2012 m. vasario 12 d., sekmadienis

Thomas Rosica, CSB. Krikštas šiandienos Bažnyčioje

2010-01-10
Rubrikose: Religija » Katechezė 
Krikštas kudikis

Ne vienoje pasaulio vietoje vaikų krikštas tapo greičiau išimtimi nei taisykle. Nekrikštytų vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų skaičius nuolat auga. Teigiama, kad krikštų skaičius mažėja dėl sutrūkinėjusių šeimyninių ryšių bei nusigręžimo nuo Bažnyčios. Dalyvaujant kunigų rekolekcijose ne kartą teko girdėti aštrias diskusijas apie tai, kad jei kunigas nemato regimų tikėjimo praktikos ženklų, tuomet Bažnyčia turi teisę atsisakyti žmonėms teikti sakramentus, ypač krikštą.

Tai labai sudėtingas klausimas.

Vis dėl to gal mums derėtų iš naujo įsiklausyti į Evangelijos misijinį raginimą „krikštyti, skelbti ir mokyti“ nelaukiant, kol žmonės ateis pas mus, bet patiems išeiti jų pasitikti ten, kur jie yra šiandienos pasaulyje?

Iš mūsų tikimasi naujo misijinio užsidegimo ir uolumo, kuriam nebūtini kokie nors ypatingi įvykiai. Misijinė veikla atliekama paprastame kasdieniame gyvenime. O krikštas tam yra absoliučiai svarbus dalykas.

Sakramentai skirti vyrų ir moterų gyvenimui – tokių, kokie jie yra, o ne kokių mes norėtume! Mano ausyse vis dar skamba popiežiaus Jono Pauliaus II raginimas mums: „Duc in altum!“ (Irkitės į gilumą): žmones, kuriems jūsų reikia, rasite ne sekliuose ir puikiai pažįstamuose vandenyse.

Bažnyčioje visą laiką buvo susiduriama su dilema, ar atsisakyti teikti krikštą bei kitus sakramentus žmonėms, kurie laikomi netinkamais, nes nepraktikuojantys? Šią dilemą savo jaunystės metais asmeniškai patyrė ir kardinolas Josephas Ratzingeris, ir tik vėliau rado sprendimą.

2008-ųjų rugpjūtį, per viešą klausimų – atsakymų sesiją, skirtą kunigams, Benediktui XVI teko atsakyti į klausimą šia tema. Bresanone mieste, Šiaurės Italijoje gyvenantis tėvas Paolo Rizzi, kunigas ir teologijos profesorius, Benedikto XVI paklausė apie krikštą, sutvirtinimą ir pirmąją komuniją:

„Šventasis Tėve, prieš 35 metus galvojau, kad beveik visoje Europoje pamažu tampame mažąja kaimene, mažumos bendruomene; taigi, kad sakramentus turėtume teikti tik tiems, kurie yra tikrai pasiryžę gyventi krikščioniškai.

Vėliau, iš dalies dėl Jono Pauliaus II pontifikato pobūdžio, aš permąsčiau dalykus iš naujo. Kokią ateitį jūs numatote ir ką galvojate apie tai? Kaip patartumėte elgtis?“

Benediktas XVI atsakė šitaip:
„Turiu pasakyti, kad mano kelias buvo panašus. Būdamas jaunas, buvau gana griežtas. Sakiau: sakramentai yra tikėjimo sakramentai, o ten, kur nėra tikėjimo, kur nėra tikėjimo praktikos, ten negali būti teikiami ir sakramentai.

Būdamas Miuncheno arkivyskupu, dažnai taip kalbėdavau ir savo kunigams. Tarp jų taip pat buvo dvi frakcijos: viena – griežta, kita – platesnių pažiūrų. Tada ir aš po truputį supratau, kad mes turime sekti Viešpaties pavyzdžiu. Jis buvo labai atviras ano meto Izraelio visuomenės paribio žmonėms. Jis buvo gailestingumo Viešpats, per daug atvirai – anot daugelio valdančiųjų nuomonės – bendraujantis su nusidėjėliais, užkalbinantis juos arba atsiliepiantis į kvietimą vakarieniauti kartu, įtraukdamas juos į bendrystę. (...)

Sakyčiau, kad vaikų katechezės kontekste toks darbas su tėvais yra labai svarbus. Tai viena iš progų susitikti su tėvais, leidžiant ir suaugusiems prisiliesti prie tikėjimo gyvenimo. Man atrodo, kad taip jie galėtų iš naujo išmokti tikėjimo iš savo vaikų ir suprasti, kad visa ta didelė iškilmė yra prasminga, tikra ir autentiška tik tuomet, jei švenčiama platesniame kelionės su Jėzumi kontekste, tikėjimo gyvenimo kontekste.

Taigi, reikėtų pamėginti įtikinti tėvus per jų vaikus, kad tokia pasiruošimo kelionė yra reikalinga.

Ji pasireiškia dalyvaujant slėpiniuose ir pradedant pamilti tuos slėpinius. (...)

Sakyčiau, kad mano atsakymas yra visiškai neadekvatus, tačiau tikėjimo pedagogika visada yra kelionė, mes turime priimti šiandienos situaciją.

Be to, mes turime juos labiau atverti kitiems žmonėms taip, kad rezultatas būtų ne tik išorinis išliekančių dalykų prisiminimas, bet tikrai paliestos širdys. Tą akimirką, kai mumyse įsitvirtina įsitikinimas, paliečiama širdis – ji pajunta truputėlį Jėzaus meilės, ji šiek tiek pajunta troškimą judėti šia kryptimi ir pagal šias gaires; tai akimirka, kai mano nuomone, mes galime tikrai pasakyti, kad iš tiesų katechizavome žmones. Tikroji katechezės prasmė išties turėtų būti ši: įžiebti Jėzaus meilės liepsną, kad ir labai mažą, vaiko širdyje, o per vaikus ir jų tėvų širdyse, tokiu būdu atveriant mūsų laikmečio tikėjimo erdves.“

Brazilų kilmės tėvas Thomas Rosica, Kanados „Salt and Light“ (Druska ir šviesa) katalikų medijų fondo ir televizijos kanalo vykdomasis direktorius, Popiežinės Komunikacijų tarybos konsultantas.

Pagal Zenit.org parengė S.Žiugždaitė

Bernardinai.lt

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)

« < 1 - 2 > »
seksas 2010-01-11 15:09

Aisku, taip ir supratau. Koks dievas, tokie ir irankiai :) Senoves zydu dievas su lietuviu marozu ir recidyvistu palyda :) LOL

si 2010-01-11 15:08

> jei Gaidjurgis neskerstų, tai kaip žmones DIEVAS baustų? Gaidjurgis lyg DIEVO įrankis.

seksas 2010-01-11 14:55

Krikstas siandienos baznycioje. Pas reketininka, zudika, prievartautoja, vagi Gaidjurgi i kalejima ateina vyskupas (kuri Gaidjurgis paskerstu pirmai progai pasitaikius, jei to reiketu), jy pakrikstija ir nuplauna visas nuodemes. Zmones pries tuokdamiesi duoda buteli kunigeliui, tas ant smugio abu pakrikstija, ir priima tuoktis baznycion. Aleliuja!

si 2010-01-11 13:34

Krikštas sutaiko krikštijamąjį su DIEVU, suteikdamas jam DALĮ dieviškąjame gyvenime. Krikšto(1) sakramentas, kaip ir kiti sakramentai(6) yra ritualiniai veiksmai, turintys suteikti DIEVO malonę. Sakramentai yra laikomi DIEVO nustatytais ženklais, savaime suteikiančiais žmogui malonę.

Gabrielis 2010-01-11 12:52

Krikstu tevai ar kriksto tevai isipareigoja krikstinamaji aukleti toje (krikscioniskoje) davsioje, o jei sakramentas yra priimamas neatsakingai (atsargumo delei), ir ta krikscioniska dvasia nera gyvenama, tai ir vaikas veliau susiduria su savo tikejimo tapatumo klausimais ir priekaistauja tevams kam ji, be jo sutikimo, pakrikstijo.

tema 2010-01-11 09:09

Dar. Ar reikia krikštyti vaikus dėl nuodėmių? Šventasis Raštas deda tašką - tikinčių žmonių vaikai yra šventi. "Mat netikintis vyras pašventinamas žmona, o netikinti žmona pašventinama vyru. Kitaip jūsų vaikai būtų netyri, o dabar jie šventi". 1 Korintiečiams7;14 Todėl visi išvedžiojimai yra tušti, tradicijos taip pat. Dievo žodis nemeluoja ir neklysta.

tema 2010-01-11 09:04

"sakramentai yra tikėjimo sakramentai, o ten, kur nėra tikėjimo, kur nėra tikėjimo praktikos, ten negali būti teikiami ir sakramentai"- vaikas jokio tikėjimo neturi, todėl ir vaikų krikštas ne pagal Šventąjį Raštą. Kada pagaliau katalikų bažnyčia ims vykdyti tai ką sako, o ne savo tradicijas? Katalikai krikštija vaikus, mormonai krikštijasi už mirusius, abeji turi argumentų, bet abeji klysta nepaklusdami Dievo Žodžiui ir nusistatydami savo tvarką. .

mastytoja 2010-01-11 01:21

Manyčiau, kad šeimoje visada yra apsprendžiama, tęs vaikas tevų, senelių ir prosenelių katalikiškas tradicijas ar ne, kiek teko matyti tevai kurie patys krikštyti, dar ne visada yra garantas, kad krikštys savo vaiką. Bet seneliai, kartais padeda, tame procese, tad reiketu atkreipti demesį į senelius kurie tikrai žino kiek vaikšto nekrikštytų anūkų. Manyčiau, kad krikštui suaktyvinti turetų būti sudaromas kryptigas visos šeimos suaktyvinimo procesas. Juk krikštas niekam dar nepakenkė, o tik atnešė vaikui didžiulę naudą ir apsaugą. Teko girdeti, kad sergančius vaikus skubedavo pakrikštyti, kad jie taptų atsparesni. O krikštijant paūgejusius vaikus, neretai tas įvykis labai sukrečia, geraja prasme, vaikai prisimena įvykį visą savo gyvenimą. Šventosios dvasios atejimas manau sustiprina vaikų talentus ir visokeropai skatina siekti sielos evoliucijos, atsiranda sielos vedimas. Žinoma tevai taip pat turi nepamiršti, tinkamai pasimelsti už savo vaikus kai jie yra krikštijami, manu tada sudaromos tam tikros dvasinės sąlygos visaverčio krikšto įtvirtinimui.

Tomas Venckevicius Kristoforas 2010-01-10 22:19

Reikėtų kad "Jėzaus Krikšto" diena kurią minėjome sekmadienį Sausio 10 dieną būtų visiems "privalomas minėjimas" kaip ir Kristaus gimimas Šv.Kalėdos yra privaloma šventė. Kai kunigas pakartoja Eucharistijos žodžius sakydamas po duonos ir vyno pakėlimo: "Tikėjimo paslaptis" tai mums reikėtų atsakyti ne "PRISIKĖLIMĄ" per Jėzaus iškilmę bet "KRIKŠTĄ" cituoju kaip reikia sakyti tik per Jėzaus krikšto minėjimą: "Mes skelbiame Viešpatie tavo mirtį ir išpažįstame tavo KRIKŠTĄ laukdami tavęs ateinant" Krikšto šventę kurią minėsime ir kitais metais 2011-tais turėtų būti švenčiama garsiai,o ne tyliai kaip paprasta eilinė diena lyg nieko nebuvo. Krikštas yra pagrindinis sakramentas panaikinantis gimtąją nuodėmę užsitraukiančią nuo Adomo ir Ievos. JĖZAUS GIMIMAS, JĖZAUS KRIKŠTAS, JĖZAUS PRISIKĖLIMAS turi būti privaloma Katalikams,bet męs švenčiame tik Jėzaus gimimą ir Jėzaus prisikėlimą,o Jėzaus krikštą labai tyliai švenčiame lyg dienos kaip nebuvo,ir krikšto lyg nebuvo. Vėlykas ir Kalėdas Visi švenčiame susėdę prie stalo po Šv.Mišių,o Krikšto šventę ne. ji tik paprasta eilinė šventė kaip ir šventieji kurių Sekmadienį neminime arba mini juos tik tituluotose bažnyčiose.

:) 2010-01-10 16:47

>via Melskimes ir darykime nuodemes! :) Jezus ne tik mylejo, bet ir "barygas" isvaike nuo sventyklos. Jei nebutu principingu kunigu, tai musu dominuojanti religija butu induizmo - budizmo - krikscionybes - shamanizmo kokteilis.

« < 1 - 2 > »
Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (16)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis

Matulaitis matomas tiesiog kaip eilinis vyskupas, ir tai nepadeda suprasti jo šventumo esmės. Sunkiau įžvelgti herojiškumą, kuris reikalingas susiduriant su moraliniu priešu ir moraline kančia.

Gražina Belousova, LCC universiteto ir EBI dėstytoja

Man labai artimas tas klausimas, kuris dažnai glūdi tokių bendruomenių ganytojų ir narių širdyse: ar tai, ką mes darome, turi kokią nors prasmę? Ir jei taip, kaip ir kur mums eiti toliau?

Tomas Viluckas

Viena vertus, toks žingsnis yra iššūkis šalies katalikybėje vyraujančioms nuostatoms ir įpročiams, kita vertus, jis neiškrenta iš bendros Lietuvos kunigiškos tradicijos.

Video žaidimai

Suskamba varpelis, skelbiantis šv. Mišių pradžią. Žaidimas prasideda.

Kun. Rytis Gurkšnys SJ

Jei atsisakysime kasdien bent vienos blogos minties, atgausime pusiausvyrą. Tuomet galėsime įgyvendinti Dievo pašaukimą ir mums skirtą unikalią misiją.