Vanda Zaborskaitė. Psichologinės aplinkos ekologija
Kaip užteršta gamtinė aplinka žaloja ir griauna žmogaus sveikatą, taip įvairūs neigiami visuomeninės aplinkos reiškiniai žaloja jo psichiką – tai yra banalybė, kuriai nereikia platesnių aiškinimų. Žodžių kalba sugeba būti ne vien aiški ir tiksli, bet ir miglota ,neapibrėžta. Ji gali būti skirta klaidinti, užslėpti, manipuliuoti .Pasakyčiau kiek metaforiškai, kad ji gali būti klampi – įsiurbianti žmogų į melo pelkę, iš kurios jam nebūna lengva išsivaduoti. Tokia kalba naudojasi, deja, labai didelė mūsų žiniasklaidos dalis. Apie tai pradėta kalbėti senokai , bet šiuo metu tas reiškinys tapo toks akivaizdus, taip plačiai besireiškiantis, toks įtakingas, kad apie tai visu balsu jau prašneka daugelis susirūpinusiųjų mūsų viešosios informacinės erdvės būkle. Neseniai ta tema ,,Bernardinuose‘‘ pasirodė įdomus ir labai svarus Vandos Juknaitės interviu, kurio teiginiams pritariu be jokių išlygų: apie manipuliacinį kai kurios žiniasklaidos pobūdį, kai tiesiogiai tarsi ir nemeluojama, bet taip mikliai manipuliuojama pvz. klaidinančiomis antraštėmis, kad skaitytojas net nepajunta, kaip ima mąstyti žurnalisto norima linkme, kuri su tiesa neturi nieko bendra.
Iš savo pusės norėčiau sustoti prie keleto pastarųjų metų mūsų politinio gyvenimo įvykių, kur pasireiškė itin ryškios manipuliacijos, pakreipusios visuomenės dėmesį ir nukreipusios nuomones manipuliatorių siekiama linkme.
Visų pirma – C Ž V buvusių ar nebuvusių kalėjimų tema. Šiuo klausimu pastaruoju metu pasirodė du straipsniai, parašyti autorių, niekaip vienas su kitu nesusijusių – tai Broniaus Nainio ,,Ar Lietuvai nereikėjo patylėti?‘‘( ,,Alfoje‘‘) ir Aloyzo Sakalo ,,In principio erat verbum‘‘ (,,Bernardinuose‘‘). Abiejų autorių požiūriai sutampa visiškai,skiriasi gal tik pagrindimo pobūdis. A.Sakalo teiginiai pagrįsti aštria, logiškai nuoseklia Seimo VSK išvadų analize, parodančia,jog tos išvados neišlaiko kritikos, yra savo esme prieštaringos ir tik įneša sumaištį į žmonių protus ir kenkia valstybei, o B.Nainys remiasi savo praktine gyvenimo patirtimi. Abu straipsniai, ypač A.Sakalo, aiškiai atskleidžia mechanizmą, kaip sufabrikuojami gandai, prielaidos ir nepagrįsti spėjimai,kurie užteršia visuomenės psichologinį klimatą.
Norėčiau dar stabtelėti prie daug menkesnės reikšmės informacinio įvykio, dabar jau beveik primiršto, bet vis dėlto įvairiuose kontekstuose tai šen, tai ten tebešmėkštelinčio. Tai vadinamasis G.Kirkilo diplomo skandalas. Kokia jo esmė?
Buvusiam premjerui prikišama, kad jis neteisėtai gavęs aukštojo mokslo (magistro) diplomą ir ta prasme jis esąs lygus V. Uspaskichui. Manau, kad tas palyginimas netikęs. V. Uspaskichas diplomą buvo greičiausiai pirkęs, ir Maskvoje esanti Ekonomikos Akademijos vadovybė nėra niekada patvirtinusi, kad yra tokį diplomą išdavusi. Bet čia tik tarp kitko – eikime prie paties G.Kirkilo istorijos. Iškilus šiam klausimui, Vilniaus Universiteto rektorius atsakė taip ,kaip, mano manymu, ir turėjo atsakyti ir kas atitiko tiesą: taip, nors Aukštosios partinės mokyklos diplomas nėra juridiškai galiojantis aukštojo mokslo baigimo liudijimas, bet Universiteto vadovybė pasitarusi nusprendė, kad G.Kirkilo neformalaus švietimo būdu gauta kvalifikacija yra pakankama bakalauro studijoms ir jų baigimą liudijančiam diplomui.
Ką tai reiškia? Šiandien visuotinai pripažįstama, kad žmogus labai didelę žinių dalį gauna neformalaus švietimo keliu, t.y. ne mokyklų klasėse, auditorijose, o per televiziją, internetą, spaudą ir panašiai. Mokyklos lankymas reikalingas ne tiek žinioms, kiek asmens socializacijai. Pvz. Danijoje net vaikai gali nelankyti mokyklos, jeigu tėvai to nori, ir tik kasmetiniai egzaminai turi paliudyti jų neformaliu būdu gaunamą išsilavinimą. Nesileisiu toliau į tuos svarstymus, tik noriu pasakyti, kad visai pagrįstas man atrodo T V M anuometinės vadovybės sprendimas( tapatus jau minėtai VU rektoriaus informacijai), kad ,,G.Kirkilas buvo priimtas studijuoti, įvertinus neformaliojo švietimo būdu asmens įgytą kompetenciją bei nustačius, kad politikas turi kvalifikaciją, suteikiančią teisę studijuoti magistrantūros studijose‘‘. Šioje istorijoje kvailiausiai ir juokingiausiai atrodo pati T V M , pakeitusi savo sprendimą, papūtus naujiems politiniams vėjams: dabar ji kreipiasi į teismą, prašydama panaikinti jos pačios ankstyvesnį sprendimą! Žodžiu, visa ši istorija neturėjo kitos paskirties, kaip tik pažeminti politinį oponentą ir sudrumsti visuomenės protus..
Na, o pabaigai dar naujesnė istorija – vėl į žiniasklaidos akiratį sugrąžinta vadinamoji pedofilijos byla, kuriai visuomenės dėmesys buvo beišblėstąs. Sugrąžinta įdomia dingstimi: esą visur pasaulyje esama pedofilų tinklų, tai kaip gi jų galį nebūti Lietuvoje? O dar kažkokie niekšai (greičiausiai ,,valstybininkai‘‘, anot vieno žymaus visuomenės kritiko) bando jų demaskavimą užgniaužti! Tuo tarpu kita žurnalistė iškelia visai kitokią versiją: jokios pedofilijos iš viso nebuvę ir ši kraupi istorija – tai tik paties D. Kedžio pramanas ir specialiai suregzta intriga, norint keršyti mergaitės motinai, savo buvusiai sugyventinei, nepaklususiai jo liguistiems įgeidžiams.
Tik palyginkime dvi televizijos laidas. ,,Paskutinė instancija‘‘(R. Grinevičiūtė-Janutienė) kalba taip, tarsi ji iš anksto žinotų neginčytiną tiesą, esą D. Kedys pagrįstai kaltina savo dukrelės motiną ir ji tikrai savo vaiką pardavinėjusi pedofilams .Žurnalistė tik parenka argumentus šiai išankstinei ,,tiesai‘‘ paremti. Kitaip elgiamasi kitoje tos pačios LNK televizijos laidoje ,,Abipus sienos‘‘ (Virginijus Gaivenis), kuri iš tikrųjų ieško tiesos. Jis siūlo visiškai kitą versiją, nieko kategoriškai netvirtindamas, nes jis nesijaučia žinantis neabejotiną tiesą, o tiktai jos ieško. Ją pasižiūrėjus iš tikrųjų neatrodo, kad tokia moteris kaip L.Stankūnaitė pardavinėtų savo vaiką iškrypėliams, ką galbūt ir galėtų daryti kokia beviltiškai prasigėrusi alkoholikė.
Laida ,,Paskutinė instancija‘‘ yra ryškus kvazižurnalistikos pavyzdys, kai iš anksto pateikiama ,,tiesa‘‘ ir nebereikalingi jokie teisminiai tyrimai. Tokia ,,žurnalistika‘‘ be reikalo drumsčia žmonių protus įvairiausiomis prielaidomis, pateikdama jas kaip neginčijamus faktus. O pačios mergaitės likimas jos tariamiems gynėjams rūpi kuo mažiausiai. Kai kita žurnalistė paklausė dabar vaiką globojančios Kedžio sesers Neringos Venskienės, ar toks viešas šios painios istorijos svarstymas dar labiau neįskaudins mergaitės, N. Venskienė atsako: ,,Geriau viešumas , negu seksualinė prievarta.‘‘(,,L.Ž.‘‘, 01.06.).
Ar tikrai taip? Ar tikrai leistina aiškintis jau senokai vykusį seksualinį prievartavimą (dar nežinia, ar iš tikrųjų vykusį), nepaisant mergaitės dabar patiriamų išgyvenimų ir traumų, be abejonės paliksiančių skaudžią žymę jos ateičiai? Ir ar nepasireiškia čia tik žiniasklaidos, ieškančios sensacijų ir pelno, ciniškiausias savanaudiškumas? O svarbiausia – tam tikrų grupių pastangos pakeisti dabartinį generalinės prokuratūros vadovą A. Valantiną?
























