Ne vienoje pasaulio vietoje vaikų krikštas tapo greičiau išimtimi nei taisykle. Nekrikštytų vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų skaičius nuolat auga. Teigiama, kad krikštų skaičius mažėja dėl sutrūkinėjusių šeimyninių ryšių bei nusigręžimo nuo Bažnyčios. Dalyvaujant kunigų rekolekcijose ne kartą teko girdėti aštrias diskusijas apie tai, kad jei kunigas nemato regimų tikėjimo praktikos ženklų, tuomet Bažnyčia turi teisę atsisakyti žmonėms teikti sakramentus, ypač krikštą.

Tai labai sudėtingas klausimas.

Vis dėl to gal mums derėtų iš naujo įsiklausyti į Evangelijos misijinį raginimą „krikštyti, skelbti ir mokyti“ nelaukiant, kol žmonės ateis pas mus, bet patiems išeiti jų pasitikti ten, kur jie yra šiandienos pasaulyje?

Iš mūsų tikimasi naujo misijinio užsidegimo ir uolumo, kuriam nebūtini kokie nors ypatingi įvykiai. Misijinė veikla atliekama paprastame kasdieniame gyvenime. O krikštas tam yra absoliučiai svarbus dalykas.

Sakramentai skirti vyrų ir moterų gyvenimui – tokių, kokie jie yra, o ne kokių mes norėtume! Mano ausyse vis dar skamba popiežiaus Jono Pauliaus II raginimas mums: „Duc in altum!“ (Irkitės į gilumą): žmones, kuriems jūsų reikia, rasite ne sekliuose ir puikiai pažįstamuose vandenyse.

Bažnyčioje visą laiką buvo susiduriama su dilema, ar atsisakyti teikti krikštą bei kitus sakramentus žmonėms, kurie laikomi netinkamais, nes nepraktikuojantys? Šią dilemą savo jaunystės metais asmeniškai patyrė ir kardinolas Josephas Ratzingeris, ir tik vėliau rado sprendimą.

2008-ųjų rugpjūtį, per viešą klausimų – atsakymų sesiją, skirtą kunigams, Benediktui XVI teko atsakyti į klausimą šia tema. Bresanone mieste, Šiaurės Italijoje gyvenantis tėvas Paolo Rizzi, kunigas ir teologijos profesorius, Benedikto XVI paklausė apie krikštą, sutvirtinimą ir pirmąją komuniją:

„Šventasis Tėve, prieš 35 metus galvojau, kad beveik visoje Europoje pamažu tampame mažąja kaimene, mažumos bendruomene; taigi, kad sakramentus turėtume teikti tik tiems, kurie yra tikrai pasiryžę gyventi krikščioniškai.

Vėliau, iš dalies dėl Jono Pauliaus II pontifikato pobūdžio, aš permąsčiau dalykus iš naujo. Kokią ateitį jūs numatote ir ką galvojate apie tai? Kaip patartumėte elgtis?“

Benediktas XVI atsakė šitaip:
„Turiu pasakyti, kad mano kelias buvo panašus. Būdamas jaunas, buvau gana griežtas. Sakiau: sakramentai yra tikėjimo sakramentai, o ten, kur nėra tikėjimo, kur nėra tikėjimo praktikos, ten negali būti teikiami ir sakramentai.

Būdamas Miuncheno arkivyskupu, dažnai taip kalbėdavau ir savo kunigams. Tarp jų taip pat buvo dvi frakcijos: viena – griežta, kita – platesnių pažiūrų. Tada ir aš po truputį supratau, kad mes turime sekti Viešpaties pavyzdžiu. Jis buvo labai atviras ano meto Izraelio visuomenės paribio žmonėms. Jis buvo gailestingumo Viešpats, per daug atvirai – anot daugelio valdančiųjų nuomonės – bendraujantis su nusidėjėliais, užkalbinantis juos arba atsiliepiantis į kvietimą vakarieniauti kartu, įtraukdamas juos į bendrystę. (...)

Sakyčiau, kad vaikų katechezės kontekste toks darbas su tėvais yra labai svarbus. Tai viena iš progų susitikti su tėvais, leidžiant ir suaugusiems prisiliesti prie tikėjimo gyvenimo. Man atrodo, kad taip jie galėtų iš naujo išmokti tikėjimo iš savo vaikų ir suprasti, kad visa ta didelė iškilmė yra prasminga, tikra ir autentiška tik tuomet, jei švenčiama platesniame kelionės su Jėzumi kontekste, tikėjimo gyvenimo kontekste.

Taigi, reikėtų pamėginti įtikinti tėvus per jų vaikus, kad tokia pasiruošimo kelionė yra reikalinga.

Ji pasireiškia dalyvaujant slėpiniuose ir pradedant pamilti tuos slėpinius. (...)

Sakyčiau, kad mano atsakymas yra visiškai neadekvatus, tačiau tikėjimo pedagogika visada yra kelionė, mes turime priimti šiandienos situaciją.

Be to, mes turime juos labiau atverti kitiems žmonėms taip, kad rezultatas būtų ne tik išorinis išliekančių dalykų prisiminimas, bet tikrai paliestos širdys. Tą akimirką, kai mumyse įsitvirtina įsitikinimas, paliečiama širdis – ji pajunta truputėlį Jėzaus meilės, ji šiek tiek pajunta troškimą judėti šia kryptimi ir pagal šias gaires; tai akimirka, kai mano nuomone, mes galime tikrai pasakyti, kad iš tiesų katechizavome žmones. Tikroji katechezės prasmė išties turėtų būti ši: įžiebti Jėzaus meilės liepsną, kad ir labai mažą, vaiko širdyje, o per vaikus ir jų tėvų širdyse, tokiu būdu atveriant mūsų laikmečio tikėjimo erdves.“

Brazilų kilmės tėvas Thomas Rosica, Kanados „Salt and Light“ (Druska ir šviesa) katalikų medijų fondo ir televizijos kanalo vykdomasis direktorius, Popiežinės Komunikacijų tarybos konsultantas.

Pagal Zenit.org parengė S.Žiugždaitė