Vilniaus „Lėlės“ teatras stato spektaklius ne tik mažyliams, nuo seno jis nuolat pradžiugina ir jų tėvelius. Ne vien pastatymais, bet, tarkim, kvietimu į Gyvąjį lėlių muziejų.

„Kodėl lėlių muziejus pavadintas Gyvuoju?" - teiravomės „Lėlės" teatro režisieriaus ir dailininko Rimo Driežio. Pašnekovo teigimu, šio muziejaus eksponatų, priešingai nei kitose panašaus pobūdžio įstaigose, nuo žiūrovų neskiria stiklo pertvara. Teatro darbuotojai lankytojams net parodo, kaip lėlės veikia, juda. Lėlininkų rankose eksponatai atgyja, kartais net šypteli ar kilsteli antakį. "Muziejaus lankytojus stengiuosi supažindinti su specifiniu teatro žanru, lėlių rūšimis ir jų valdymo technikomis. Ateina ir suaugusiųjų grupės", - LŽ sakė R.Driežis.

V. Mazūras ir kiti

Muziejus teatro patalpose sostinės Arklių gatvėje buvo įkurtas 2006 metais, minint pirmojo Stasio Ušinsko marionečių spektaklio "Silvestras Dūdelė", vykusio tarpukario sostinėje Kaune, 70-metį. Lėlininkai 1936-uosius vadina profesionalaus lietuvių lėlių teatro pradžia. Ilgą laiką iki 2006 metų nebevaidinamų spektaklių "aktoriai" keliaudavo į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejų. "Mūsų teatras valstybiniam muziejui duoda, ko gero, patraukliausią kolekciją. Tačiau ten laikomasi menų hierarchijos. Pavyzdžiui, dirigento batuta ar Unės Babickaitės baliniai bateliai vertingesni už S.Ušinsko lėlę", - ironija blykstelėjo R.Driežio žodžiuose.

Gyvojo lėlių muziejaus struktūra, pasak R.Driežio, labai paprasta. Pirmoji jos dalis skirta S.Ušinsko teatrui, atskira salė atiduota Vitalijui Mazūrui, didžiausiam ir žymiausiam Lietuvos lėlininkui, o trečia - kitiems teatro kūrėjams. "Taip ir sakome - V.Mazūras ir visi kiti. Arba milžinas ir jo paunksnė", - šmaikštavo R.Driežis.

Išskirtiniai eksponatai

Gyvasis lėlių muziejus turi eksponatų, kokių valstybiniame nerasime. Pirmosios lankytoją pasitinka trys S.Ušinsko dukters muziejui paskolintos marionetės - karvutė ir ateivius iš kosmoso primenanti pora. Greta eksponuojama patento kopija, kurią S.Ušinskas gavo JAV už šių marionečių technikos patobulinimą. Užatlantėje 1939-aisiais S.Ušinskas rodė savo kino juostą "Storulio sapnas", kuri sulaukė didžiulio pasisekimo. Menininkui buvo pasiūlyta sukurti kitą filmą, tačiau karas suardė kūrybinius planus.

S.Ušinsko lėlės pakėlė laiko išbandymus ir yra vertingos iki šiol. Menininkas kūrė nuolatinę įvairių tipažų trupę. Tos pačios lėlės, kaskart kitaip aprengiamos, vaidindavo skirtinguose spektakliuose. "Jis kūrė tipažus, galvodamas apie būsimuosius marionečių trupės spektaklius. Todėl jos buvo techniškai labai sudėtingos, kūrėjo apdovanotos įvairiausiomis kinetinėmis galimybėmis ir mimika: marionetės žiopčioja, kilnoja antakius, žvalgosi", - pasakojo ir demonstravo "aktorių" gebėjimus R.Driežis. Marionetės, gausiai "įdarytos" vielytėmis, išgyveno Nemuno potvynį. Todėl dabar stengiamasi kuo rečiau jas liesti.

Sunkias ir sudėtingas lėles S.Ušinsko spektakliuose valdė aktoriai Napoleonas Nakas, Petras Zulonas. Lėlė katė spektaklyje "Silvestras Dūdelė" pakluso Monikos Mironaitės rankoms. Pasak R.Driežio, įvairiapusis S.Ušinsko talentas davė pradžią tiek lėlių teatrui, tiek kinui. S.Ušinskas mokykloms yra parašęs vadovėlį, kaip sukurti savą marionečių teatrą.

Parodo R.Driežis ir sienoje tarp kitų eksponatų styrančią vinį. Ji esą įrodo, jog Gyvasis muziejus turi eksponatų, kurių geidauja ir kiti muziejai. "Ant vinies kybojusi nuotrauka paskolinta ilgalaikei parodai apie kiną. Nuotraukoje buvo įamžintas filmo "Storulio sapnas" filmavimas", - sakė režisierius.

„Tikro“ dydžio angelas

Pirmasis valstybinis lėlių teatras buvo įsteigtas 1944-aisiais. Taip sukurtas kūrybinis pamatas būsimam "Lėlės" teatrui. Kita vertus, sukurta ir sovietų valdžios politinius reikalavimus atitinkanti realistinė, natūralistinė jo estetika. "S.Ušinsko lėlės naujajai epochai netiko. Esą jos atvirai demonstruoja savo dirbtinumą, neturi jokios aliuzijos į realizmą", - pasakoja R.Driežis.

Iš 1944-ųjų teatrui liko Mykolės Krinickaitės sukurta lazdelinė lėlė, vaidinusi spektaklyje "Dvylika mėnesių". Ji atskleidžia to meto reikalavimus: personažai privalo būti realistiški.

Tačiau dažnai perdėtas tikroviškumas įgaudavo atstumiančių natūralizmo grimasų. Pavyzdžiui, angelo skulptūra tuometiniame Leningrade turistams pristatoma, kaip "angel naturalnoj veličiny" (natūralaus dydžio angelas - liet.).

"Naujoviška mada į Rytų Europą atėjo iš Maskvos valstybinio lėlių teatro, vadovaujamo Sergejaus Obrazcovo. Ši technika, tuo metu - naujausia, leido vaizduoti net psichologinius veikėjų santykius, vaidinti romantines istorijas", - sakė R.Driežis.

Atkeliavo iš toli

Muziejuje apsigyveno ir dvi lėlės, neturinčios nieko bendra su Lietuva. Jas muziejui padovanojo teatro kritikė Audronė Girdzijauskaitė. Viena jų - teatro ant vandens lėlė atkeliavo iš Vietnamo. Ši šalis vienintelė pasaulyje turi teatrą, kurio lėlininką slepia ne širma, o vanduo. Lėlės juda vandens paviršiumi, o visi mechanizmai paslėpti po vandeniu. Kita, siluetinė, lazdelinė lėlė - iš Javos salos. Jos ilgos grakščios rankos, valdomos lazdelėmis, į žiūrovą "prabyla" gestais. Lėlė buvo naudojama ritualinėms apeigoms.

Apsilankyti Gyvajame muziejuje žiūrovai gali savaitgaliais, likus pusvalandžiui iki spektaklio pradžios. Jie turi įsigyti specialų bilietą. Lankytojų grupelės mielai laukiamos ir darbo dienomis. Tik prieš tai reikia susitarti su teatro administracija.

Mindaugas Klusas