118 psalmėje psalmininkas Dievo Įstatymą laiko paguoda, turtu, džiaugsmu, bet daugelis mūsų amžininkų priima tai kaip graužatį, praradimą ir įžeidimą. Kodėl viena iš didžiausių žmonijai Dievo malonių – Įstatymo dovanojimas – dažnai sukelia nusivylimą ir pasipriešinimą? Tam yra keletas priežasčių, ir jas verta panagrinėti, nes jos aprėpia pačius svarbiausius žmonijos egzistavimo, mūsų vietos pasaulyje, mūsų santykių su Dievu ir ateities viltimi klausimus.

Įstatymas, įstatymų leidėjai ir jų nesilaikantieji

Kadaise viename Vakarų laikraštyje mačiau antireliginės demonstracijos nuotrauką: moteris (ar vyras? – dėl tiršto grimo sluoksnio neįmanoma atpažinti), vilkinti marškinėliais su užrašu: „Nėra Dievo – nėra kaltės jausmo. Tuoj pat išsivaduokite!“

Kvietimas skambėjo prieštaringai – žmogus, sėkmingai atsikratęs kaltės jausmo, veikiausiai užsiimtų savo reikalais, o ne eikvotų laiką atkakliai reikšdamas pretenzijas Bažnyčiai, tačiau dabar tai įprasta. Šiuolaikinis pasaulis – medijų, populiarių laidų vedėjų ir knygų bestselerių pasaulis – nuolatos pateikia Bažnyčiai vieną ir tą patį priekaištą: esą Bažnyčia žmonėms primeta gėdos ir kaltės jausmą, nurodydama, kad jų gyvenimas nuodėmingas.

Ar tikrai taip yra? Deja, tarp krikščionių pasitaiko žmonių, kurie tiesiog mėgaujasi kitų nuodėmėmis, kitaip tariant, savo (melagingu!) moraliniu pranašumu. Evangelijoje Viešpats itin primygtinai mus nuo to sergsti. Jis rodo stebėtiną gailestingumą nusidėjėliams (suktiems mokesčių rinkėjams ar prostitutėms), bet labai rūsčiai smerkia žmones, kurie išoriškai atrodo dievobaimingi, – fariziejus. Taip, pokalbį apie moralę lengva paversti fariziejiškumo pratybomis: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas“ (Lk 18, 11), o neapykantą nuodėmei perkelti nuodėmingiesiems.

Argi XXI amžiaus žmogui galima primesti viduramžių normas, tokias kaip „svetimavimas“? Argi tokiais griežtais reikalavimais Bažnyčia neatstumia potencialių tikinčiųjų?

Išpuikę įstatymų žinovai, paniekinamai sučiaupę lūpas, didžiuodamiesi savo dvasingumu, riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti (Мt 23, 4). Be abejo, jie atstumia žmones nuo Bažnyčios ir daro sunkią nuodėmę. Viešpats jiems nieko nežada, išskyrus sielvartą. Jie šiurkščiai ir atvirai pažeidžia tą patį Įstatymą, kuriuo vardu yra užsimoję teisti kitus.

Paradoksalu (o kai kalbame apie tikėjimą, mes nuolat susiduriame su paradoksais), bet būtent tokie „įstatymų žinovai“, kurie imasi smerkti pasaulį, to paties pasaulio priimami net su tam tikru džiaugsmu: esą, žiūrėkite, kokie pikti, nesantūrūs, o kartais neadekvatūs žmonės tie krikščionys. Fredas Felpsas, keistokas protestantų pastorius iš mažo Amerikos miestelio, surengęs piketus su plakatais „Dievas nekenčia iškrypėlių“, būtų likęs niekam nežinomas, jei būtent tie, kuriuos jis smerkė, nebūtų sukėlę tokio triukšmo: žmonės gerieji, pažiūrėkite, kokie nenormalūs tie moralės saugotojai!

Būtų galima manyti, kad visa problema – pavienių krikščionių nuodėmės, bet taip nėra. Žmones Įstatymas kaipo toks jaudina. Bažnyčia iškelia tam tikrų reikalavimų jų elgesiui. Tai sukelia nesupratimą ir susierzinimą: kodėl Bažnyčia nekeičia savo pozicijos dėl skyrybų, abortų ar lytinių perversijų? Argi XXI amžiaus žmogui galima primesti viduramžių normas, tokias kaip „svetimavimas“? Argi tokiais griežtais reikalavimais Bažnyčia neatstumia potencialių tikinčiųjų? Argi ji su tokiomis griežtomis taisyklėmis nepasmerkta likti nešiuolaikiška?

Įstatymo paradoksas

ХХ amžiuje keletas protestantų bendruomenių, bijodamos prarasti potencialius tikinčiuosius, pradėjo švelninti ir moralinius, ir tikėjimo išpažinimo reikalavimus. Pasitaikė kurioziškų atvejų, pavyzdžiui, olandų pastorius Klaasas Xendriske, kuris atvirai kalba apie tai, kad netiki Biblijos Dievo asmeniu. Kaip jis pats sako: „Dievas man ne esybė, bet terminas, reiškiantis tai, kas gali įvykti tarp žmonių. Pavyzdžiui, vienas kitam sako: „Aš tavęs niekada neišduosiu“, – ir po to įvykdo savo pažadą. Tokį dalyką tikrai galima pavadinti Dievu.“ Tikintis žmogus tai pavadintų Dievo malone, bet Xendriske Dievo malone netiki, jis tiki žmogaus ištikimybe.

Tačiau, kai žmonės sako: „Tiek to tas tikėjimas į Dievą, pasitenkinkime paprasta žmogiška meile, tarpusavio ištikimybe, brolišku solidarumu“, – įvyksta keistas dalykas. Be tikėjimo į Dievą ir nuoširdaus siekimo Jam paklusti – tie paprasti žmogiški dalykai neišgyvena. Atrodytų, kas trukdo sukurti netikinčių žmonių bendruomenes, kuriose jie vienas kitam (ir aplinkiniam pasauliui) darytų tai, ką ir tikintieji, bet be viso to religinio „balasto“? Tokių bandymų būta, ir šiandien egzistuoja tam tikros etinės bendruomenės, siekiančios įgyvendinti Bažnyčios „socialinį efektą“, bet be tikėjimo. Tačiau jos tokios mažos ir neįtakingos, kad netikintis žmogus vis dėlto kreipia savo žvilgsnį į Bažnyčią, ne sakydamas, kad „mes, netikintieji, susiorganizuokime į kokias nors humaniškas bendruomenes, o vietoj Liturgijos pas mus bus tam tikros simboliniai veiksmai, nesusiję su tikėjimu į Dievą“, bet teigdamas: „Jūs savo Bažnyčioje viską pertvarkykite taip, kad manęs ten niekas neapsunkintų.“ Bet kas būdinga Vakarų bendruomenėms, siekiančioms išpildyti tokius pageidavimus, jos ne pritraukia daugiau parapijiečių, o priešingai, juos greitai praranda. Išsaugoti socialinį efektą be tikėjimo nepavyksta. Panašu, kad tai, kas Bažnyčioje traukia šiuolaikinį žmogų, negalima atskirti nuo to, kas ten jį slegia.

Principas „aš niekada tavęs nepaliksiu“, apie kurį kalba pastorius ateistas, tai juk tas pat, kas „neišduosiu“. Tos idėjos ne šiaip panašios – jos sutampa. Žmogiška meilė, tarpusavio ištikimybė, broliškas solidarumas reikalauja susivaržyti, ir kuo toliau, tuo griežčiau. O žmones nuo Bažnyčios dažnai ir atstumia tai, kad reikia apriboti savo poreikius, be to, pasmerkti nuodėmes, ir pats nuodėmės supratimas.. Bet nuodėmės samprata iš karto išryškėja, kai tik bandome mylėti artimą ir daryti gera. Tada iš karto paaiškėja, kad mes, žmonės, to nesugebame. Nuodėmingumas – tai kaip srovė: kol jai leidi nešti tave, jos paprasčiausiai nepastebi. O kai bandai atsistoto ant kojų...

Jeigu mes norime mylinčios ir nereiklios Bažnyčios, tai trokštame nesuderinamų dalykų: „Aš noriu, kad man būtų reiškiama amžina ir besąlygiška meilė bei ištikimybė“, ir „aš nenoriu, kad mane apsunkintų reikalavimai dėl amžinos ir besąlygiškos meilės ir ištikimybės“, „aš noriu, kad kiti žmonės kai ką aukotų iš meilės man“ ir „aš nenoriu, kad iš manęs reikalautų kokių nors aukų.“ Kartu patenkinti ir vienus, ir kitus reikalavimus – neįmanoma.

Jeigu mes norime mylinčios ir nereiklios Bažnyčios, tai trokštame nesuderinamų dalykų.

Mylinčiųjų bendruomenė – tai neišvengiamai susikūrusi atgailaujančiųjų bendruomenė, nes, neapribodami savo puikybės ir egocentriškumo, nepažaboję savo apetito, meilės artimajam neišreikši. Maža to, nepažadinsi meilės sau – tai yra troškimo sau gėrio. Paprasčiausiai paisant savo troškimų (net ne pačių baisiausių, pavyzdžiui, tolių kaip polinkis į alų ar tingėjimą), tai neatneš nieko gero, išskyrus kenksmingumą. Bėda ta, kad mus supanti kultūra – tai dažniausiai „trumpalaikio malonumo kultūra“.

„Trumpalaikio hedonizmo" kultūra

Kartais kalbama, kad krikščionybė šiuolaikiniame pasaulyje prieštarauja hedonizmui – siekti malonumo kaip svarbiausio gyvenimo tikslo. Tai ne visai taip. Krikščionybė šiuolaikiniame pasaulyje prieštarauja ne hedonizmo tendencijai, o trumpalaikiam hedonizmui. Hedonistas trokšta mėgautis ilgalaike sveikata ir valgo sveiką maistą; „trumpalaikis“ hedonistas nori suvalgyti snikers ir pajusti malonumą iš karto, nors žino, kad netolimoje ateityje iškils problemų dėl dantų, skrandžio ir antsvorio. Trumpalaikis hedonistas negalvoja apie amžinybę, jis negalvoja apie tai, kas bus po šešių mėnesių, o dažnai ir apie tai, kas bus kitą rytą. Deja, žmogus visada linkęs į trumpalaikį hedonizmą: mėgautis dabar, mokėti vėliau, ir mūsų laikais komercinė kultūra tiesiog tai skatina. „Pajusk malonumą dabar!“ – rėkia šimtai reklamos klipų, prie kelių iškabintuose skyduose ir blizgančių žurnalų viršeliuose: „Ne, ne, ne, mes norime šiandien, mes norime dabar!“

Beje... Net ne Bažnyčia, o paprasčiausiai sveikas protas sako, kad mes tikrą laimę patiriame, tik atsisakydami laikinų malonumų. Norint mėgautis sveikata, reikia laikytis sveiko gyvenimo būdo, maitintis ne nesveiku maistu ir alumi. Pats svarbiausias dalykas – artimieji, patikimi santykiai su kitais žmonėmis, o tam reikia nuolatinio pasiaukojimo. Norint pasiekti intelektualų ir kultūrinį pasitenkinimą, reikia ilgai ir kantriai mokytis. Beje, tai gali suprasti ir netikintysis, tik jam ilgalaikiai džiaugsmai, kurių mes pasiekiame atsisakydami trumpalaikių, tęsiasi tik žemiškajame gyvenime. Jis tikrai gali būti „ilgalaikiu hedonistu“, kuris šiandien gali pasiaukoti dėl rytdienos tikslo. O Bažnyčia, vaizdžiai tariant, kalba apie itin ilgą hedonizmą – ir vadina jį palaima. Tai – amžinas džiaugsmas, dėl kurio mes atsisakome trumpalaikio malonumo. Net netikinčiam žmogui įmanomos dvi galimybės: elgtis protingai ir atsakingai, siekiant tvirtos ir ilgalaikės laimės, arba siekti trumpalaikio malonumo, manant, kad kokios nors papildomos priemonės padės sušvelninti tokį elgesį. (Vaizdžiai tariant, vienas protingai saugo ištikimybę, o kitas tikisi, kad nuo blogų ligų jį išgelbės apsaugos priemonės.)

Ir štai žmogui, įpratusiam gyventi pagal trumpalaikį hedonizmą, visi ilgalaikio hedonizmo reikalavimai (nebūtinai Bažnyčios) sukelia itin didelį spaudimo jausmą: „Jau ir „snikerso“ jiems, tironams, negalima!“ Beje, susierzinimą sukelia ne tai, kad kas nors trukdo valgyti „snikersą“ (juk iš tikrųjų niekas ir netrukdo!), o pats priminimas, jog panašus maistas sukelia dantų ėduonį, antsvorį ir daugiau sveikatos problemų.

Kalno pamokslo pabaigoje (Мt 5, 1–7, 29) Jėzus Kristus pasakė palyginimą, kuris tarsi užbaigia šį pamokslą.

„Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos. Kas klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, kilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus.“ Šis palyginimas sako, kad savo gyvenimą reikia kurti remiantis tvirtu Dievo Įsakymo pagrindu, ir tada, kad ir kas nutiktų, mes ištversime.

Egzistuoja konfliktas tarp to, ko mes norime, ir to, ko mums reikia.

Susierzinimas dėl Bažnyčios, o ypač dėl septintojo įsakymo labiausiai susijęs su trumpalaikio hedonizmo kultūra. O dėl ilgalaikio hedonisto, kuris teikia pirmenybę sveikam ir nuosaikiam gyvenimui, nors jis ir netikintis, konflikto dėl to nekils (tačiau konfliktas įmanomas dėl kitų priežasčių). Pati idėja apie tai, kad siekiant amžinos laimės reikia apriboti savo poreikius, visai natūrali. Taip yra net dėl laikinos gerovės: šeimos, sveikatos, išsilavinimo. Vadovaujantis trumpalaikio hedonizmo nuostatomis, negalima pasiekti patvarios laimės ne čia, žemėje, ir būtų keista, jei ją būtų įmanoma suderinti su amžina palaima.

Egzistuoja konfliktas tarp to, ko mes norime, ir to, ko mums reikia, – šis konfliktas yra vienas iš pirmapradės nuodėmės pasireiškimų. Nuoširdus draugas man pasiūlys nustoti piktnaudžiauti alumi ir nustoti tingėti, veikiausiai tai mane smarkiai suerzins, bet kartu man reikia nuoširdžios draugystės. Įsigyti nuoširdžių draugų, kurie apskritai nesikištų į kai kuriuos mūsų norus, – neįmanoma. Tai aiškus prieštaravimas – jie bus nenuoširdūs! Taip pat neįmanoma ir mylinti bei visiškai nereikli Bažnyčia. Kai Bažnyčia pataikauja tikinčiųjų norams ir nustoja reikalauti iš jų net tikėjimo į Dievą – „dvasinė temperatūra“ labai greitai nukrenta iki aplinkos lygio.

Meilė smerkia ir gelbsti

Įsakymas yra meilės apraiška – meilės artimui ir net meilės sau pačiam. Kaip rašo apaštalas Laiške romiečiams: „Juk įsakymai: Nesvetimauk, nežudyk, nevok, negeisk ir kiti gali būti sutraukti į tą vieną posakį: Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Rom 13, 9,). Tačiau Įsakymas suteikia skausmo, kai Bažnyčia kalba apie santuokos šventumą, tai yra apie tuos, kurie išgyveno skyrybas, jie jaučiasi nejaukiai. Kai Bažnyčia reikalauja neliesti žmogaus gyvybės – nuo pradėjimo iki natūralios mirties – jie paliečia tuos, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai buvo įtraukti į aborto nuodėmę. Kai ji riboja nesantuokinius lytinius santykius, daugelis taip pat jaučiasi nejaukiai. Tai neretai sukelia nusistebėjimą, net sutrikimą: nejaugi Bažnyčia turi žeisti? Argi ji neturi teikti vien paguodą?

Įstatymas žeidžia dar giliau: kuo geriau jį žinome, tuo aiškiau suprantame, kad jo nepaisome, net jei susilaikome nuo pačių sunkiausių nuodėmių. Kuo mums aiškiau, ką reiškia elgtis pagal meilę, saugoti ištikimybę, rūpintis artimojo gerove (taip pat ir savo), tuo geriau suprantame, jog elgiamės ne taip. Kaip sako apaštalas, per Įstatymą tik pažįstame nuodėmę (Rom 3, 20). Įstatymas parodo, jog mes visi – kalti ir sugadinti žmonės, darantys didelę žalą sau ir vienas kitam. Tas atradimas nerodo nieko malonaus, nieko, kas padėtų geriau vertinti save ir pakeltų nuotaiką. Trumpalaikio hedonizmo kultūrai, kuriai reikia geros savijautos (ir tuoj pat!), tai nepriimtina. Bet iš tikrųjų – tai vienintelis būdas pasiekti tikrą paguodą.

Kristus atėjo gelbėti ne gerų žmonių – Jis atėjo gelbėti nusidėjėlių.

Kristus atėjo gelbėti ne gerų žmonių – Jis atėjo gelbėti nusidėjėlių. Kol bandome atmesti Įstatymą arba pakeisti jį taip, kad nekeltų mums nepatogumų, mes užkertame kelią išsigelbėjimui. Kol dar šypsomės ir tikiname save, kad viskas gerai, mums nepasiekiama meilė, gailestis ir paguoda – net Jo meilė. „Gailėtis ir graudžiai verkti“ – vadinasi, išgyventi skausmingą tiesos momentą, po kurio jau galime suvokti, kad esame priimti, ir mums atleista. Dievas priima tuos, kurie atgailauja ir įtiki į Jėzų Kristų, per Jo atpirkimą. Evangelija yra Geroji Naujiena apie nuodėmių atleidimą; kaip kalba Pranašas: „Išsklaidysiu tavuosius nusižengimus kaip debesį, tavąsias nuodėmes kaip miglą. Sugrįžki pas mane, nes tave išpirkau“ (Iz 44, 22).

Kadaise vienam mano draugui gimimo dienos proga padovanojo vaikišką čiulptuką su lentele, ant kurios buvo parašyta: „Niekada nevėlu gyvenimą pradėti iš naujo.“ Tai buvo tik pokštas, bet kai Kristus mums siūlo naują gyvenimą, kuriame buvusių nuodėmių nebėra, Jis nejuokauja.

Atleidimas, kurį mes patiriame per Kristų, išgelbsti mus nuo Įstatymo pasmerkimo. Mūsų požiūris į Įstatymą keičiasi. Jis tampa ne smerkimo šaltiniu, o veiklos vadovu. Mes turime veikti vadovaudamiesi meile, – būtent, kaip mums sako Įsakymai. „Juk įsakymai: Nesvetimauk, nežudyk, nevok, negeisk ir kiti gali būti sutraukti į tą vieną posakį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Meilė nedaro nieko pikta artimui. Taigi meilė – įstatymo pilnatvė“ (Rom 13, 9–10).

Pagal žurnalą „Foma“ parengė M. Bočiarova