Lynežeryje, prie Lyno ežero

Tūkstantis aštuoni šimtai devyniasdešimt aštuntaisiais metais lietuvių literatūros klasikas Maironis rašė:

Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį
Iš kapų milžinų
Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį
Iš senųjų laikų.

 Tiek laiko praėjo, bet juk ir gamtininkai, ir etnologai šias poeto eilutes dabar gali suprasti ne kaip metaforą, o labai tiesiogiai, labai artimai. Ir kartais, rodos, tikrai užtektų tik vieno vienintelio žodžio, kad pasitvirtintų kokia nors svarbi hipotezė. Ir staiga pasikeistų išnykstančios rūšies, bendrijos ar net viso kraštovaizdžio statusas, kitoks būtų ir mūsų mąstymas, ir konkreti veikla. Ką reikia galvoti, kai Krūčiaus slėnio juodalksnyne dvidešimties centimetrų gylyje surandi daug juodosios keramikos šukių, kurios nukelia tave net į penkioliktąjį amžių. Ir nė vienas aplinkinių kaimų senolis jau nebepatvirtina spėjimo, kad čia, šitose Krūčiaus pakriūtėse, gyveno žmonės ir žiedė puodus. O reikėtų tokio patvirtinimo, nes kol kas įstatymas yra tiktai toks: nedrįsk eiti į draustinio mišką su kirviu ir kastuvu. Liškiavos kraštovaizdžio draustinio nuostatai gina dabartinį upelio slėnį, bet nieko nesako apie tai, kas čia galėtų būti, jei pabandytume atkurti praėjusio amžiaus gyvenimą. O juk tada šio krašto Gamta buvo dosnesnė, Gamtos ir žmogaus darna kur kas akivaizdesnė. Jonas Navasaitis iš Vytauto Didžiojo universiteto didelėje apybraižoje aprašė geležies liejyklas Pietų Lietuvoje ir tvirtina, kad jų čia buvo ne mažiau kaip šimtas. O kiek tada buvo malūnų? Mažos užtvankėlės ant mažų upelių, siauri, tik arklių vežimais pravažiuojami keliukai, nė kiek negriaunantys slėnio terasų, dusliai dundantys malūnai – apie šitokį kraštovaizdį dabartiniai įstatymai net svajoti draudžia... Prisiminkime dar paprastesnį konkretų faktą: ar augo Lietuvoje aukštoji raktažolė? Botanikai hipotezę apie šią rūšį jau įrašė į legendų skyrių, bet prieš dvidešimt metų profesorei Marijai Natkevičaitei-Ivanauskienei Lazdijų rajone, Krikštonyse, moterys kalbėjo apie augusias keistas ir labai gražias raktažoles. Galėjo tai būti aukštosios raktažolės, nes jos ir šiandien tebegyvuoja Lenkijoje bei Vokietijoje. Ir vėlei – pavėlavome labai nedaug, ir vėlei pritrūko tikro įrodymo, to “vieno, bet gyvo žodelio.”

Svarbiausias mūsų bėgančio laiko ženklas dabar turbūt yra tas pagreitis, rodos, vis didėjantis. Ir todėl kartais tikrai norisi išeiti iš to mirgančio, jokių senųjų vertybių nebežinančio užburto rato, atsiversti dvidešimties metų senumo užrašus ir patikėti, ką tada Lynežeryje sakė Adolfas Mortūnas: „... jūs pamatysit – sugrįš senovė į mūsų kaimus, žmonės vėl dirbs senoviškai, gali kas nori juoktis, bet aš išpranašausiu...“ Taip jis kalbėjo erdviame savo kluone, aukštai aukštai, į pačią pastogę sukėlęs šiaudų pėdus – „kad pelės nesukirstų“. Gražu buvo žiūrėti, kaip tiksliai ir lengvai kelia Lynežerio kaimo senolis nelengvus ruginių šiaudų pėdus. Ir kaip aišku buvo, kad jokia technika to darbo nepadarytų geriau.

Kur yra Krivo kalnas?

Ricieliuose niekas nežino, kur yra Krivo kalnas. Ir Guobiniuose, ir Snaigupėje, ir Liepiškiuose, ir Liškiavoje apie tokį kalną niekas negirdėjo. Bet archeologas Vykintas Vaitkevičius, kruopščiai tyrinėjantis visas Lietuvos šventvietes, ragina mus labai paprastai: nepraraskit vilties, negalėjo juk Balys Buračas pameluoti, ir čia visiškai aišku, kad Krivas atsirado iš Krivulės, bandykit kalbinti pačius seniausius žmones.

Šitoks patarimas man nejučia priminė, ką Tautosakos institute kalbėjo Bronislava Kerbelytė, kai paklausiau, kaip sugeba mokslininkai per šienapjūtę užrašyti ilgiausias poringes, dainas ir ritualus, kai visi visi šienauja nuo ryto iki nakties. Mūsų pasakorės, sakė tada Bronislava Kerbelytė, jau nešienauja, jos jau šimtametės, sėdi ant suolelio prieš saulutę, apie savo jaunystę galvoja, ir tik džiaugiasi, kad kažkam dar tie seni laikai rūpi, atgyja jos tada ir – pasakoja... Štai šitaip, galvoju dabar, ir paaiškėja, koks svarbus yra tas užrašinėtojas, tas metraštininkas – jis yra ne tiktai gyviausias praeities ir dabarties tiltas, bet ir ateities kūrėjas, nes šiandien užrašyta poringė po daugelio metų gali būti legendos pradžia.

Pats vyriausias senojo Ricielių kaimo gyventojas dabar yra Stasys Lukoševičius, tik ieškoti jo reikia ne Ricieliuose, o Neravuose, šalia Druskininkų. Gimė jis tada, kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, bet atmintis tebėra šviesi, tiktai akys kalba daugiau nei lūpos, ir gyvą jo šnabždesį turi pakartoti sūnus Juozas. Ir viskas tuoj pat paaiškėja – yra Krivo kalnas! Prie „amerikono“ miško tas kalnas, ten ir kryžius stovi, visada ten buvo kryžius. „Amerikono“ Sinkevičiaus sodyboje buvo kryžius, o šalia Krivo kalno – irgi kryžius, tik aukštesnis. Iš Ricielių reikia važiuoti pro kolūkio fermas, į Šiaurės  rytus, ten jau Ricielių vienkiemiai, ir prie pat “amerikono” miško – Krivo kalnas, bus daugiau kaip du kilometrai, bet matyti iš tolo, nes ten yra aukščiausia vieta... Orientyrai labai aiškūs, ir keista dabar, kad nė vienas Ricielių senolis šito pasakyti negalėjo. O Stasys Lukoševičius dar prisimena, kad “amerikono” Antano Sinkevičiaus namas buvęs labai didelis ir gražus, prieš karą tokių namų daugiau niekur nebuvę.

Praeina kelios dienos, ir viską surandu taip, kaip Neravuose pasakojo Stasys Lukoševičius. Baigėsi priešžiemio lietūs, truputį pasnigo, ir Krivo kalnas iškyla lyg svarbiausias tolimiausių Ricielių vienkiemių orientyras. Nė klausti nereikia. Bet keliukas labai prastas, duobėtas, tik dviračiu ir tegalima važiuoti... Sinkevičių sodyboje – senas sodas, dideli ūkiniai pastatai, dar neužšalusiame tvenkiny plaukioja didelės, kuoduotos antys, ramiai loja rimtas kiemsargis. Šeimininkė kviečia į pirkią, bet sakau, kad pirmiausia turiu įkopti į tą kalną – labai gražiai jis iškyla pamišky, taip vos-vos apsnigęs. Tiek to kopimo, kalnas tikrai neaukštas, bet panorama graži: prie Žaliamiškio prisiglaudę Ricielių ir Raudonikių vienkiemiai, laukuose pasklidusios Guobinių pirkios, tolėliau – Stračiūnų miškai, o Leipalingio link nutamsuoja Skuisto pušynai, kur slepiasi gražiausias šio krašto ežeras – Aviris. Kalno papėdėje – aukštas kryžius ir kryžkelė: laukų ir pamiškių keliukai nuvingiuoja į Liepiškius, į Vilkiautinį, į Ricielius ir į Ricielių vienkiemius. Viskas iš tiesų taip, kaip aiškino Neravuose Stasys Lukoševičius. Bet kai pasibeldžiu į Marytės Sinkevičienės pirkios duris, pati pirmoji žinia yra tikrai keista – niekas niekada nėra kalbėjęs, kad čia yra Krivo kalnas... Ilgai kalbamės, ir pamažu aiškėja sunkus šios sodybos įkūrėjo Antano Sinkevičiaus gyvenimas. Ne legendos ir ne vietovardžiai žmonėms rūpėjo tais tikrai tragiškais pokario metais. Mirė Antanas Sinkevičius sulaukęs vos 67 metų, visi jį vadino „amerikonu“, bet visai ne užjūriai atėmė sveikatą šiam gabiam meistrui, siuvėjui ir ūkininkui. Iš Amerikos Antanas Sinkevičius grįžo į prieškarinę Nepriklausomą Lietuvą, pirko daug žemės ir šitaip savo vaikams kalbėjo: viskas gali prapulti, bet žemė neprapuls... Pirmiausia ir prapuolė žemė, ją atėmė sovietų valdžia. Paskui ir naują, didelę pirkią stribai sudegino. Sudegė viskas, liko tik aukšti tašytų akmenų pamatai. Ant tų pamatų „amerikono“ sūnus Algis Sinkevičius pastatė naują, bet jau mažesnį namą... Šitie išgyvenimai ir suėdė sveikatą. Taip sako Marytė Sinkevičienė, Antano Sinkevičiaus marti.

Tokia tad istorija šalia Krivo kalno. Ir atrodo, kad apie tą paslaptingąjį Krivą daugiau nieko nebegalima sužinoti. O tos menkos detalės, išgirstos Neravuose, dabar yra tarsi ornamento skeveldros, iš kurių istorikai kartais vis dėlto atkuria tikrąjį vaizdą. Jiems, pavyzdžiui, labai svarbu, kad pro Ricielius tekantis upelis Kreisa turi ir kitą vardą – Švento Jono upė. Be to, ji teka į Rytus. O ką reiškia žodis Kreisa? Atrodytų, kad čia tik polonizmas, kokių Dainavos krašte yra daug, bet Stasys Lukoševičius, aiškindamas, kur ieškoti Krivo kalno, šitaip kalbėjo: ten eina pagrindinė Ricielių žemių kreisa, už „amerikono“ miškelio – jau Liepiškių palivarkas. Tada anot Stasio Lukoševičiaus, nieks nesakė „rubežius“, o tiktai „kreisa“. Tai gal tos Ricielių žemės kažkada tikrai iš visų pusių buvo kreisomis pažymėtos, ir gal tikrai ant šito panoraminio Krivo kalno galėjo būti krivulės – labai svarbus savivaldos ženklas. Jeigu taip, tai ir archeologo Emilio Šneiderio užrašyta poringė, kaip Ricielių vyrai nugalėjo Baltašiškes ir Gailiūnus, nebeatrodo tokia tolima. Tikri riteriai gyveno Ricieliuose... Ir kodėl mes iki šiol gerai žinom tiktai vieną tokią keistą – Perlojos Respubliką?