Iš pirmo žvilgsnio straipsnis apie verslą „Artumos“ numeryje dovanos tema atrodytų „ne vietoj“. Ką bendro turi verslas ir dovana? Tiesa, egzistuoja verslo dovanos – visokios malonios ir drauge gana brangios smulkmenos (kartais visai ne smulkmenos). Išgraviravus firmos ar įmonės pavadinimą jos dovanojamos verslo partneriams ar svarbesniems klientams. Tačiau iš esmės verslas mums neatrodo dovanojantis. Tai yra pelno siekianti, pinigus uždirbanti sistema. Verslininką pirmiausia įsivaizduojame kaip siekiantį naudos sau, o ne svarstantį, ką čia padovanojus ar gero padarius kitiems. Dažnai savo sąmonėje esame susikūrę verslininko kaip iki šykštumo taupaus žmogaus įvaizdį. Žmogaus, skaičiuojančio kiekvieną litą ir nė cento iš rankų be reikalo neišleidžiančio. Ne visiems šis įvaizdis atrodo neigiamas. Tiesa, vieni tokius savanaudžius pakeiksnoja, o kiti sako: „Užtat jis ir turi, kad taupo ir su niekuo nesidalija! Ir kitiems dera to pasimokyti.“

Asmeninė nauda ir bendrasis gėris

Verslą sieti su asmeninės naudos siekiu tikrai nėra tik mūsų išradimas ar nuojauta. Pasak garsiojo ekonominės teorijos pradininko škoto Adamo Smitho, 1776 m. parašiusio klasikiniu laikomą veikalą „Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas“, ūkinė veikla grindžiama būtent naudos siekimu; asmeninis interesas esąs verslo variklis. A. Smitho mintis vėliau plėtojo kiti ekonomikos teoretikai bei ištisos jų mokyklos (apie tai „Artuma“ rašė 2008 m. gruodžio numeryje – žr. kun. dr. Kęstučio Kėvalo straipsnį „Dievas ir... laisvoji rinka“). Apie dovanojimą ar geradarystę šios teorijos nekalba – versle to tarsi ir negalėtų būti. Siūlydamas prekę ar paslaugą, verslininkas vadovaujasi ne altruistiniais tikslais ar noru padėti kitiems: jam pačiam tai naudinga. Kokia nors geradarystė šiuo atveju nebūtina: A. Smitho nuomone, kiekvienas, siekdamas asmeninės naudos, prisideda ir prie bendrojo gėrio kūrimo – šis gėris tarsi netyčia pats atsiranda laisvosios rinkos sąlygomis, kai kiekvienas rūpinasi savimi. Čia tarsi galiotų pakoreguota evangelinė taisyklė: „Imkite, ir jums bus duota!“

Neneigiant didžiulio A. Smitho nuopelno ekonomikos mokslui, reikia pripažinti, kad šioji „savanaudiškumo pusiausvyra“ neatnešė tokių vaisių, kokių jis tikėjosi. Nors asmeninis interesas nėra blogai, nors jis iš tiesų nemenkai skatina verslą ir ekonomikos pažangą, vis dėlto jo vieno, regis, nepakanka. Priešingai, pernelyg išsikerojęs ir sureikšmintas, tą pačią ekonominę veiklą, kurią skatina, jis gali ir sužlugdyti. Antai vertindamas dabartinio sunkmečio priežastis, popiežius Benediktas XVI tvirtina, kad viena iš svarbiausių yra būtent žmogaus godumas – kitaip sakant, beatodairišku tapęs asmeninis interesas.

Ko trūksta verslui, kad jis galėtų prisidėti prie tikrojo bendrojo gėrio kūrimo? Bažnyčios socialinis mokymas teigia, jog bendrasis gėris kuriamas tada, kai visuomenė vadovaujasi nuostata, vadinama solidarumu. Jis gali turėti daug reikšmių, tačiau jo esmė lieka ta pati: solidarus žmogus neapsiriboja vien rūpinimusi savimi. Būti solidariems – tai rūpintis ne tik savo, bet ir kitų reikalais, dalytis su kitu tuo, ko jam reikia. Solidarumas gali reikštis tiek asmeniškai ir tiesiogiai, tiek instituciškai ir organizuotai. Štai valstybės socialinės apsaugos sistema yra institucinė, organizuota ir tam tikru atžvilgiu priverstinė solidarumo forma: vieni moka mokesčius, kiti iš tų mokesčių yra remiami – senatvėje, ligoje arba kitomis aplinkybėmis, kai negali patys savimi pasirūpinti. Tačiau mokesčių mokėjimu solidarumas tikrai neišsisemia: jis turi reikštis ir kitais žmogaus gyvenimo lygmenimis – visuomeniniu bei asmeniniu.

Verslas, pelnas ir dalijimasis

Tad jei verslas ir ekonomika tikrai nori prisidėti prie bendrojo gėrio, kaip mąstė A. Smithas, jie irgi turi tapti solidarūs, t. y. išmokti dalytis, dovanoti.

Ar tai reiškia, kad verslas turi nebesirūpinti pelnu ir užsiimti tik labdara? Anaiptol. Verslo prigimtis ir yra siekti pelno – jo nesiekdamas jis prarastų savo tapatybę (popiežius Jonas Paulius II enciklikoje Centesimus annus priminė, kad Bažnyčia pripažįsta teigiamą pelno vaidmenį). Verslas visuomenei labai naudingas – kuria gėrybes, uždirba pinigų. Juk ir tam, kad pajėgtų ką nors paremti ar teikti labdarą, pirmiausia jis turi sukurti tai, ką šiems tikslams galėtų panaudoti. Norint ką nors duoti kitiems, pirmiausia reikia pačiam turėti. O turėti galima tik uždirbant arba sukuriant, pagaminant. Tad visai teisinga, jog verslas siekia pelno.

Tačiau atrodo, kad siekiantis vien tik pelno verslas taip pat praranda savo tikrąją tapatybę, kaip ir jo visai nesiekdamas. Verslas, ekonomika nėra vien tik mechanizmas, kuris kartą pastūmėtas rieda savaime. Ir verslumas, ir ūkininkavimas yra žmogaus veikla. Būtent žmogus, pasitelkdamas savo kūrybiškumą, verčiasi: ką nors gamina ar teikia paslaugas. Todėl ūkininkavimui ir verslininkystei būdinga tai, kas būdinga bet kuriai asmens veiklai. O žmogui būdingas polinkis dovanoti; jis nėra visiškas savanaudis, viską tik sau imantis. Nors priežodžiai tvirtina, kad visų pirštai į save lenkti ir joks grėblys nuo savęs negrėbia, vis dėlto žmogus niekada negrindžia savo gyvenimo ir buvimo vien savanaudiškumu, ne viską skaičiuoja bei vertina tik pagal tai, ar apsimoka. Žmogus linkęs ir dalytis, dovanoti, padėti kitiems. Tokia yra jo savastis, giliausia jo esmė.

Dovanojimo dvasia ir atsakingas davimas

Benediktas XVI savo naujojoje enciklikoje Caritas in veritate („Meilė tiesoje“) tvirtina, kad normalų ekonominį gyvenimą ženklina ne tik savanaudiškumas ir pelno siekimas, bet ir dovanos logika. Žmogus ir versle lieka žmogumi, taigi ir šioje srityje jis turi būti pasirengęs ką nors padaryti neatlygintinai, dovanai, nesiekdamas pelno. Pasakytume dar ir taip: jeigu žmogus ir versle nori likti žmogumi, jis turi būti pasiruošęs vadovautis ne vien naudos, bet ir dovanos principu. Enciklikoje popiežius pasidžiaugia, kad pastaraisiais metais radosi verslo grupių, kurios neatmeta pelno, tačiau neiškelia jo kaip svarbiausio savo tikslo ir laiko jį priemone humaniškiems bei socialiniams tikslams siekti. Tiesa, Benediktas XVI pripažįsta, kad „neatlyginamumo rinkos nėra, ir neatlyginamumo paženklintų nuostatų negalima prisakyti įstatymais. Tačiau  rinkai  reikia žmonių, pasirengusių vienas kitam save dovanoti“ (Caritas in veritate, 39).

Taip pat pabrėžtina, kad dovanojimas, į kurį popiežius kviečia verslą, yra būtinas visuomenei, dėl kurios ir iš kurios verslas gyvuoja. Ne visi visuomenės nariai yra vienodai pajėgūs dalyvauti konkurencinėje kovoje, ne visi sugeba veikti pagal rinkos taisykles. Tačiau nereikia skubėti tokiems lipdyti veltėdžių etikečių ir nurašyti jų kaip niekam tikusių. Kai kurie iš jų tik laikinai negali dalyvauti rinkos varžytuvėse, kiti „gamina“ nekonkurencingas, bet visuomenei gyvuoti būtinas vertybes. Taigi kai kurie žmonės negali dalyvauti versle, tačiau dėl to jie kitiems netampa mažiau naudingi. Šiai visuomenės daliai būtina, kad verslas dalytųsi su ja savo sukurtomis ūkinėmis gėrybėmis ir taip ją palaikytų. Tačiau to paties reikia ir verslui, nes taip jis palaiko visuomenės, kurios dėka ir pats egzistuoja, pusiausvyrą. Besirūpindamas visuomene, verslas užsitikrina ir savo gyvavimą. Ir verslui galioja nepakoreguota evangelinė taisyklė „Duokite, ir jums bus duota!“

Dovanojimas neturi virsti neatsakingu davimu. Kai kuriose šalyse pernelyg išsikerojusiai socialinės pagalbos sistemai neretai priekaištaujama, jog nuolatinis davimas skatina žmonių veltėdiškumą ir neatsakingumą. Šis priekaištas gana pagrįstas. Dovanojimo dvasia, į kurią kviečia Benediktas XVI, skiriasi nuo neatsakingo davimo. Ji, anot popiežiaus, paremta meile ir tiesa, arba meile tiesoje, kaip nurodo ir pats enciklikos pavadinimas. Tokia meilė sugeba pranokti savanaudiškumo logiką, kad atsivertų dovanojimui. Kita vertus, ji pajėgi atpažinti, ką ir kaip žmogui dovanoti, kad jis ne tik nebūtų pažemintas, bet kad ir duotoji dovana iš jo neatimtų noro pačiam savaip prisidėti prie visuomenės gerovės.

“Artuma”  2009 Nr. 12