Prieš penkiasdešimt metų žuvo Albertas Camus, vienas iškiliausių savo kartos rašytojų. Jo temos – individo laisvė, pasaulio absurdiškumas, žmonių solidarumas, meno uždaviniai – vis dar tebėra aktualios ir įkvepia atidesniam skaitymui.

Ši mirtis buvo netikėta. Dar 1960-ųjų sausio 2 dieną Camus Avinjono stotyje atsisveikino su savo šeima – Francine, abiem vaikais – bei poetu René Charu ir kitądien išvyko į Paryžių. Michelis Gallimard‘as, Camus bičiulis, paragino vykti jį drauge automobiliu. Tiesioje kelio atkarpoje sunkiasvoris „Facel Vega“ tapo nevaldomas ir trenkėsi į du platanus. Michelio žmona Janine ir dukra Anne liko nesužeistos. Gallimard‘as mirė ligoninėje. Camus žuvo vietoje. Laikrodis salono viduje sustojo ties 13 valanda 55 minutėmis.

Ši mirtis buvo netikėta. O gal priešingai? Stebina tai, kaip likus kelioms savaitėms iki šio įvykio Camus savo dienoraščiuose lietėsi prie mirties temos. Juose būta užuominų apie „la Mort“ (su Josepho Conrado citata), tuštybę, gerą vardą po mirties; taip pat aprašyta mirties bausme nuteisto vyro situacija (iš Williamo Faulknerio apsakymo). Be to, Camus, kuris taip nenorėjo vykti automobiliu, jau buvo nusipirkęs traukinio bilietą. Jis mėgdavo sakyti, kad nėra nieko absurdiškesnio, kaip žūti eismo nelaimėje. Tad mirties nuojautų būta, sykiu ir kai kurie poelgiai signalizavo apie pamažu užsitraukiančią kilpą. Pavyzdžių šio didžiojo rašytojo kūryboje apstu.

Būtis myriop

„Svetimas“ („L'Étranger“). „Maras“ („La Peste“). „Teisieji“ („Les Justes“). „Krytis“ („La Chute“). Kas kartą vis nauji netikėtumo ir išgąsčio momentai, kuriuose kasdienybė virsta lemties valanda ir įprastos tėkmės tolydumas užgęsta kaip fakelas. Konkuruoti su tokiu fatališkumu galėjo nebent romanas, kurio neužbaigtas rankraštis buvo išgelbėtas iš Gallimardo „Facel Vega“ nuolaužų. Rankraščio, pavadinimu „Pirmasis žmogus“, turinį sudarė žmogaus, susiruošusio surikiuoti gyvenimą nuo vaikystės dienų, reziumė, savotiška autobiografija. Sykiu tai buvo naujos vėžės – kaip atkirtis kritikams, kurie jau Nobelio premijos įteikimo proga 1957-iais aiškino, jog keturiasdešimt ketverių autorius yra priėjęs literatūrinio kelio galą.

Albertas Camus, kuris visuomet kratėsi bet kokių madų ir ideologijų, o taip pat ir pagundų tapti Sarte‘o stiliaus mandarinu, sykiu buvo pakerėtas, netgi apsėstas gyvenimo. Tai, ką jam pavyko pasiekti savyje – laisvę, išsiveržimą iš sunkiai pakeliamos Alžyre gyvenančios šeimos aplinkos –, vėliau atsispindėjo artumo ir meilės būčiai temose. Atskleidęs Nietzsche‘s teigimo filosofiją, jis išvydo antžmogį tauriu pavidalu: čia buvo kalbama ne apie šeimininko didžiavimąsi prieš kitus, o kantrų darbą su savimi, ugdant jautrumą kančiai, silpnumui, stokojimui.

Dievas mirė

Tačiau Dievas mirė. Šito nebuvo įmanoma išbraukti. Camus nebuvo tikintis – jis netikėjo nei į transcendenciją, nuopuolį ir išganymą, nei į istoriją, žengiančią rojaus žemėje sukūrimo link. Anot Camus, egzistuoja tik šis pasaulis, ir jo prasmės mums neatskleist. Siekiant suprasti pasaulio esmę, paaiškėtų, kad jis persmelktas absurdo. Absurdas šiuo atveju – tai karai, nusikaltimai, žudynės, klaidingi idealai, vaiko mirtis. Julienas Greenas, rašytojas ir katalikas, 1946 metų gruodį klausęs pranešimo, kurį Camus Paryžiuje skaitė grupei domininkonų, buvo nustebintas referento principingumo – pasirodo, jis atmeta viską, kas šventa krikščioniškajam mokymui.

Camus neapleido įtarimas kūrinijos beprasmiškumu. Niekur kitur šis nepasitikėjimas nebuvo literatūriškai išreikštas aiškiau negu didžiajame romane apie marą. Orano miestą užklumpa epidemija. Ji žingsnis po žingsnio klaidžioja po gatves ir namus, ištinka kaltuosius ir nekaltuosius, siunčia išmėginimus tiek savo aukoms, tiek išdrįstantiems jai pasipriešinti. Gydytojas Rijė į savo pareigą žiūri kaip į savaime suprantamą pašaukimo ir artimo meilės vienovę. Tuo tarpu kunigas Panlu prabyla apie antstatą – bausmę už kūno silpnumą, kantrybę paslaptingo Dievo veikimo akivaizdoje. Žinoma, šį romaną reikėtų skaityti ir kaip vokiečių okupacijos alegoriją. Pats Camus šį nelaimingą įvykį vėliau interpretavo taip: „Maro moralas: jis niekam nenaudingas ir nieko nesiekia.“

Kitaip tariant, nesvarbu, kokią aukštesnę žinią žmonijai mes išskaitytume iš atskirą žmogų ištikusios nelaimės, tai tebus konstruktas: suprantamas ir sykiu bergždžias bandymas suteikti tikrovei „prasmę“. Pasaulyje viešpatauja blogis. Galų gale taip ir neatsiranda atsakymo, kodėl ir kokiu tikslu taip yra. Arba, perkėlus šitai istorijai ir įvykiams joje: taip pat ir čia siekis paskelbti „tikslą“, ketinimą ir atitinkamai pagal jį veikti išsisklaido iliuzijoje. Kaip žinia, ginčas tarp Sartre’o ir Camus įsiplieskė dėl jų pozicijų istorijos filosofijos klausimu nesuderinamumo. Užnugary palikęs egzistencializmą ir adaptavęs marksizmą, Sarte’as dar ilgai reiškė pagarbą „naujajai Jeruzalei“ – režisuojant Maskvai. Camus toks „tikėjimo išpažinimas“ – neatsiejamas nuo priespaudos, cenzūros ir smurto pateisinimo – buvo nepriimtinas. Nuo to laiko Saint Germain des Prés inteligentijai jis tapo ištižusiu buržua.

1951 metų spalį pasirodė esė „Maištaujantis žmogus“ („L'Homme Révolté“). Camus pavaizdavo joje maištaujantį, patį už save atsakingą žmogų, kuris, viena vertus, semiasi jėgų iš neigimo, kita vertus, – būtent tokiu būdu – sužadina teigimą. Iš tokios dialektikos kyla suvokimas: „Maištauju, vadinasi, esu“ („Je me révolte, donc je suis“). Pirmasis, tam tikra prasme pradinis, maištas taikosi į metafizines condition humaine (žmogiškosios būties) prielaidas – idant atsirastų aukštesnė tvarka, kuri galėtų aprėpti vargą žemėje. Antrasis maištas – „la révolte historique“ – yra nukreiptas į istoriją, priimamą kaip likimas, užuot įgijus jėgų leidžiant įsiviešpatauti išminčiai ir dorybėms. Galiausiai trečiasis įsikūnija mene, kurio temos virsta kūrybinės vaizduotės variacijomis.

Meno laisvė

Kaip tik meną Camus laikė iš tikrųjų autentiška laisvos ir sykiu mąstančios valios išraiška. Maištas prieš metafiziką galiausiai vėl kūrė naujus dievus, o maištas prieš istoriją valdžią suteikė istorijai kaip valios produktui, tuo tarpu estetinės dvasios maištas elgėsi kukliau: jis tūkstantmečiais ieškojo ir rado įvairiausių žmogiškumo konsteliacijų palyginimuose ir simboliuose. Tas burtažodis – distancija.

Distanciją Camus suvokė ne kaip abejingumą. Nuo pat žurnalistinės veiklos Alžyre pradžios ir vėliau, jau vokiečių okupacijos metais, Paryžiuje jis žadino beteisių, persekiojamųjų, tikėjimo geresne ateitimi netekusių darbininkų pasipriešinimą. Tačiau jis nebuvo įsikibęs nei sustabarėjusios ideologijos, nei piktnaudžiavo socialinių ir politinių santykių sudėtingumu. Jaunystėje aplankęs romėnų griuvėsius Tipasoje jis su siaubu suprato, kaip praeinamybė nutrina viską, ką sukuria žmogus; ir dar daugiau: kad vis tik neegzistuoja nieko daugiau kaip tik šis tapsmas ir praeinamybė – be jokios išganymo perspektyvos anapus. Tačiau tai, ką mes vadiname pažanga, vyksta ne linijiniu pavidalu, o ratu – su pakilimais ir nuosmukiais. Tad juo svarbiau iš tokių pakilimų ir nuosmukių išpešti gyvenimo pilnatvės momentų teikiamas galimybes.

Apskritai pasaulis yra absurdiškas. Absurdiška yra žmogaus pastanga, ketinimas palikti kažką „amžina“ po būties? Distancija pasitarnauja sušvelnindama trapumo suvokimo nepakeliamybę, suteikia šaltakraujiškumo: su šiuo gyvenimu reikia elgtis kaip įmanoma geriau. Antro gyvenimo nebus. Tokiame fone buvo nuosekli ir netikėta Camus Sizifo mito interpretacija. Užuot gailėjęs akmenį ritinančio juodadarbio ir regėjęs jį kaip Dzeuso auką, Camus pavaizdavo jį kaip laimingąjį, kasdiene pastanga niekinantį tai, kas jam buvę paskirta kaip bausmė.

Tuo, žinoma, Sarte’ui ir jo draugams į rankas buvo įduotas ginklas: tada – o ypač po „Maištaujančio žmogaus“ pasirodymo – jie pradėjo kontrpuolimą ir iki pat Camus mirties kaltino jį fatalizmo, ar, dar daugiau, susitaikėliškumo stiliumi. Rašytojas, kurį staiga išgarsino ir atnešė šlovę jo „Svetimas“, nūnai patyrė pasmerkimo kartėlį. Tačiau Camus nesudėjo ginklų. Nobelio premijos įteikimo proga jis Stokholme pasakė ilgą ir gerai apmąstytą kalbą. Meno tikslas turėtų būti ne teisti ir kurti įstatymus, o suprasti.

Teatras ir moralė

Teisybė – ypač meno – Camus prilygo eksperimentui. Tik ten įmanomas teisingumas, kur daug kas galėtų būti ir kitaip, kur abejonė palieka erdvės tolimesnėms perspektyvoms, kur savitumas neištirpsta visuotinume. Todėl teatras buvo svarbi vieta, leidžiančia išbandyti ir inscenizuoti tokius perėjimus. Sukūręs „Nesusipratimą“ („Le Malentendu“) ir „Kaligulą“ („Caligula“), rašytojas atsiskleidė kaip puikus dramaturgas. „Teisiuosiuose“ („Les Justes“) jis į sceną perkėlė Rusijos anarchistų grupės konfliktus ir prieštaravimus: politika ir moralė sudarančios pragaištingą sąjungą. Galiausiai Camus ėmėsi režisuoti scenos veikalus, kuriuos adaptavo pagal Faulknerio, Calderono ir Dostojevskio romanus. Kaip pats prisipažino, retai kada jis jautėsi laisvesnis ir giedresnis negu trupės aplinkoje.

Tai neturėjęs būti edukacinis teatras. Nedviprasmiški pranešimai buvo palikti pasisakymams politiniais klausimais – ypač konstatuojant neteisybę – tiek arabų tautybės gyventojų Alžyre atžvilgiu, tiek sykiu stojant tų prancūzų pusėn, kurie nuolatos gyveno Šiaurės Afrikoje ir seniai laikė save žemės ir kraštovaizdžio dalimi. Žodis „terre“ Camus reiškė archajiškąją būtį, į kurią civilizavimo procese kėsinosi mechanizacija. Kartą paklaustas, kokie žodžiai jam yra svarbiausi, jis atsakė: „Pasaulis, skausmas, žemė, motina, žmonės, dykuma, garbė, skurdas, jūra“ („Le monde, la douleur, la terre, la mère, les hommes, le désert, l'honneur, la misère, la mer“). Iš čia neplaukė jokio „egzistencializmo“; tačiau artumas elementarioms žmogiškosios būties kategorijoms akivaizdus...

Rašytojo pašaukimo dovana leido jam išskleisti temas, kurių nesenstanti svarba buvo juntama jau tada, kai dar nė trisdešimties neturintis Camus parašė romaną „Svetimas“. O kalba – paprasta, aiški, be įmantrybių ir metaforų – suteikė joms siekiamą įtaigumą.

Camus mirė – pasitelkiant jo paties įvaizdžius – absurdiška mirtimi. Sykiu jis mirė pernelyg anksti, kad mes galėtume sužinoti, kaip jis suvokė vadinamąją visumą. Jo kūryboje – sykiu ir dėl to – atsispindi tas produktyvus nerimastingumas, lydėjęs siaubo kupiną XX amžių. Dingsties dar kartą sugrįžti prie Camus skaitymo ir toliau tęsti apmąstymus pakanka, – kad ir tarsi veidrodyje ieškant pažįstamo atspindžio.

Iš „Neue Zürcher Zeitung“, 2009 12 31, vertė Dangė Vitkienė