Po sausio 1 dienos, kai buvo uždaryta Ignalinos atominė elektrinė, pasirodė šūsnis tekstų apie tai, o kas toliau? Tarsi planuojama statyti naują atominę elektrinę, tačiau net didžiausi jos statybos entuziastai pripažįsta, kad ji pradėtų veikti ne anksčiau kaip po dešimtmečio. Be to, žlugo planai, kad naują elektrinę galėtų statyti Lenkija ir trys Baltijos valstybės. Lenkija atsisako tokių planų. Labai tikėtina, kad jų netrukus atsisakys ir Estija. Net jei atsirastų turtingas privatus investuotojas, statybų sąnaudos ir problemos, susijusios su perteklinės energijos realizavimu, sąlygotų aukštą elektros kainą.

Bet kuriuo atveju, net jei atominė elektrinė bus statoma, kyla natūralus klausimas – o kaip gyvensime iki tol? Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė neseniai pasidžiaugė, jog stiprėja Lietuvos energetinis savarankiškumas. Energetikos ministras Arvydas Sekmokas daug vilčių sieja su veiklą pradėjusia pirmąja elektros birža Baltijos šalyse. Tačiau viešojoje erdvėje netrūksta perspėjimų, jog, uždarius IAE, paprasčiausiai tapome karo tarp elektros ir dujų importuotojų įkaitais.

Dabartinę Lietuvos energetikos situaciją paprašėme pakomentuoti šiuo metu verslo konsultavimo srityje besidarbuojantį buvusį parlamentarą, Tėvynės sąjungos tarybos narį Ramūną Garbaravičių.

Prisipažįstame, tai, kad kalbiname būtent jį, susiję ne vien su neabejotinai didele R. Garbaravičiaus kompetencija energetikos srityje, bet ir su pastaruoju metu kai kuriose žiniasklaidos priemonėse pasirodžiusiais teiginiais apie „Garbaravičių klano“ įsitvirtinimą. Nusprendėme, jog įdomu, ką R. Garbaravičius galės atsakyti į šiuos teiginius.

Ignalinos AE nebeliko. Kaip tai keičia Lietuvos energetikos sistemą?

Iki šių metų Lietuva visas dujas pirko iš Rusijos, o elektrą gaminosi pati. Dujos ir toliau perkamos iš Rusijos, o elektros rinkoje tenka ieškoti naujų sprendimų. Kokios alternatyvos įmanomos?

Pirmiausia,  svarbu įvardyti kriterijų, pagal kurį turėtume jas vertinti. Mano įsitikinimu, svarbiausia yra kiek galima labiau užtikrinti nacionalinį saugumą ir energetinę nepriklausomybę ir tai padaryti maksimaliai Lietuvos vartotojams palankiomis kainomis.

Galime elektrą gaminti patys, galime ją importuoti. Energetinės nepriklausomybės požiūriu, idealiausia elektrą gaminti patiems iš turimų išteklių. Mes neturime savo naftos ir dujų, bet galime naudoti biokurą: malkas, medžių šakas, šieną. Švedų ekspertų įsitikinimu, Lietuva, naudodama biokurą, gali pagaminti 42 procentus šilumos poreikio. Taip pat pagaminti ir dalį reikiamos elektros energijos. Tačiau tam reikalinga ir tikslinė valstybės parama. Biokurui paruošti reikia gana daug darbo sąnaudų ir be paramos bent pradiniame etape sunku sukurti rentabilias darbo vietas. Beje, būtina pabrėžti, kad šiuo atveju visi pinigai liktų Lietuvoje, būtų skurtos naujos darbo vietos.

Pavyzdžiu galėtų būti Prienai, kur gyventojai už šilumą moka bene didžiausią kainą Lietuvoje, o jų katilinės kūrenamos dujomis.  Jie parengė projektą, kaip pereiti prie šildymo biomase, kas turėtų gerokai atpiginti šilumą, sukurti naujų darbo vietų. Toks perėjimas kainuotų 6 milijonus litų. Nemaži pinigai, tačiau, mano įsitikinimu, tikrai labai išmintinga investicija. Deja, prieniškiai kol kas paramos nesulaukia.

Elektros gamyba iš vietos žaliavų – per menkai išnaudojama galimybė. Tiesa, net jei ir gerokai pasitemptume šioje srityje, vis vien tai negalėtų patenkinti visų elektros energijos poreikių Lietuvoje.

Galima gaminti elektrą Lietuvoje iš importuojamų žaliavų – pavyzdžiui, mazuto. Jį galima būtų pirkti nebūtinai iš Rusijos. Bėda ta, kad tai brangi žaliava ir ji didintų elektros kainą. Todėl ir Elektrėnų elektrinė tik 18 nuošimčių elektros šiais metais gamins iš mazuto. Kiti 82 nuošimčiai žaliavų – tai dujos. Jas galime gauti tik per vieną vamzdį iš Rusijos. Groteskiškai skamba konkursas dujų tiekėjui parinkti, kai vienintelis galimas pasirinkimas: „Gazpromas“ arba... „Gazpromas“.  Arba per tarpininką „Dujotekaną“, arba per tarpininką „Lietuvos dujos“.

Ar didesnė priklausomybė nuo Rusijos dujų didina mūsų energetinį savarankiškumą ir saugumą? Akivaizdu, kad ne. Čia pakanka prisiminti, kai Lietuvai trumpam, o Ukrainai ilgesniam laikui buvo užsuktas dujų vamzdis. Padariniai buvo labai nemalonūs.

Trečia alternatyva – importuoti elektros energiją. Nors, deja, apie elektros jungtis su Lenkija ir su Švedija daugiau kalbama nei kas nors realiai daroma, tačiau net ir be jų pasirinkimas, iš kur importuoti elektrą, yra kur kas didesnis nei kalbant apie dujų importą. Šį skirtumą būtina nuolat atsiminti, kai kalbame apie rinkos laisvę ir energetinį saugumą. Galime pirkti elektrą iš Estijos, Skandinavijos, atskirais atvejais, Latvijos, Ukrainos ar Rusijos ir, be jokios abejonės, gamintis patys, jei importas sutriktų.

Lietuva pasirinko patį liberaliausią ir, ko gero, pažangiausią aprūpinimo elektra būdą-  elektros biržos variantą?

Tik iš dalies. Per elektros biržą šiais metais nuspręsta pirkti 35 nuošimčius Lietuvai būtinos elektros. Visą kitą turėtume pagaminti patys iš importuojamų žaliavų. Tiesą pasakius, man sunku logiškai paaiškinti tokį sprendimą, nes, kaip jau minėjau, gamindami elektrą iš rusiškų dujų, mes niekaip negarantuojame didesnio energetinio savarankiškumo, greičiau jį mažiname.

 Bandote įrodyti, kad logiškiausias sprendimas dabartinėje situacijoje – importuoti elektrą? Tačiau realiai tai reikštų, kad rusiškas dujas paprasčiausiai pakeistų rusiška elektra, nes vargu ar kas sugebėtų sudaryti rimtesnę konkurenciją INTER RAO JES. O pastarosios antrinei įmonei, importuojančiai rusišką elektrą, vadovauja jūsų sūnus Jonas Garbaravičius...

Pirmiausia reikia aiškiai suprasti, kad kol kas Lietuvos priklausomybė nuo Rusijos energetinių išteklių yra didžiulė. Todėl pagrindinis, bet labai sudėtingas ir ilgalaikis uždavinys ją mažinti, o importuojamus išteklius (dujas ir elektrą) subalansuoti taip, kad tai būtų mažiausiai politiškai pavojinga ir maksimaliai ekonomiškai naudinga. Todėl kyla natūralus klausimas: kodėl rusiška elektra daroma baubu? Man atrodo, kad Rusijai politiniu ir komerciniu požiūriu yra naudinga, kai jos bijo. Tada, pavyzdžiui, galima tiems, kurie bijo rusiškos elektros, kelis kartus brangiau parduoti rusiškas dujas.

Suprantama, jog nėra gerai priklausyti nuo Rusijos. Ji tikrai rūpinasi ne  mumis, bet tuo, kaip gauti kuo didesnės finansinės naudos ir net didinti įtaką Lietuvai. Todėl turime ne svaidytis gąsdinimais, bet realiai imtis veiksmų, stiprinančių mūsų savarankiškumą. Pavyzdžiui, visas jėgas skirti didelio pralaidumo jungčių su Švedija ir Lenkija tiesimui, statyti naują modernų bloką Elektrėnų elektrinėje.

Šiandien susidaro keista situacija, kai politikai daugiau kalba apie dešimtmečio planus energetikoje, nei apie tai, ką turėtume daryti šiandien. Net jei statome naują namą, kurio statybos bus baigtos po dešimt metų, mes turime pasirūpinti, kur gyvensime statydami, pasirūpinti būsto nuoma kuo palankesnėmis sąlygomis.

Deja, turime pripažinti, kad ES parama, skirta Ignalinos AE uždarymui, nebuvo tikslingai panaudota. Elektrėnų elektrinės modernizacija nebaigta, techniniai IAE uždarymo darbai nebaigti, saugyklos neparengtos. Pagaliau neišnaudota proga susitarti dėl palankesnių elektros importo sąlygų.

Baimintasi priklausomybės nuo Rusijos elektros ir pasirinkta priklausomybė nuo rusiškų dujų. Čia panašiai kaip kovotojas su rūkymu džiaugtųsi, kad žmogus beveik neberūko, nes... perėjo prie heroino.  Elektros importas, kur yra bent rinkos užuomazgų, kur egzistuoja bent tam tikra konkurencija, yra galimos alternatyvos blogai, o dujų importas, kur pasirinkimo praktiškai jokio nėra, viskas gerai?

Gal vienintelė kliūtis pirkti elektrą iš INTER RAO LIETUVA – tai, kad nepatinka Garbaravičiaus pavardė? Ar ne per brangus malonumas Lietuvai? O gal kam nors tai tiesiog labai naudinga? Tik ar Lietuvos elektros vartotojams?

Rusiškos dujos vargu ar labiau stiprina mūsų savarankiškumą nei iš Rusijos importuojama elektra, tačiau galbūt tai pigiau?

Jei taip būtų, viskas būtų logiška ir suprantama. Tačiau, deja, tikrovė tokia, kad, net neskaičiuojant įdėto darbo, Elektrėnų elektrinė už dujas, reikalingas 1 kilovatvalandei (kWh) elektros  pagaminti, moka bent dvigubai daugiau nei kainuotų importuoti iš Rusijos tą patį elektros kiekį. Kitaip sakant, negi mes  pasiryžę mokėti daug daugiau  Rusijai tik dėl to, kad vieni kažkam mielesni nei kiti?

Tikrai sveikinu tai, kad nuo sausio 1 dienos veikia Baltijos elektros birža. Tačiau lieka keletas esminių problemų. Pirmiausia, kol nėra didelio pralaidumo jungčių su Lenkija ir Švedija, konkurencija biržoje menka. Nelabai suprantama ir tai, kodėl „Eesti Energia“ teikiamos tam tikros privilegijos. Taip pat stebina ir paradoksali situacija, kai „Lietuvos energijos“, kuri ir įkūrė biržą, pati yra ir elektros gamintoja, ir perdavėja, ir paskirstytoja, ir pirkėja, ir dar jos dukterinė įmonė prekiauja biržoje .

Kitas dalykas – kodėl nuspręsta, kad per biržą bus perkama tik 35 nuošimčiai Lietuvai būtinos elektros? Vyriausybės sprendimu iš Lietuvai reikalingos 9,1 TWh elektros kiekio beveik du trečdaliai bus pagaminti Lietuvos elektrinėse. Noriu atkreipti dėmesį, kad iki šiol Elektrėnų elektrinė gamino 0,7-0,8 TWh, o dabar planuojama gaminti net 2,5 TWh.  Teko kalbėtis su įvairiais ekspertais – iš  esmės sutariama, kad, norint užtikrinti stabilų šios elektrinės darbą, pakaktų, jog ji pagamintų ne daugiau nei 1,5 TWh.

Neįsigilinus į situaciją, gal ir gražiai skamba noras pagaminti kuo daugiau elektros Lietuvoje, tačiau, mano paskaičiavimais, noras gaminti daugiau elektros iš rusiškų dujų nei būtina, mums per metus kainuoja 300 milijonų litų. Jei reikia išsamių skaičiavimų, jei kas nors mano, kad šie skaičiai neteisingi, užsakykime nepriklausomiems ekspertams parengti studiją. Kai kalbama apie galimybę sutaupyti šimtus milijonų, tokia studija tikrai nėra prabanga.

Ar dabartinėje situacijoje, kai taip trūksta valstybei pinigų, kai karpomos pensijos ir bylinėjamasi su „pralobusiomis“ motinomis, kas nors  turi teisę neatsakingai švaistytis milijonais? Įvardinkime situaciją tiesiai – turime rinktis, ar 500 milijonų litų, kuriuos gauna dujų tiekėjai, ar 200 milijonų litų, kurių negauna elektros importuotojai. Taip čia susikerta „dujininkų“ ir elektros importuotojų verslo interesai. Rinktis turėtume, galvodami apie tai, kas naudinga mūsų valstybei ir jos žmonėms.

Tikrai nesakau, kad nereikia modernizuoti Elektrėnų elektrinės. Ji būtinai turi veikti, būti modernizuojama. Tačiau joje gaminti turime tiek, kiek būtina Lietuvos energetinės sistemos saugumui ir stabilumui užtikrinti, nes daugiau gaminti ekonomiškai nuostolinga. Taip pat būtinai turime supirkti termofikacinių elektrinių pagaminamą elektrą tiek, kiek jos gamina gyventojams reikalingą šilumą ir tuo pat metu elektros energiją, nes tai sumažina šildymo kaštus ir ekonomiškai naudinga. Be abejo, aš pritariu premjero nuomonei, kad galimybė patiems pasigaminti reikiamą elektrą mažina politinio ir ekonominio šantažo galimybę. Tiesiog reikia rasti visomis prasmėmis protingą balansą.

Buvote Seimo nariu, esate ilgametis Tėvynės sąjungos narys – taigi, gerai pažįstate Lietuvos politinio gyvenimo „virtuvę“.  Kaip galėtumėte paaiškinti nemažėjančią „dujininkų“ įtaką?

Pritariu tiems, kurie sako, kad „dujininkų“ lobizmas, tiksliau – spaudimas politikams yra nepaprastai stiprus. Žinome, kad egzistuoja VSD pažymos, kuriose atskleidžiami „Dujotekanos“ ryšiai su įtakingomis žiniasklaidos priemonėmis.

Tikrai nemanau, kad politikai paprasčiausiai paperkami. Susidaro įspūdis, jog tiek susigyvenome su „dujininkų“ diktatu, kad jis net nebestebina. Politikai supranta, kad radikaliai kažką keisti šioje srityje – tai reiškia susilaukti didžiulio pasipriešinimo ir kritikos bangos. Dažnu atveju paprasčiausiai numojama ranka – esą tegu pešasi verslininkai. Deja, tai, kas realiai vyksta, normalia verslo konkurencija sunku pavadinti.

Beje, kai tik tapau Seimo nariu, iš karto gavau tokią purvo iš kai kurių žiniasklaidos priemonių dozę, jog ilgą laiką buvau eliminuotas, nes į mano pasiūlymus buvo reaguojama – čia tas Garbaravičius kalba...

Tai „Garbaravičių klano“, apie kurį rašo žurnalistai ir kalba kai kurie politikai, nėra?

Na, kad Lietuvoje gyvena žmonės, kurie turi tokią pavardę, yra faktas. Tai, kad aš turiu brolį ir du sūnus – taip pat faktas. Ar tai jau nusikaltimas? Ar tai, kad mano sūnūs yra išsilavinę ir gabūs verslininkai, turintys vakarietišką patirtį,  sąžiningai mokesčius mokantys Lietuvoje ir dar neemigravo,  yra blogai?

Ar man neskaudu ir nekeista, kai sakoma „prieštaringai pagarsėję“ arba „pilkieji Rusijos kardinolai“? Skaudu ir keista. Nes tai paprastai išsakoma už nugaros, virsta gandais, kurie gimdo naujus gandus. Paprastai žurnalistai, kurie rašo apie „klaną“, net nepasiteirauja mano ar mano vaikų pozicijos, nepasitikslina faktų.  Melas, kuris pakartojamas daug kartų viešai, esą tampa dėme, kurios neišplausi.

Bjauriausia, kai sakau, jog esu pasiruošęs atsakyti į visus klausimus, niekas net nenori nieko klausti. Tada tegaliu daryti išvadą, jog yra įtakingų žmonių, kuriems aš ir mano artimieji labai kliudome, kitaip - išklausius antrąją pusę nebelieka pseudoskandalų ir subliūkšta visos insinuacijos.

Regis, tik Bernardinai.lt prieš keletą metų yra paklausę, kaip nutiko, kad Garbaravičiai taip domisi energetika? Galiu pakartoti tiems, kurie tikrai nori ieškoti tiesos, o ne paprasčiausiai skuba tikėti paskalomis.

Mano šviesaus atminimo tėvas, prieškario VDU absolventas, turėjo pirmąjį Lietuvoje išduotą energetiko diplomą ir visą gyvenimą rengė energetikos specialistus, ir, beje, jo dėstoma disciplina buvo energetikos ekonomika. Mano brolis 17 metų dirbo Fizikinių energetikos problemų institute, mano buvę bendradarbiai KTU dabar sudaro Šilumos ir atomo energetikos katedros branduolį. Natūralu, kad nuo mažens šeimoje buvo kalbama apie energetikos klausimus. Kadaise buvo galima be įtarimų kalbėti apie šeimos tradiciją, profesionalų dinastijas. Tuo didžiavosi gydytojai, teisininkai, pirkliai, pramonininkai. Nuo kada tai tapo nuodėmės ženklu?

Tačiau negalite paneigti faktų, jog derėjotės su „Gazpromu“ ir buvote svarbus veikėjas, parduodant Kauno elektrinę?

Būtent kalbėkime apie faktus, o ne gandus. Kai dar Gediminas Vagnorius buvo premjeras, Vyriausybė nutarė išskaidyti bendrą energetikos sistemą, ir šilumos ūkiai buvo atiduoti miestams. „Kauno energiją“ Kaunas gavo su 100 milijonų litų skola. Kai baigėsi anuometinio mero H.Tamulio kadencija, skola jau siekė 270 milijonų litų, o elektrinės įstatinis kapitalas buvo 120 milijonų litų. Pagal įstatymus buvo privaloma skelbti bankrotą , o tai reiškė, kad elektrinė praktiškai veltui atiteks didžiausiam kreditoriui – dujų tiekėjams. Jei nebūtų skelbiamas pardavimo konkursas, nebūtų deramasi su „Gazpromu“, po kelių mėnesių taip ir būtų įvykę. Esu tvirtai įsitikinęs, kad elgiamės teisingai, ir tai buvo labai naudinga Kaunui. Kauniečiai tik dėl to, kad mums pavyko tvirtai laikytis derybose ir išsiderėti palankias sąlygas, daug metų mokėjo už šilumą gerokai mažiau.

Man keista, kai atskiri Kauno politikai didžiuojasi, jog balsavo prieš elektrinės pardavimą. Jei tokių būtų dauguma, elektrinė ir visi šilumos tinklai būtų atitekusi „Gazpromui“ dykai.

Tarkim, kiekvienas tokio objekto pardavimas kelia daug aistrų ir įvairių vertinimų. Tačiau yra ir kitų faktų. Pavyzdžiui, kad ne tik esate Tėvynės sąjungos narys, bet ir jos finansinis rėmėjas. Gana solidžiai parėmėte partiją praktiškai per visus svarbiausius rinkimus, o jūsų sūnus Jonas buvo vienas iš Dalios Grybauskaitės finansinių rėmėjų?

Ir kur čia „tamsūs faktai“?

Na, galima įtarti, kad Garbaravičiai tokiu būdu siekia jiems palankių politinių sprendimų?

Pradėkime nuo Jono Garbaravičiaus paramos D. Grybauskaitei. Tą faktą plačiai ištrimitavo „Lietuvos rytas“, bandyta net svarstyti, ko už paramą tikisi Jonas. Todėl šį  klausimą geriausia būtų užduoti jam. Tačiau mes apie tai kalbėjomės. Todėl galiu atsakyti. Jis parėmė D. Grybauskaitę dėl to, kad jam labai svarbus atrodė šios politikės pažadas kovoti su oligarchais, užtikrinant Lietuvos ekonominėje erdvėje sąžiningą ir skaidrią konkurenciją. Duok Dieve, kad ši tarsi jau prasidėjusi kova būtų sėkminga.

Labai svarbu skirti verslininkus ir oligarchus. Juk ne visi verslininkai yra oligarchai. Kas laikytina oligarchine elgsena? Mano galva, pirmiausia siekis manipuliuoti opinija ir tiesiogiai daryti įtaką valstybės politikai sau naudinga linkme. Oligarchas siekia galios monopolio, o ne  doros konkurencijos. Nors savu kailiu patyrėme ir patiriame tokio veikimo skonį, tačiau šie metodai mūsų šeimai nepriimtini. Principas „tikslas pateisina priemones“, ypač, kai tikslas yra pinigai, tai kelias į niekur. Yra kur kas įdomesnių tikslų, kurių galima siekti garbingomis priemonėmis. O dėl mano paramos partijai:  aš pats esu konservatorius ir mano vertybės konservatoriškos, todėl manau, kad visų pirma patiems reikia remti savo idėjas.

Nemanau,jog turėčiau teisintis, veikiau noriu paklausti: ar ne absurdiška įtarti, kad Ramūnas Garbaravičius „nupirko“ dabartinę valdžią, kai ši valdžia priima sprendimus, kuriuos jis viešai kritikuoja? Kokį sprendimą politikai priėmė dėl to, kad jautė mano spaudimą? Aš labai gerai suprantu, kas tai yra interesų konfliktas.

Aiškiai skiriu viešus interesus  nuo privačių, kuriuos viešai deklaruoju jau daug metų, ir jų nepainioju . Greičiau atvirkščiai, mano principinga, vieša pozicija Turniškių skandalo metu ar aktyvi kova prieš „Leo LT“ tikrai pakenkė man ar mano šeimai.

Jau ne vienus metus gyvename tiriami pro padidinamąjį stiklą. Jei būtų bent mažiausias realios korupcijos šešėlis, būtume sunaikinti. Tačiau nepavyksta prie nieko prikibti, ir tada pasitelkiamas šmeižtas ir paskalos. Tai yra naudinga tiems veikėjams, kurie nori išstumti iš verslo nepatogų konkurentą – mano sūnų ir  kitiems, kuriems reikia diskredituoti mane kaip politiką, nepasiduodantį tikrų klanų ir oligarchų spaudimui.

Kalbino Andrius Navickas