Vienoje amerikietiškoje komedijoje Bažnyčioje norintiems susituokti sužadėtiniams tenka išlaikyti sunkų egzaminą: dvasininkas uždraudžia porai turėti lytinių santykių, sukuria kraštutinių situacijų, kuriose atsiskleidžia jų gebėjimas (arba negebėjimas) spręsti susidariusias problemas. Tačiau tai tik filmas. O kaip realybėje rengiami Lietuvos sužadėtiniai, norintys prie altoriaus prisiekti vienas kitam?

„Romos Katalikų Bažnyčia šiuo metu Lietuvoje yra vienintelė institucija, rengianti šeimyniniam gyvenimui, tačiau jos institucijų organizuojamas paskaitas išklauso daug žmonių, – teigia natūralaus šeimos planavimo konsultantė Elena Kosaitė-Čypienė, paskaitas sužadėtiniams skaitanti Vilniaus arkivyskupijos šeimos centre bei pal. J. Matulaičio parapijos šeimos centre. – Pavyzdžiui, per vienus mano darbo metus, nuo 2008-ųjų gegužės iki 2009 metų gegužės, mano paskaitų abiejuose centruose klausė maždaug 3000 žmonių (1500 porų).“

Pagrindinė pasiruošimo santuokai forma Lietuvoje yra paskaitos. Daugelyje šeimos centrų Bažnyčioje norintiems tuoktis sužadėtiniams reikia išklausyti šešias paskaitas ir gauti pažymėjimą apie šių paskaitų išklausymą. Dažniausiai per paskaitas salė būna sausakimša. Kyla klausimas: ar pakanka tokiai didelei auditorijai šešių paskaitų išsamiai perteikti santuokinio gyvenimo žinias?

Anot Elenos Kosaitės-Čypienės, svarbiausias paskaitų tikslas – ne išmokyti būsimuosius sutuoktinius gyventi santuokoje (tokiam tikslui paskaitų tikrai neužtektų), bet apibrėžti pagrindinius gyvenimo krikščioniškoje santuokoje principus. „Taip pat be galo svarbu priminti, kad kursuose pateikiamos tik pagrindinės, principinės žinios, ir informuoti, kur galima kreiptis, norint pagilinti žinias“, – teigė konsultantė.

„Įvertinus, kad per kelias valandas stengiamasi aprėpti tiek daug skirtingų temų, žodžiu, jei tikslas yra supažindinti su tomis temomis, tuomet ir profesionalumas, ir kvalifikacija, ir kt. – pakankama (bent man tikrai buvo įdomu)“, – teigė sužadėtinių kursus kartu su vyru prieš santuoką lankiusi jauna moteris.

Vis dėlto ne paslaptis, kad nemažai sužadėtinių į pasiruošimo santuokai paskaitas žiūri tik kaip į dar vieną dokumentų tvarkymo būdą. „Tiesą sakant, kursai buvo tik formalumas, – teigė prieš keletą metų Kaune kursus lankiusi moteris. –Nepasakyčiau, kad tie kursai buvo naudingi.“ – teigė ji, tačiau pripažino, kad psichologijos paskaitos buvo visai įdomios. Anot jos, kursai būtų reikalingi ir galbūt naudingi, jeigu dėstytojai būtų profesionalūs ir juose būtų gilinamasi į galimas bendro gyvenimo problemas, galbūt net bandoma spręsti kokias nors situacijas.

Kaišiadorių šeimos centro vadovės pareigas laikinai einančios Daivos Nasevičienės nuomone, pasiruošimas santuokai pirmiausia nebūna veiksmingas tuomet, kai patys sužadėtiniai į kursus žiūri kaip į laiko gaišinimą, kai ateina turėdami išankstinę neigiamą nuostatą ir nebūna atviri tam, ką gauna. „Be to, kai vyksta kursai naudojant tik paskaitų metodą, jie irgi nėra naudingi, nes daugelis svarbių dalykų lieka neišgirsti. Visiems žmonėms norisi būti pastebėtiems, ir visi turi poreikį bendrauti. To neįmanoma pasiekti esant didelėms grupėms“, – teigė vadovė.

Šiuo metu Kaišiadorių vyskupijos šeimos centras taiko darbo grupelėse metodą. Nuo 2008 metų sausio mėnesio šis centras pirmasis Lietuvoje pradėjo praktiškai įgyvendinti Lietuvos šeimos centro naujai sukurtą sužadėtinių rengimo santuokai programą, kurią sudaro aštuoni susitikimai, trunkantys po 2–2,5 valandos. Daiva Nasevičienė pasakojo, kad susitikimuose pateikiama ne tik teorinių žinių, bet ir akcentuojamas darbas poroje, individualios užduotys, namų darbai. Sužadėtinių grupės nėra didelės – per vasaros sezoną vienoje grupėje būna ne daugiau kaip 10 porų, kitu metų laiku besituokiančių porų skaičius sumažėja nuo 8 iki 3 porų. „Mažos grupelės pasiteisina tuo, kad užsimezga artimesnis ryšys su sužadėtinių poromis, be to, jie gali įsitraukti į pokalbį, galima diskusija, ko nepadarysi didelėse grupėse“, – teigė ji.

„Nepatikėsite, kiek tokių netikinčių, iš pirmo žvilgsnio nesidominčių ir nemotyvuotų žmonių paskaitų ciklo pabaigoje nuoširdžiai džiaugiasi turėję galimybę išklausyti puikių paskaitų.

Pasiruošimo santuokai kursuose pristatomas krikščioniškas požiūris į santuoką, lytiškumą, vaisingumą, tačiau į kursus dažnai ateina sužadėtiniai, nelaikantys savęs praktikuojančiais katalikais arba prie altoriaus norintys tuoktis tiesiog iš tradicijos. Paklausiau Elenos Kosaitės-Čypienės: ar tokioms poroms kursai yra pakankama priemonė suvokti, kas yra krikščioniška santuoka, ir ar tokie asmenys kursų metu apskirtai nors kiek susidomi krikščionišku gyvenimo būdu? „Nepatikėsite, kiek tokių netikinčių, iš pirmo žvilgsnio nesidominčių ir nemotyvuotų žmonių paskaitų ciklo pabaigoje nuoširdžiai džiaugiasi turėję galimybę išklausyti puikių paskaitų, kiek iš jų susidomi, pavyzdžiui, Bažnyčios propaguojamu natūraliu šeimos planavimu, ateina į kursus, džiaugiasi pamatę „kitokią Bažnyčią“, nei įsivaizdavo, ir netgi prisijungia prie įvairių krikščioniškų bendruomenių, – pasakojo moteris. – Įmanoma sudominti netgi labiausiai kritiškai nusiteikusius sužadėtinius, pavyzdžiui, leidžiant jiems pasijuokti iš teiginių apie skaistumą santuokoje, o po to taikliai situaciją pakomentuojant.

Smagaus juoko visada sulaukia teiginys apie ikisantuokinių lytinių santykių neskaistumą, būtinybę susilaikyti nuo lytinių santykių iki santuokos. Pasijuokę žmonės sušyla, pasijunta jaukiau, draugiškoje aplinkoje. Štai tada, išlaukus, ir galima pasakyti, jog jei tarp sužadėtinių tokių santykių yra, tegu sustoja, liaujasi, tegu atlieka išpažintį ir skaistūs įžengia į savo santuoką, padovanoja santuokoje vienas kitam save. Nepatikėsite, kiek žmonių, gyvenančių be santuokinio palaiminimo keletą metų, paklauso ir iki santuokos nutraukia lytinius santykius. Apie tai mes išgirstame liudijimus per konsultacijas, kursus.“

Lietuvoje kursus sužadėtiniams vedantys asmenys yra daugiausia savanoriai. Kai kurie jų – išmanantys savo srities specialistai, kai kurie – specialių mokslų nebaigę, tačiau santuokoje gyvenantys asmenys. Į priekaištą dėl galimo nepakankamo kursų profesionalumo Daiva Nasevičienė atsako: „Mūsų šeimos centre savanoriaujantys žmonės – sutuoktinių poros nėra šios srities specialistai (išskyrus gydytojus ir kunigą), bet visi kursus veda nuoširdžiai ir su meile. Visi stengiasi pasidalyti savo gyvenimiška patirtimi, ir tas pasidalijimas daug geriau nei visos teorijos kartu sudėjus.“

Psichologas G. Vaitoška pripažįsta, kad pasiruošimo santuokai kursai ne visada būna profesionalūs. Jiems neskiriama pakankamai finansavimo, taip pat įsteigta per mažai vietų, kur poros galėtų išsamiai aptarti rūpimus klausimus.

Net tapimas tėvais yra ilgas ir skausmingas procesas, o santuoka juk gerokai plačiau nei tėvystė.

Galbūt ir visuomenėje per mažai kalbama apie reikalingumą ne tik parengti kuo gražesnę santuokos šventę, išsirinkti tinkamiausią suknelę ar užsakyti profesionaliausią fotografą, bet ir dvasiškai bei psichologiškai pasiruošti lemtingam gyvenimo žingsniui. „Esu visiškai tikra, kad santuokai, kaip ir gimdymui, vaikelio auginimui, žindymui būtinai reikia ruoštis, – teigė Elena Kosaitė-Čypienė. – Naujas – sutuoktinio – vaidmuo mums yra lygiai taip pat nepažįstamas, kaip ir valstybės prezidento. Net jei išaugome darnioje, mylinčioje šeimoje, iki tol buvome tik sūnūs ir dukterys, mylimieji ir mylimosios, o iš mūsų tikimasi, kad vyrais ir žmonomis tapsime per akimirksnį, ištarę priesaiką. Net tapimas tėvais yra ilgas ir skausmingas procesas, o santuoka juk gerokai plačiau nei tėvystė.

Sužadėtinių kursai – tik pirmas mažutėlis laiptelis pasirengimo santuokai ir santuokos palaikymo, tausojimo ir auginimo kelyje, bet kaip gerai, kad Romos Katalikų Bažnyčia, įtvirtinusi sužadėtinių rengimo programą, padeda mums tą pirmąjį žingsnelį žengti, parodo, kad yra kur eiti toliau.“