Įpusėjus trečiam XX a. ketvirčiui, amerikiečių tikėjimas savo valstybės institucijomis buvo įspūdingas. Tokį tikėjimą jie turėjo ne todėl, kad tos institucijos būtų visuomet veikusios nepriekaištingai.

Kongresas ir Federalinis rezervas paaštrino Didžiąją depresiją. Kariuomenė Antrojo pasaulinio karo metais pridarė baisių klaidų, per kurias Amerikos lėktuvai bombardavo amerikiečių karius, o Amerikos laivyno torpedos skandino laivus su amerikiečiais karo belaisviais.

Tačiau tuomet būta realistinio supratimo, kad žmogiškos institucijos neišvengiamai turi trūkumų. Istorija nėra iki galo suvokiama ar kontroliuojama. Derėtų būti dėkingiems už bet kokią valdžios teikiamą pagalbą ir daryti viską, kad už savo likimą atsakingi būtume patys.

 Panašu, kad šis brandus požiūris yra plačiai nunykęs. Atrodo, jog iš savo valdžios tikimės tobulumo, o kai jai to pasiekti nepavyksta, pratrūkstame įniršiu. Esame panašūs į paauglius, kuriems atrodo, kad mamytė ir tėvelis gali viskuo pasirūpinti, tad labai supyksta ir tampa ciniški, kai paaiškėja, kad jie to negali.

 Po rugsėjo 11-osios mes, amerikiečiai, savo tikėjimą pavedėme technokratijos dievui. Išplėtėme valstybės galimybes rinkti informaciją taip, kad dabar vien tik Nacionalinė saugumo valdyba (NSA) duomenų kasdien surenka keturis kartus daugiau, nei saugoma Kongreso bibliotekoje.

 Kuriame protokolus, kad toji informacija būtų pateikiama tokiu pavidalu, kurį galėtų apdoroti kompiuteriai ir biurokratinis aparatas. Sujungėme agentūras ir prikūrėme naujų žinybų. Įkūrėme centralizuotą instituciją – Nacionalinį kovos su terorizmu centrą.

 Panašu, kad visi šie pinigai ir technologijos sumažino ateities išpuolio pavojų. Tačiau, be abejo, sistema kartais gali nesuveikti. Tikrovė nenuspėjama ir jokia kompiuterių technologija to nepakeis. Biurokratiniai aparatai visada akli, nes sodrų asmenybių ir įvykių srautą paverčia sausais dėmenimis, kuriuos galima tvarkingai sudėlioti į lentynėles.

Žmogiškos institucijos visuomet nepastebės esminių dalykų, kadangi visatos informacija yra begalinė, o įvykiai nevyksta algoritminiu tikslumu.

 Atsparios visuomenės blaiviai suvokia, kokie pavojai būdingi tokio pobūdžio kovai.

 Tačiau, be abejo, pastarąją savaitę mūsų valstybė reagavo visai kitaip. Pasigirdo pasipiktinusių raginimų, kad atsistatydintų Vidaus saugumo departamento (DHS) sekretorė Janet Napolitano, tarsi prigimtiniai biurokratijos trūkumai būtų pataisomi pakeitus biurokratinio aparato vadovą. Pasigirsta ir sistemos reformos reikalavimų – dar daugiau protokolų, lygmenų ir tikrinimo sistemų.

 Didžiuma šios kritikos yra niekinama ir isteriška. Įvairūs ekspertai prirankiojo Umaro Farouko Abdulmutallabo biografijos nuotrupų. Galėdami susieti tuos faktus, kad tiksliai nuspėtų praeitį, jie plyšauja, jog žvalgybos tarnybos tuos taškus privalėjusios susieti, kad numatytų ateitį.

 Dickas Cheney aiškina, kad klaidą lėmė kažin koks ideologinis pasirinkimas. Arlenas Specteris reikalauja daugiau technologijos – visą kūną patikrinančių prietaisų. „Manėme, kad tai jau buvo išspręsta,“ – pareiškė senatorius Kitas Bondas, tarsi priėmus atitinkamus įstatymus būtų pasiekta visažinystė.

 Atrodo, kad daugybė žmonių dabar išgyvena tiesiog religinę tikėjimo krizę. Visi dievai, kuriais tikėta, – technologija, technokratija, centralizuota valdžios kontrolė – juos šiuo atveju nuvylė.

 Brandžioje valstybėje prezidentas Obama per televiziją galėtų pasakyti taip: „Klausykit, darome, ką galime, tačiau kai kuriems teroristams pavyksta prasiskverbti“. Tačiau pasirodo, kad mūsų šalis yra tokia, su kuria kalbėti reikia tarsi su vaiku. Pirmoji iš Baltųjų rūmų pasiekusi žinia buvo, kad sistema veikia. „Nesirūpink, Joneli“.

 Kai tai nepadėjo, oficialioji linija metėsi į kitą kraštutinumą. „Manau, kad tai visiškai nepriimtina,“ – pareiškė Obama. „Aš labai supykau, Joneli. Tačiau nesirūpink, aš viską sutvarkysiu“.

 O tuo tarpu, kadangi Transporto saugumo administracija (TSA) privalo parodyti, kad ji kažko imasi, įvestas dar vienas patikros sluoksnis „Saugumo teatras“ – dar daugiau taisyklių bagažui ir apribojimų lėktuvų keleiviams.

 Šiaip ar taip turbūt derėtų priminti, kad pastaruoju atveju terorizmo išpuoliui sukliudė visai ne centralizuota sistema. Lygiai kaip ir „bato sprogdintojo“ ar į Šanksvilį, Pensilvanijoje, nukreipto lėktuvo atvejais, įgyventi teroristų užmačias sukliudė decentralizuoti piliečių veiksmai. Išpuolių planus suardė paprasti civiliai, pamatę kas vyksta jų akyse ir turėję drąsos imtis veiksmų.

 Vienaip ar kitaip, per pastaruosius penkiasdešimt metų valdžią sutelkėme centralizuotose žinybose ir sumenkinome decentralizuoto piliečių veikimo vaidmenį.

Tai padarėme daugelyje gyvenimo sričių. Galbūt tai išmintinga, o gal ir ne. Tačiau neturėtume įsivaizduoti, kad tos centralizuotos institucijos visą laiką veiks tobulai ar bent jau pakankamai gerai.

Būtų labai gražu, jei į neišvengiamas jų klaidas reaguotume ne aršiais kaltinimais ar cinizmu, o parodytume šiek tiek atsparumo – supratimo, kad žmogiškos sistemos nuvilia ir blogų dalykų nutiks, tad kaskart taip nutikus, nedera pamesti galvos.

 Pagal „The New York Times“ informaciją parengė Kęstutis Pulokas