Anglų kalba grupės  pavadinimas „InSearchō žymi  ieškojimo procesą, kuris tuo pačiu tampa kelrodžiu  į šių atlikėjų muzikinę filosofiją. Jų muzika atspindi  jaunų, veržlių, mąstančių, jautrių žmonių pasaulėžiūrą, kuri iš prigimties nusistačiusi prieš  stereotipus, dvasinį sustabarėjimą, žmonių pasyvumą ir neveiklumą. Žiūrėjimas į pasaulį “naujomis” akimis ieškant savojo identiteto stipriai įtakojo ir grupės muzikinį spektrą, perfiltruota daugybė stilių, tačiau vis dėlto  išlaikant vienintelį  pastovų elementą - džiazo muzikos braižą, kuris nuolat patiria savotiškas metamorfozes,  bet visada  esti  juntamas ir apčiuopiamas.  Atrodo, kad kitokios minties  pasirodymo Lietuvos džiazo scenoje trūko jau kuris laikas. Kokia ta mintis ir jos atsiradimo istorija sutiko papasakoti  grupės būgnininkas Mantas Augustaitis, gitaristas Juozas Martinkėnas, bosistas Paulius Adomėnas (Fila) ir saksofonistas Nojus Jurkus.  

Papasakokite apie grupės susikūrimo pradžią, kokiais keliais susitikote ir  kodėl kartu pradėjote muzikuoti?

Juozas: Mes visi kadaise susitikome muzikos konservatorijoje, tuomet žinomoje kaip „Kelpša". Į ją įstojau 10-oje klasėje.

Mantas:  Žinok, tai niekam neįdomu… ( šypsosi)

Fila:  Šiaip aš nelabai prisimenu, kaip mes pradėjome kartu groti, tik žinau, kad pradėjome trise: aš, Mantas ir Juozas. Nojus prisijungė kiek vėliau.

Mantas: Kaip faktą, bylojantį apie pradžią, galiu paminėti tokį dalyką, kad kažkada Klaipėdoje grojome džiazo vokalistų konkurse, tačiau ne kaip trio, bet atskirai akompanuodami, o grįžę į Vilnių jau pradėjome kartu skaičiuoti iš septynių ir t.t.
Fila:  Tada norėjau daryti grynai instrumentį band'ą, gal kiek panašų į "Vital Tech Tones".

Tai galima sakyti, tu ir buvai grupės iniciatorius?

Fila: Na, nemanau...

Juozas: Tai buvo bendras reikalas, mes visi tuomet to norėjome, kalbėdavomės, klausydavome muzikos, "tūsinomės" kartu , beje su Fila dar ir anksčiau turėjome roko grupelę, ir tai, kad mums atsibodo groti jau nuvalkiotą roką, buvo akstinas ieškoti kažko kito muzikoje.

Tada galima teigti, kad konservatorija ir džiazo katedra gerokai sumaišė jums kortas- atsisakėte roko ir pasinėrėte į džiazą. Tai buvo tiesioginė mokslo įstaigos įtaka, ar jūs patys to labai norėjote?

Nojus: Tai kad nėra kitokios mokyklos.
 

Juozas: Manau,  kad mokykla mus tikrai įtakojo.
 

Fila: Aš tuo metu pradėjau roką stumti iš savo gyvenimo, atsirado naujas interesas- džiazas, o roko pradėjau nebevertinti.
 

Juozas: Galvoje atsirado stilių "stalčiai", čia yra rokas , o čia jau džiazas,  groji arba džiazą arba roką, tai man kartais žiauriai nepatikdavo, nes būdavo, kad vieną dieną nori groti roką, o kitą dieną jau traukia džiazas ir nekenti roko. Keistai ir juokingai buvo.
 

Mantas: Stengiuosi to laiko neprisiminti, man atrodo, kad toje aplinkoje sėdėjome visi sulindę į kažkokius stalčius, iš kurių bijojome išlįsti.
 

Fila: Ei, bet mes tuomet visaip įtikinėjome tave išlįsti iš stalčiaus. (juokiasi)
 

Mantas: Na taip, bet žinok aš ir dabar kai kurių dalykų atžvilgiu esu stalčiuje, buvimas toje aplinkoje veikė ne visai teigiamai, išplitęs siauras mąstymas, slėgė ne tik mus, bet ir daugelį besimokančių, daugelis nusivildavo ir nuspręsdavo, kad čia ne jų kelias. Reikia ieškoti atsakymų kodėl taip yra, mes daug kalbėdavomės apie tai.
Juozas: Bet ilgainiui tie stalčiai pradėjo nykti, pradėjome suprasti, kad nėra tokių atskirtybių tarp džiazo, roko ar  kitokių stilių, pradėjome klausytis daug ir įvairios muzikos, paaiškėjo, kad muzikos pasirinkimas yra beribis, ir neverta apriboti savęs tik  keliais variantais.
 

Mantas: Man atrodo, kad ne stilių grynume yra esmė, o energijoje, kurią skleidžia grodamas muzikantas- tu gali ateiti tik su vienu cowbell'u, gitara ir sugroti paprastą baladę, bet su tokiu energetiniu užtaisu, kad ji persmelks klausytoją.

Džiazo pasaulyje, yra labiau paplitęs muzikinio projekto (dueto, trio), o ne buvimo grupėmis forma, jūs save laikote grupe. Iš kur tokie principai?
 

Juozas: Greičiausiai šis suvokimas atėjo iš roko muzikos kultūros. Ten vyrauja grupės, kurios groja dešimt ar net dvidešimt metų, o tai, kad mes pradėjome nuo grupių ir žavėjomės grupėmis, paskatino sukurti grupę ir ja būti.
 

Fila:  Gal mes nesame tokios ryškios asmenybės,  kad būtume solistais...
Nojus: Tačiau kai grojame kartu, esame tarsi vientisas organizmas ir, atrodo, pavyksta sukurti gerą produktą.

Bet jūsų muzikinė veikla neapsiriboja tik šia grupe, jūs žinomi ir kaip individualūs muzikantai...
 

Mantas: Na taip, pavyzdžiui įsivesk į “Google” Paulius Adomėnas... Žinok, tai populiariausias ir geidžiamiausias Lietuvos bosistas. (juokiasi)
 

Fila: O jeigu įsivestum Mantas Augustaitis...
 

Mantas: Ai, gal nereikia…

Aš jau buvau įsivedęs, sušmėžavo daugybė grupių ir projektų, Mantas groja įvairią muziką ir pop meno nevengia.
 

Mantas: Žinok, mielai negročiau. (juokiasi)

Man labai įdomu, koks jūsų vaidmuo  tuose projektuose, kiek jūsų indėlio ten ir kiek iš ten parsinešate į "InSearch"?

Mantas: Kiekvieno skirtinga situacija, pavyzdžiui aš neseniai grojau grupėse "Pieno lazeriai", "Empti". Ten neužsiiminėjau kūryba, bet tai natūralu, nes yra žmonės, konkrečiai atsakingi už kūrybinę liniją, jie turi aiškią viziją  kas ir kaip turi skambėti...
 

Nojus: Na, bet ir tokiomis sąlygomis grodamas pridedi savo parašą prie tos muzikos...
 

Mantas: Bet mes juk apie kūrybą kalbam...
 

Fila: Manau, kad kaip ten bebūtų, bet daugiausia mes kuriame savo grupėje, kur begrotume, vistiek nėra tokių sąlygų visiems atsiskleisti ir lygiavertiškai įdėti savo indėlį į muziką.
 

Juozas: Mes kažkada kalbėjome, kad jei savęs daugiau įdėtume į antrinius projektus, tai muzikos scenai būtų tik į naudą ir galbūt sumažėtų muzikinės "chaltūros" procentas, o padidėtų kokybiškos ir įdomios muzikos.
 

Mantas: Jei grįžtant prie klausimo, svarbiausia, ką aš galiu apčiuopiamo paimti iš kitų projektų– tai energijos užtaisas, kurį gaunu po koncertų, repeticijų. Atėjęs pas chebrą, atsineši tą energiją ir paskleidi aplinkoje,  ji gali būti teigiama, tačiau kartais ir negatyvi.
 

Fila: Turiu vieną gana konkretų pavyzdį: prieš kurį laiką grojau projekte "Dykumos",  nors esu bosistas, tačiau toje aplinkoje pajutau, kad galiu paimti į rankas cowbell"ą ir taip groti visą gabalą. Tokie eksperimentavimai, pakeitė kažkiek mano, kaip muzikanto, mąstymą. Manau, dalelę šios patirties atsinešiau  į grupę.

Papasakokite kaip jūs kuriate muziką, nuo ko pradedate ir kaip viskas išsikristalizuoja iki galutinės kūrinio būsenos?
 

Juozas: Viskas prasideda nuo trumpo eskizo, temos, toliau daug grojame ir kūrinys savaime ima augti, jis gali vystytis ir iki aštuonių minučių ar dar ilgiau, bet dažniausiai yra sunkiausia nuspręsti, kada mes jau baigėme gabalą, tai labai slidus reikalas.
 

Mantas: Man atrodo, kad daugiausiai tarp muzikantų paplitę du kūrėjų tipai: vieni groja ir išgyvena kūrinį momentiškai, t.y., mes čia pagrojome ir tai jau yra kūrinys, kitą kartą jis bus kitoks, nes ir nuotaika bus kitokia, o gal iš to sekantį kartą gausis visiškai kitas gabalas. Kito tipo muzikantai, atvirkščiai, mąsto struktūriškai ir galima sakyti, tuo kūriniu gyvena labai ilgai, kol jis galų gale atitinka jų nustatytus kriterijus ir įsivaizdavimą. Mes daugiausia priklausome pastarųjų tipui, ir ilgai ieškome rakto į savo kūrinius- grojame, galvojame, ieškome jungiamųjų taškų tarp dalių, skambesio ypatybių. Kartais gaunasi visai nemuzikaliai, procesas užsitęsia, tada imamės atsisakymo metodų, ir, pavyzdžiui, galime visiškai išmesti kūrinį.
 

Fila: Būna ir kitaip, pavyzdžiui, vieną kartą studijoje pradėjome jam'inti, begrojant  nusprendėme viską įsirašyti pasiklausymui, po to pradėjome groti kažkokią kitą temą, mums vėlgi tai patiko, tad ir tai užfiksavome, po keletos dienų perklausėm įrašus, sujungėm abiejų  medžiagą ir gavosi naujas spontaniškai sukurtas gabalas.

Ar vyksta kūrybiniai ginčai, ar jūs taikiai ir darniai skinatės į priekį link kūrinio tobulybės?
 

Fila: Stengiamės būti tolerantiški, jei žmogus parodo savo idėją, tai nepuolam aiškinti, kad čia šūdas ir nieko gero nebus, bet kartais ir pasakom.( juokiasi)
 

Mantas: Jo, man turbūt dažniausiai taip ir atsitinka. Chebra pasiūlo idėją, o aš klausau ir galvoju, na čia visai nieko gero, bet kažkaip negražu pasakyti, po kiek laiko aš visai tai pradedu girdėti jau kitomis ausimis, suvokiu, ką tada praleidau, kad tai mano problema, nes neišgirdau tam tikrų sąskambių, kurie iš tiesų skamba labai muzikaliai. Tada man belieka tik gerai pridėti savo energijos ir gali gautis gražus kūrinys.
 

Juozas: Laikui einant mes tapome daugiau tolerantiški, daugiau klausome vienas kito.
 

Mantas: Mes klausome daugiau vienas kito, nei muzikos.(juokiasi)
 

Juozas: Būna, kad Mantas siūlo savo idėją, o aš jam  aiškinu priešingai, kad čia geriau daryti taip ir anaip, pasitelkiu nemažai įtikinančių argumentų, o finale nusprendžiam vis dėlto pabandyti abu variantus,  tai jau yra nemažai, anksčiau to nebūdavo.

O kaip jums sekasi įkomponuoti savo kūriniuose muzikanto solo partijos būtinybę, kuri padiktuota džiazo tradicijos, o gal tai ne būtinybė?
 

Fila: Aš jaučiu, kad mūsų stiprioji pusė yra kompozicija, o ne solo partijų atlikimas.
 

Mantas: Galiu tave truputį supažindinti su situacija. Plačiąja prasme nėra labai svarbu, ar dabar grojama solo partija ar ne, juk vistiek, viskas sukasi apie muzikos sampratą iš esmės. Tu gali padaryti virtuozišką solo su daugybe natų, jas įvairiai varijuodamas, gali dar pateikti didelį spektrą emocijų, bet tame muzikos gali likti visai nedaug.

Mes grodami vis tik jaučiame savo, kaip solistų, galimybes ir grojame ne visai pagal tradicinius solo kriterijus. Galima sakyti, kad žmogus,  kuris soluoja, žino kokia yra kūrinio dalis ir prisiima  muzikinio vyksmo pratęsimą.
 

Nojus: Bet mes turime ir tradicinį solo atlikimą, kai saksofonistas pradėdamas groti aiškiai parodo, jog dabar bus galima sekti jo minties eigą.

Būtų įdomu sužinoti, ar jūsų, kaip muzikantų, tobulėjimas turi kažką bendro su asmeniniu tobulėjimu?
 

Juozas: Man atrodo, kad mes vis tik labiau gyvename pasaulyje, klausome, ieškome  muzikos, skaitome knygas, o ne sėdime užsidarę ir tobuliname savo techniką.
 

Mantas: Būna, kad koncerte išgirsti muzikantą ir jauti jo kaip asmenybės svorį, be abejo, jis ir gerai groja, o tai susideda iš keleto pagrindinių komponentų: natūralaus kasdienio lavinimosi, kuris inspiruotas žingeidumo, o ne avęs vertimo groti su motyvacija, kad man tiesiog reikia nors aš ir labai nenoriu. Be to, reikia natūraliai bendrauti su aplinka, kurioje gyveni. Suvokti savo prioritetus ir išlaikyti gerą santykį tarp visuomeninio gyvenimo ir sėdėjimo prie instrumento, gyvenant tik muzika.
 

Juozas: Kad techninis darbas su instrumentu taptų patrauklus, dažnai reikia inspiracijų iš aplinkos, pasižiūrėti koncertą, filmą, kartais netgi eidamas iki studijos mieste gauni gerą dozę įspūdžių, kurie laiką su instrumentu paverčia labai prasmingu, bet tai jau daugiau priskiriama kūrybinėms inspiracijoms, nors muzikanto technika ir jo kūryba dažniausiai glaudžiai susisieja.

Jūsų muzikoje atsirado vokalas ir tai ne kviestinis žmogus, o galima sakyti, balsas iš vidaus. Papasakokite, kam jums to prireikė?

Juozas: Žinai, aš visada mėgau dainuoti ir jau nuo penkių metų dainavau chore. Iki dabar klausau daug muzikos, kurioje yra dainuojama, man labai priimtina tokia išraiškos forma. Pats rašau tekstus, tiesa kol kas- tik du kūriniai su žodžiais.

Apie ką dainuojama?

Juozas: Kūrinio "Candy for Compassion" pagrindinė mintis yra užuojauta. Mes dažnai užjaučiame kitą žmogų tikėdamiesi iš jo atlygio, kad ir tokios pat užuojautos, bet užjausti tik dėl pačio veiksmo prasmės yra sudėtinga. Sakoma, kad malda yra didinga tada, kai neprašoma jokio atsako, kaip ir meilė neįmanoma dėl išskaičiavimo. Kitas tekstu praturtintas kūrinys yra "Can’t Steal". Nusakyti jo mintį galima taip: "Tu gali iš manęs pavogti tai ką aš gaunu, bet niekada nepavogsi to, ką aš duodu". Tekstas yra anglų kalba, na iš tiesų, negalėčiau aiškiai argumentuoti, kodėl rašau angliškai, tiesiog taip rašosi .

Fila: Aš rašyčiau lietuviškai...

Juozas: Tai gal reikėtų ką nors parašyti?

Fila: Ai, bet mes jau turime vieną lietuvišką tekstą, kuris yra leidžiamas kaip sempl'as, jo  žodžiai - "Mano galvoje auga piktžolės".

Nojus: Čia žinok paplitęs priežodis mūsuose. (juokiasi)

Esate keturiese, gal ateityje vokalų bus daugiau?

Fila: Aš neatmesčiau tokios galimybės, manau, bent vienas vokalas tikrai prisidės. (šypsosi)

Kokiomis muzikinėmis inovacijomis dar gali būti papildyta jūsų muzika artimiausiu metu?

Fila: Na, mes vis sugalvojame, kaip praplėsti savo skambesį, ne viskas yra labai originalu, dažnai idėjas pasufleruoja mūsų klausomi muzikantai, pavyzdžiui, pamatai video, kuriame saksofonistas naudoja procesorių, ar gitaristas naudoja tai, ko mes dar nebandėme, ir jei tinka mūsų muzikai, galime pasinaudoti šiais pavyzdžiais. Pastaruoju metu sukūrėme aiškią schemą vienos kompozicijos intro ir outro dalims. Jose visi grupės nariai atlieka vieną ritminį piešinį, kurį sugalvojo Mantas. Bosinė gitara groja bosinio būgno partiją, gitara imituoja solinį būgną, saksofonas dar kokią nors mušamųjų komplekto dalį. Tokiu paprastu būdu išgauname neįprastą skambesį. Panašių formos keitimo inovacijų esame sukūrę ir daugiau.

Mantas: Kūrinyje  "Alarm" pritaikėme free jazz muzikos elementų. Vienoje kūrinio dalyje  būgnai ir saksofonas atsiduria improvizuotoje pokalbio aplinkoje, likę instrumentai palaiko sąlygas tam pokalbiui, grodami nuoseklią ostinatinę temą. Galima sakyti, kad tema  tokiai situacijai ir pokalbiui atsirado po filmo "Heima"- ten yra vieta, kurioje rodomi  skrendančio lėktuvo vaizdai. Netikėtai jie imami kaitalioti su to paties lėktuvo nuolaužomis ir visa tai vyksta ganėtinai ramiame foniniame ambient'e, kuris  kartais trumpam virsta noise’u. Tačiau klausytojas gali tai įsivaizduoti visai kitaip, nežinodamas sukūrimo aplinkybių, o pritaikęs savo gyvenimo patirtį. Iš tikrųjų šią vietą yra pakankamai sudėtinga atlikti gerai. Svariai  improvizuoti yra rimtas reikalas, kuris reikalauja iš mūsų daug kūrybinės energijos, nes ten nėra nieko surepetuota, tu tik žinai, kad ta vieta bus.

Jūs esate Lietuvos džiazo scenoje ne pirmi metai. Kokie pokyčiai vyksta dabar, ką naujo galima pastebėti, gal susiformavo ir naujos džiazo tendencijos?

Mantas:  Aš jau kuris laikas jaučiu pasikeitimus. Visų pirma, muzikantai išvažiuoja mokytis į užsienį, pabūti kitoje aplinkoje, o parvažiavę atsiveža gerą energiją ir naujas muzikines idėjas. Būdamas čia jauti, kad lygis kyla ir nori-nenori turi tobulėti, esi priverstas keistis ir nestovėti vietoje. Galima pajusti, kad vis labiau vystosi muzikos atlikimo kalba, nyksta stilistiniai apibrėžimai, muzikantai laisvėja nuo stilių priklausomybės. Anksčiau būdavo aišku- jei iš Vilniaus, tai greičiausiai funk’as bus grojamas, dabar tokių stereotipų nebėra. Šiaip didžiausią inspiraciją aš gaunu iš underground'o muzikos scenos, o ne iš Lietuvos džiazo meistrų. Seniau galvojau, kad džiazo elitas yra rimta, o visa kita tai menkavertis reikalas.

Juozas:  Būna, susitinka keli muzikantai ir padaro stiprų projektą, kad galėtų sudalyvauti kažkokiame konkurse.  O šiam  pasibaigus, išsiskirsto. Tuomet  norisi jiems pasakyti, na padarykite grupę, kad būtų tęstinumas, o ne vienadienis efektas. Aš labai linkiu visai džiazo chebrai pasižiūrėti į reikalą truputį kitaip, nes iš tikrųjų niekas nepasikeičia, tik turi įdėti daugiau energijos į produktą, kad jis įgautų vertę per ilgesnį laiką. Žiūrėdamas į grupę jauti ypatingą energiją, kartais prasiveržia toks baltas pavydas, kad tie žmonės sugebėjo sukurti  tokius gerus gabalus su atmosfera,  energetika. Galbūt kas nors panašiai pagalvoja ir po mūsų koncerto... Tiesiog reikia imti ir daryti.

Kalbino ir parengė Vladas Dieninis