prastai? Mes gi skiriame ištisą virtinę tiek šviesių, tiek niūrių nuotaikos atspalvių:

šiaip taip, kaip paprastai, kaip visada, neblogiausiai, gyventi galima, ar prastai, prastokai, ne kaip, visiškai blogai, pražuvimas, kaip žirnis prie kelio – kas nori, tas skina... pusė bėdos (ne su bėda perpus – s bedoj po-palam). Galėsime ir dar smagiau tarti: neblogai, gerai, puikiai, smagiai, kasdien vis linksmiau, gyvenk ir norėk, arba su užpalėnais: bais gerai, ar su dzūkais: geriau būc negali (čia gali slypėti ir pašaipėlė sau pačiam).­ 

Visiems ir kiekvienam linkiu nepamesti gerų vilčių. Mūsų gimtoji, brangioji, mieloji, malonioji, gražioji, dailioji, skambioji, vaizdingoji, išraiškingoji, turtingoji ir turiningoji lietuvių kalba ir šiandien ne galuojasi kaip žuvis ant kranto. Ji gyva, gyvuoja, gyvens ir gyvuos. Kol mūsų buhalterės laimi rašybos varžybas, o mūsų vyskupai ne tik šiaip sau eina, slenka, kojas velka, tripena ar bidzena, bet ir žengia, žingsniuoja, žygiuoja, spaudžia, skuodžia ar kulniuoja¹⁴, – ji gyvybinga, gaivi ir gyvastinga, ji vėtroj ir žiemą žaliuos. 

Dėkoju kantriai klausiusiems.

 Kun. Vaclovas Aliulis MIC

Birštonas, 2009 06 20 – Vilnius, 2009 12 08

Kun. Vaclovui Aliuliui MIC 2009 m. buvo suteikta nacionalinė Kalbos premija. Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija šią nuo 2004 m. teikiamą premiją kun. Aliuliui paskyrė „už labdaringą veiklą Atgimimo priešaušriu ir jo laikotarpiu – katalikų periodikos organizavimą, taip pat už kūrybingą, moksliškai pagrįstą publicistiką, už liturginės lietuvių kalbos kūrimą ir diegimą, socialinio ir humanitarinio lietuvių kalbos žodyno brandinimą, jos sintaksės tobulinimą“. Premija buvo įteikta gruodžio 10 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, per kasmet komisijos rengiamą teminį Kalbos vakarą. Šių metų Kalbos vakaras „Kalba Mažoji Lietuva“ buvo skiriamas Kristijono Donelaičio 300-ųjų metinių minėjimo programai pateikti (sic!).

Nuoširdžiai sveikindami laureatą, mūsų žurnalo ilgametį globėją ir bičiulį, skelbiame jo proginės kalbos visą tekstą (priimant premiją, dalis kalbos teksto buvo neskaityta).

 ^{----------------}

¹ Tadeusz Gуrski, Palaimintasis Jurgis Matulaitis, iš lenkų. k. vertė Danguolė Šniūrevičienė, Kaunas: Marijonų talkininkų centro leidyk­la, 2009.

² Žr. Zigmas Zinkevičius, Lietuvių poteriai: kalbos mokslo studija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, p. 190.

³ Verta ir teisinga (lot.).

⁴ Plg. Pr 2, 19.

⁵ Atsimenu virpulį, kuris pagavo mane kažkuriame Drezdeno muziejuje užtikus stelą su įkirstais akmenin šumerų rašmenimis: taigi tie žmonės ir mano kartai norėjo pasakyti, kas jiems buvo svarbiausia!

⁶ Paskutinė pamoka arba trumpa, arba jokios (lot.).

⁷ Sir 3, 2–6, vertė kun. Petras Palšis.

⁸ Ps 43, 6.12, vertė kun. Antanas Liesis MIC.

⁹ Jonukas su Jokūbėliu susimušė gatvėje (neva angl.).

¹⁰ V osnovnon, ja ščitaju, delo v tom... (rus.) 

¹¹ „Deputatas atstovauja savo rinkėjus“ (nors iš tiesų atstovaudavo jį paskyrusiems partijos organams...).

¹² Ir rusiškai ne tą patį reiškia prodlit‘ ir prodolžat‘; kas rusiškai prodolženije, lietuviškai vadinasi tęsinys, ne pratęsinys.

¹³ Angl., vok., ital., lenk., rus.

¹⁴ Vyskupo Juozo Tunaičio mėgstamas žodis.