Portretas visais laikais buvo labai populiarus vaizduojamuosiuose menuose ir buvo kone vienintelis būdas užfiksuoti žmogaus atvaizdą palikuonių atmintyje.

Dar iki fotografijos išradimo (o ir vėliau) buvo labai paplitę siluetai: iš popieriaus ar kitų medžiagų iškerpami plokšti profiliniai portretai. Pavyzdžiui, Lietuvoje, Stanisławo Kazimierzo Kossakowskio dvare šalia fotografijų buvo naudojamas ir šis senovinis portretų darymo būdas – siluetas (profilis).

Kilus visuotiniam susižavėjimui dagerotipiniais portretais, Charlesas Baudelaire‘as rašė: „Nuo šio momento mūsų pasibaisėtina visuomenė lyg Narcizas puolė žavėtis savo lėkštais atvaizdais ant metalinių plokštelių. Šiuos naujuosius saulės garbintojus staiga apėmė savotiška pamišimo forma, ypatingas fanatizmas.“ Fotografijoje portretas Lietuvoje visada buvo dėmesio centre. Sunkiai rasime fotografą, nedirbusį šiame žanre, todėl, suprantama, visų portretus kūrusių fotografų šiame straipsnyje nesuminėsime. Apsiribokime bent keletu iškiliausių.

1861 m. Wacławas Pszybylskis laikraštyje Kurier Wileński rašė, kad iki šiol geriausius portretus darė Alberto Swieykowskio ateljė, nors ir kitiems retsykiais pavykdavo padaryti labai geras fotografijas.

Portretuose fotografas atsisakė tuomet madingo ryškumo, apšvietimo priemonėmis labai praturtino šviesos ir šešėlių gamą, suvokė, kad išraiškinga rankų padėtis, įvairūs aksesuarai padeda geriau perteikti portretuojamojo charakterį.

Vienas žymiausių XIX a. antrosios pusės Lietuvos fotografų portretininkų buvo dailininkas Aleksanderis Władysławas Straussas (1834–1896). J. Bułhakas straipsnyje apie senuosius XIX a. Vilniaus fotografus rašė: „[Straussas] būdamas inteligentiškas ir išsilavinęs, sugebėjo sužadinti pagarbą savo amatui. Jis garsėjo kaip labai išrankus žmogus, ypač buvo priekabus portretuojamųjų išvaizdai ir ne kiekvieną sutikdavo fotografuoti, taip sekė dailininkus. Straussas vienintelis anuometiniame Vilniuje aiškiai pasirašinėdavo – menininkas-fotografas, nes naudoti šį titulą turėjo visišką teisę.“ A. Straussas darė meniškus, kokybiškus portretus, vykusiai parinkdavo kompoziciją, ieškojo individualios portretuojamojo išraiškos, portretus modeliavo kaitaliodamas šviesą ir šešėlius, nevengė retušuoti, spalvinti pozityvus. Be jokios abejonės, labai pravertė ir žinios, įgytos besimokant portretinės tapybos Sankt Peterburgo dailės akademijoje. Amžininkai jį laikė geriausiu ne tik Vilniaus, bet ir viso tuometinio Šiaurės vakarų krašto fotografu, su kuriuo buvo sunku konkuruoti net ir Varšuvos ar kitų miestų meistrams. Jo studija geriausia portretine ateljė išliko ir po fotografo mirties iki pat Pirmojo pasaulinio karo.

A. Strausso ateljė mokėsi žinomi Vilniaus fotografai, daugelio žinomų žmonių portretų autoriai broliai Czyżai ir Stanisławas Filibertas Fleury. Ir vėlesniais laikais ne vienas Lietuvos fotografas mokėsi iš A. Strausso darbų, ne vienas patyrė jo įtaką.

XX a. pradžioje Vilniuje įsikūręs fotografas Aleksandras Jurašaitis mums paliko ištisą lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžio kultūrininkų portretų galeriją: Jono Basanavičiaus, Juozo Tumo-Vaižganto, Žemaitės, Lazdynų Pelėdos, Jono Jablonskio, Mykolo Biržiškos, Antano Smetonos, Petro Vileišio, Petro Rimšos, Antano Žmuidzinavičiaus ir kt.

Laikinojoje sostinėje, Kaune kūrybiškiausias profesionalus fotoportretininkas buvo Karlas Baulas. Fotografas buvo gerai išstudijavęs senųjų dailės meistrų tapytus portretus, jų komponavimą, apšvietimą, rankų padėtį ir kt. K. Baulas suprato, kad panašumas portrete yra tik pusė darbo, dar reikalinga išmonė, laki fantazija, gebėjimas savitai matyti daiktus ir reiškinius. Jis dažnai kartodavo: „Klientas yra molis ir turi leistis minkomas“. Portretuose fotografas atsisakė tuomet madingo ryškumo, apšvietimo priemonėmis labai praturtino šviesos ir šešėlių gamą, suvokė, kad išraiškinga rankų padėtis, įvairūs aksesuarai padeda geriau perteikti portretuojamojo charakterį.

Pirmosios diskusijos XIX a. viduryje dėl fotografijos meniškumo prasidėjo būtent nuo portreto. Fiodoras Dostojevskis prikišo jam „momento“ skurdą ir netikrumą, palyginti su dailininko laisve psichologizuoti ir apibendrinti: „Tik labai retomis akimirkomis žmogaus veide atsispindi pagrindiniai bruožai, jam būdingiausia mintis. Dailininkas tyrinėja veidą ir atspėja tą esminę žmogaus mintį, nors tuo metu kai tapo, jos tame veide gali išvis ir nebūti. O fotografas užklumpa žmogų tokį, koks jis yra. Todėl visiškai įmanoma, kad retsykiais Napoleonas gali atrodyti kvailas, o Bismarkas – švelnus.“ Bet XX a. viduryje atsitiko atvirkščiai: tapybinis portretas gerokai susiaurėjo, portretinė fotografija išsiplėtė iki begalybės.

Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje kurį laiką vyravo ideologizuoti, kanoniniai darbo pirmūnų, partinių darbuotojų, lojalių kultūrininkų portretai. Buvo draudžiami plačiakampiai objektyvai, kad neiškraipytų kilnaus tarybinio žmogaus – socializmo kūrėjo – atvaizdo. Tik sustiprėjus fotografiniam judėjimui atsirado su „momento tiesa“, „lemiama akimirka“ susiję portretai. Lietuva laimingai pataikė į amžiaus bėgį: kas šiandien nežino Antano Sutkaus, Algimanto Kunčiaus, Romualdo Rakausko ar Algimanto Aleksandravičiaus klasikine maniera sukurtų portretų.

„Nei peizažas, nei natiurmortas, nei mokslinės fotografijos įvairovė negali lenktyniauti su magiškumo aura, kurią įgijo portretinė fotografija“

Tačiau amžiaus pabaiga vėl kupina pavojų ir kuriozų. Portretą pradėjus traktuoti postmodernistiškai, žmogaus atvaizdas buvo suniveliuotas iki ženklo ar simbolio, kartais tik bendrais bruožais primenančio, kad vaizduojamas žmogus. Dar ir dabar postmodernistiškai abejojama, ar šiais laikais vieno žanro paroda begali gerai atspindėti mūsų fotografijos situaciją ir apskritai ar postmodernizmo laikais bereikia tų žanrų ribų? Pagaliau, koks iš viso begalimas portretas, jeigu postmodernizmas vis labiau pabrėžia, kad Renesanso laikais iškelta ir vėliau Vakarų kultūroje įteisinta asmenybės išskirtinumo sąvoka mus nuvedė į aklagatvį ir kad reikėtų tai kelių šimtmečių sampratai kuo greičiau įskiepyti Rytų filosofijos idėjų? Vis dažniau konstatuojama, kad dvasingas, realistine maniera nufotografuotas žmogaus veidas postmodernizmo laikais yra visiškai neįdomus, atgyvenęs ir greitai išnyks iš fotografijos dėmesio lauko. Tačiau nederėtų skubėti, tegul viską į savas vietas sudėlios laikas.

Fotografija, regis, yra gimusi portretuoti žmogų: jo veidą, kūną, aplinką, kultūrą, globalinę ir kosminę erdvę. „Nei peizažas, nei natiurmortas, nei mokslinės fotografijos įvairovė negali lenktyniauti su magiškumo aura, kurią įgijo portretinė fotografija“, – pažymi Mary Warner Maryen.

Kuo labiau fotografija artėja prie žmogaus, tuo labiau nuo jo ir tolsta. Kaip fotoportretinės kūrybos pokyčiai atsispindi Lietuvos fotografijos istorijoje? Dagerotipuose – XIX a. antrosios pusės Lietuvos elitas, vėlesnėse ateljė fotografijose – labiau pasiturintis miestietis. Antropologinio valstiečio tipo XIX a. pabaigoje ieškojo Povilas Višinskis ir kiti to meto šviesuoliai. O XX a. pirmojoje pusėje jį surado Balys Buračas, įamžinęs Lietuvą per etnografinę, kaimiškąją kultūrą, sukūręs daugybę kryždirbių, tautodailės meistrų, vyrų, moterų ir vaikų portretų. XX a. antrojoje pusėje lietuvių fotografijos mokyklos atstovai deklaravo B. Buračo tradicijų tąsa ir savo pagrindiniu uždaviniu laikė reportažiniu metodu sukurtus Lietuvos žmonių portretus. Bet pats objektas jau nebe etnokultūrinis, nors kaimo žmonės – vienas įtaigiausių visos Lietuvos fotografijos puslapių.

Baigiantis XX a. sustiprėjo įtampa tarp laikų ir kartų. „Nuobodulio estetikos“ adeptai nutolo nuo tiesioginės akistatos su žmogumi ir fotoreportažinio metodo. Į fotoreportažą įsiveržė kančios kontempliacija. Fotografijos postmodernėjimo tarpsnyje atsirado vis daugiau pokyčių, žaidimų azarto, tarpdisciplininių projektų, noro atsiriboti nuo realybės atspindžio, o ypač sovietinio jos varianto.

Kuo ypatingas naujos fotoportreto stilistikos mūsų padangėje pasirodymas? Ar kas šiais karštligiškos skubos ir skaitmeninio operatyvumo laikais pasaulyje dar ryžtasi dideliems ir nuosekliems žingsniams?

„Žemės kvapas“ anksčiau buvo didžiausias Lietuvos turtas. Dabar – intelektualūs ištekliai, nes tik tuo galime išgarsėti, beje, kartu ir daug ką prarasti ir nelaisvės, ir laisvės sąlygomis. Vienu atveju – smegenų nustekenimu, kitu – „smegenų nutekėjimu“ į užsienį.

Fotoportretavimas šiandien savotiškai lenktyniauja su klonavimo idėja: kas svarbiau ir naudingiau – iš vienos ląstelės atkurti visą organizmą ar iš veido atvaizdo spręsti apie žmogų? Portreto užmojai vis didesni: nuo autoportreto, kuriam dabar talkina ir video, ir internetas, iki šeimos, socialinės grupės, tautos ir net globalinių portretų. Prisiminkime XX a. vidurio Edvardo Steicheno Žmogaus šeima (Family of Men) projektą, pirmą kartą leidusį pajusti globalinį žmonių solidarumą, nepaisant „šaltojo karo“ įkarščio ir nuolatinės visiško susinaikinimo su atomine bomba grėsmės. Neseniai Lietuvoje pakartotas didžiulis fotoalbumas, skirtas Vytauto Didžiojo jubiliejui 1930 m., byloja apie tą patį, tik vienos valstybės rėmuose ir iš kito laiko galo – kiek daug atvaizduotų albume žmonių nusinešė istorijos kataklizmai. Lietuvos tūkstantmečiui vėl svajojame apie tą patį – visos Lietuvos portretinį įamžinimą. Simbolinis ir ilgalaikis įamžinimas jau įvyko: pradėtas sodinti tūkstančio ąžuolų miškas. Lietuvos fotografijos metraštyje irgi mėginama atspindėti Lietuvos tūkstantmečio veidą įvairiais tautos gyvenimo laikotarpiais: okupacijų, kovų už laisvę, išsilaisvinimo, nepriklausomybės. Kiek laiko galės ištverti mūsų veidai? Net tautai išnykus arba išsibarsčius po pasaulį jie vis vien išliktų ir būtų it gyvas muziejus ekonomiškai ir kultūriškai suniveliuotame pasaulyje.

Kiek laiko galės ištverti mūsų veidai? Net tautai išnykus arba išsibarsčius po pasaulį jie vis vien išliktų ir būtų it gyvas muziejus ekonomiškai ir kultūriškai suniveliuotame pasaulyje.

Tačiau tai toli gražu ne viskas, ką galime pasakyti apie fotoportretavimo parspektyvas. Net atsigręždami atgal matome šiandieniniuo fotoportreto apibrėžties, raiškos ir funkcijų keblumus. Andrejus Fomenka fotografijos 170-mečiui skirtame straipsnyje Fotografija: estetinė adaptacija įžvelgia šiendieninių portrtetinės fotografijos koncepcijų ištakas Julijos Margaret Cameron, F. Hollando Dayaus fotografijose. Meninė fotografija jau tada kėlė sau uždavinį, kaip konkretaus žmogaus portretą padaryti apibendrintu? J. M. Cameron siekė alegorijos, simbolio, kartais net užmaskuodama kultūrinį kontekstą. Jos fotografija Jagas. Italo eskizas gali būti traktuojama kaip Kristaus portretas su nebūdingu anam metui dramatizmu, šviesos-tamsos kontrastais. Kita kryptis buvo susijusi sui impresionizmo atsiradimu ir nauju kompozicijos, detalės vaidmeniu. „Paradoksaliu būdu išaiškėja, kad fragmentas, detalė, atsitiktinumas atskleidžia informaciją apie „tikrąją“ daiktų esmę“, – rašoma straipsnyje. Pavyzdys iš kitų menų – Vincento van Gogho Suplyšę batai ar rašytojas Bergotas iš Marcelio Prousto romano Prarasto laiko beieškant, apie romanus pasakojantis ne per siužetą ar veikėjus, o per įstrigusias atmintyje lyg ir atsitiktines detales. Paralelės nusidriekia iki šių dienų Lietuvos, kai vieniems atrodo, kad mūsų fotoportretininkai pernelyg prisirišę prie tikrovės ir todėl „mažiau meniški“, o kitiems žmogus jau yra tik postfotografinė detalė, kompiuteriu perkuriama į simbolius, alegorijas, pusakčius ir puspeizažius.

Technologijos raida XIX a. Kodako šūkį „Jūs nuspaudžiate mygtuką, o mes padarome visa kita“ apvertė aukštyn kojomis: dabar ir namie, kompiuteryje galima pasidaryti „visa kita“, net išsispausdinti fotografiją ant popieriaus. Pasikeitė ir fotografijų vertinimas. Naujos technologijos leidžia įvairiai grupuoti ir dėlioti fotografinį genealoginį „medį“ ar šeimos įvykių kroniką. Galima suburti į grupinę fotografiją tuos, kurie niekada nebuvo kartu arba mirusiuosius pasodinti tarp gyvųjų. Keičiasi ir požiūris į tai, kas atrodo tik nekaltos, mielos vaikystės dienų fotografijos. Jose galima atrasti daug ką, kas jau ženklina ateitį – lyties orientaciją, socialinius santykius, šeimos trapumą ir kitką. Profesionalai irgi mėgsta žaisti savo vaikyste, šeimos istorija, medijų suformuota pasaulėjauta. Žmogaus portretavimas vis žaismingesnis, o kartu labiau priklausomas ir nuo konteksto, kuriame gyvena autorius ir jo fotografijų herojus ar vartotojas.

Fotoportreto paplitimas susijęs ne tik su technologijų kaita, bet priklauso ir nuo santykio su tikrove, kuris visą laiką buvo problemiškas. Ypač tai aktualu šiandien, vadinamosios „virtualios tikrovės“ laikais, kai medijos vis labiau mus atskiria nuo realaus pasaulio. Anksčiau tikėjimas fotografijos tikrumu buvo vos ne absoliutus. Tą įspūdį nuolat palaikydavo fotožurnalistika. Nors XIX a. ji buvo daugiau iliustracija tekstui, bet jos dokumentalumas labai pakėlė spaudos tiražus. Antras fotožurnalistikos proveržis – pora dešimtmečių po Pirmojo pasaulinio karo, kai atsirado iliustruoti fožurnalai. Lietuvoje daugiausia vietos fotografijai skyrė savaitraštis Naujoji Romuva (1930–1940). Nors fotografija čia vis dar buvo traktuojama kaip iliustracija, kai Europoje jau vyravo fotoreportažas, bet ji gerai atspindėjo laiką net ir tiesiai nepririšama prie tekstų. Labai tiko portretai, kuriuos darė geriausi ano meto fotografai ir kurie savaime supažindindavo su visais reprezentaciniais Lietuvos veidais. Dabar tą daro Lietuvos spaudos fotografijos metraštis, o iš fotomenininkų – A. Aleksandravičius, gausiose fotoknygose pateikęs Lietuvos kultūros elito ir ne tik jo fotografijas. Doc. Andriaus Vaišnio sudarytas Naujosios Romuvos fotografijų dvitomis labai svarbus, greta B. Buračo fotoalbumų, indėlis ir į lietuviško fotoportreto istoriją. Juolab, kad Naujoji Romuva kaip šaltinis jau yra mažai prieinama.

Kas kita – pokario metai. Čia publikacijų gausu. Pastaruoju metu pasipylė ir darbų rinktinės – Aleksandro Macijausko, Romualdo Požerskio, R. Rakausko, A. Sutkaus, Vaclovo Strauko, Algimanto ir Mindaugo Černiauskų ir kitų. Pagausėjo ir archyvinių leidinių – A. Kunčius, Romualdas Augūnas, Ričardas Dailidė, Alfonsas Būdvytis ir kiti. Galime geriau įsivaizduoti lietuviško fotoportretavimo mastus ir kryptis. Paprastai sakydavome, kad portreto žanre vyrauja reportažinis metodas. Vėliau jau nebuvo peikiamas ir fotodokumentikos pavadinimas. Kiek kebliau buvo ir tebėra jį suderinti su fotografijos meniškumu. Alanas Sekula (JAV) gana vykusiai ieškojo tokios jungties praeito šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje: „Dokumentiką galima laikyti menu, kai ji keičia mūsų santykį su pasauliu, kai į darbą galima žiūrėti pirmučiausia kaip į menininko saviraiškos aktą.“ Tačiau šiais laikais keičiasi ir meno supratimas, kliba ir „dokumentikos“ samprata. Skaitmeninės fotografijos paplitimas kelia vis daugiau naujų klausimų: kas yra tikroji fotografijos prigimtis? Kaip joje taisoma tikrovė? Koks fotografijos santykis su kitomis medijomis? Taigi svarbu ne tik fotografavimo technikos pasikeitimas, jos prieinamumas masiniam vartotojui, bet ir ontologinis fotografijos statusas. Šimtą su viršum metų vis buvo klausinėjama, kas yra meninė fotografija, dabar kur kas dažniau ginčijamasi, kur yra fotografija, kai ji nebėra tradicinė fotografija ir jos apibrėžties reikia ieškoti tarpmedijiniuose projektuose, kitokiuose eksponavimo būduose ir apskritai manipuliacijose vaizdu. „Kitokia fotografija“ dar nėra toks maištingas apibrėžimas, kaip postfotografija, kur nebereikia nei seno, imituojančio XIX a. fotoaparato, nei šiuolaikinio momentinio fotografavimo. Viskas virsta portretavimo procesu, kurį gali stabdyti, o jei nori – ir ne. Esi nuolatinėje savęs ir kitų vaizdų apsuptyje. Tačiau kardinalinės visos fotografijos kryptys nesikeičia: ji nori būti vis arčiau mūsų, persismelkia į mūsų mintis ir jausmus, fragmentuoja mūsų vidinio gyvenimo gylį, kitą vertus, su „Hablais“ atakuoja kosmosą, ieškodama galaktikose juodųjų skylių. Bet gal tai vienas ir tas pats?

Skaitmeninės fotografijos paplitimas kelia vis daugiau naujų klausimų: kas yra tikroji fotografijos prigimtis? Kaip joje taisoma tikrovė? Koks fotografijos santykis su kitomis medijomis?

Fotografija šiandien yra tai, ką mes su ja padarome ir kaip ją „skaitome“. Portretas sukūrė daug įvairių požanrių. Ir JAV, ir Lietuvoj populiari vestuvių fotografija. Glamūriniai vakarėliai dedami į Žmonės tipo žurnalus. Šeimos fotoalbumas internete tampa „blogu“ arba kompaktišku DVD. Faktai fotografijoje nebe tiek svarbūs, kiek reiškiniai. Senoji vertybių sistema keičiasi, naują padeda išreikšti ir fotografija. Kiek fotografijų ir fotoparodų dabar skiriama naujoms šeimos sampratoms, lyčių problematikai, seksualinei orientacijai... Žinoma, naujas fotografijos diskursas gali būti traktuojamas ir kaip nauja ideologinė ar kultūrinė orientacija. Kartais mėginimas pabėgti į vadinamąją „kitą fotografiją“ yra tas pats socialinis užsiangažavimas, tik kita forma. Gal geriau tiktų maišto ar kontrkultūros sąvokos?

Iš žiūrovo irgi reikalaujama aktyvumo, net dalyvavimo kūrimo ar komunikacijos procese. „Nebegalime daugiau sakyti, kad mūsų tokios fotografijos neliečia ir nedomina, nes gyvename erdvėje tarp skepticizmo, malonumo ir teisybės, o joje ir dokumentiški vaizdai yra traktuojami kur kas sudėtingiau“, – rašo Derrickas Priceas.

Daug klausimų kelia ir pati žmogaus identifikacija portrete. XIX a., kaip matėme, iškeldavo dailę fotografijos nenaudai. Sekant šia tradicija ilgą laiką į fotoportretą žiūrėta kaip į langą, pro kurį matyti žmogaus sielos platumos ir vingiai. XX a. suvokta akimirkos svarba, akiai atsiveria ir objektas ir subjektas. Dabar nebaugina ir fotografijos paviršius, fragmentacija, kompozicijos taisyklių pažeidimai, nepaisymas ar net neišmanymas. Už tradicijų laužymo slepiasi kai kas daugiau: tradicijų ir asmenybės fluidiškumas, žanro virpėjimaas ant ribos, atskirčių tarp šviesos ir tamsos neryškumas. Įtampa tarp tradicijų ir nenormalaus, naujoviško portreto vėl padidina šio žanro populiarumą. Net žvilgsnis tiesiai į objektyvą šandien gali būti kitoniškas, nei XIX a., naudojant ilgalaikį eksponavimą. Rineke Dijkstra žvilgsnio ilgą išlaikymą paaiškina tuo, kad žmogų fotografuoja labai įvairiose situacijose, kartais po labai dramatiškų išgyvenimų, kai mūsų žvilgsnis labai pasikeičia, o veidas nebūtinai senėja. Net į pačią banaliausią fotografiją tada žiūrima visai kitaip

Fotografijoje atsiranda erdvė, kurioje įmanomi įvairiausi žaidimai. XIX a. viduryje apie fotoportretą buvo sakoma, kad jam, palyginti su daile, stinga meniškumo, nes jis esąs pernelyg momentinis, o dabar momentiškumas – pagautas ar „mačiūniškai“ sužaistas – kaip tik yra fotoportreto privalumas, nes postmodernizmas nepripažįsta asmenybės nekintamumo įvairiausiose situacijose. Pavėluotai lietuvių kalba leidžiamame daugiatomiame Roberto Musilio romane Žmogus be savybių išsikristalizuoja mintis, kad žmogus neturi jokių visam gamtos gyvenimui duotų savybių tam tikroje kultūroje (ar kultūrose). „Šita galimumo kvintesencija, man regis, ir lemia naujausios formacijos kultūros ypatybes“, – rašo filosofas Michailas Epšteinas knygoje Tarpsnis kaip ženklas (apie humanitarinių mokslų ateitį). Todėl šiandien ir fotografijos istorikai daug dėmesio skiria XIX a. fotoportreto žanrui, kuo arčiau mūsų dienų, tuo jie mažiau paiso žanrų ribų ir tuo dažniau aptarinėja pačius įvairiausius žmogaus interpretavimo būdus bei ženklus postmodernioje ar net postfotografijoje. Ką gi mums žada rytojus?

Šiandien ir fotografijos istorikai daug dėmesio skiria XIX a. fotoportreto žanrui, kuo arčiau mūsų dienų, tuo jie mažiau paiso žanrų ribų ir tuo dažniau aptarinėja pačius įvairiausius žmogaus interpretavimo būdus bei ženklus postmodernioje ar net postfotografijoje.

Anthony Azizo (JAV) ir Sammy Cucher (Venesuela) Distopijų serijoje mąstantiems, stambiu planu nufotografuotiems žmonėms kompiuteriais „užčiauptos“ akys, burnos, net ausys. Toks fotografų atsakas į mokslo entuziazmą dėl būsimos informacinės visuomenės, globalizmo ir kiborgizmo. Marekas Edelmanas sako, kad post postmodernizmas, taigi ir postfotografijos pagrindinis ženklas bus įtampa tarp utopijos ir distancijos – optimistiškos ateities vizijos ir katastrofiškų būsimojo laiko modelių.

Arvydas Šliogeris samprotauja kitaip: „Postmodernus“ globalinis cirkas atsiliko – ir atsiliko beviltiškai – nuo debesų, kalvų, mylimo veido, laukų ramunės, duonos riekės, upokšnio, rudenėjančio klevo lapo, ir daugybės kitų paprasčiausių, po Saule ir žvaigždynais gyvenančių daiktų ir dalykų grožio, švaraus ir tyro lyg okeano tyla.

Aš nemanau – įkandin Dostojevskio – kad grožis išgelbės pasaulį; aš manau, kad pasaulis, ir pirmiausia pasaulis be žmogaus, yra grožio buveinė, todėl gelbėti jį reikia nuo tų, kurie norėtų jį sunaikinti.“

Mūsų dienomis, regis, portreto tradicijos formuojasi dviem kryptimis – nepagražintos, „nuogos“ tikrovės ir ženklų bei vizijų, nors dažnai tų krypčių aiškios apibrėžties jau nebegalime nustatyti. Manytume, kad nereikia pasiduoti pagundai ir „mačiūniškais“ degtukais sudeginti visą likusį (ne postmodernistinį) meną. Bet vis dėlto nuogąstaujame, ar kada nors meninėje fotografijoje visiškai neišnyks žmogaus veidas?