Įsibėgėjant metams, skaitytojams siūlome interviu su Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininku, Kauno arkivyskupu metropolitu Sigitu Tamkevičiumi, kuris dalijasi mintimis apie prabėgusius metus bei naujus užmojus.

Prabėgo 2009-ieji, Lietuvos tūkstantmečio metai. Kokie jie buvo Lietuvos Katalikų Bažnyčiai? Kuo praturtėjome, o kokių galimybių iki galo neišnaudojome?

Žmonės yra  linkę svarbias datas pažymėti dideliais renginiais. Daug kas šito laukė ir iš Bažnyčios. Buvo ir didelių renginių, kaip antai – Taize jaunimo dienos Vilniuje ar Šilinių atlaidai Šiluvoje. Tačiau svarbiausi dalykai nėra vadinamieji „fejerverkai“, bet svarbus sielovados darbas visuose vyskupijų kampeliuose. Kauno arkivyskupijoje buvome parengę Tūkstantmečio programą, kurioje buvo numatyta nuveikti daug gerų darbų. Džiaugiausi uolių klebonų pastangomis įtraukti į sielovadą kuo daugiau parapijiečių, ypač jaunimo, bet negaliu nuslėpti, kad kartais skaudėjo širdį, matant atsainią kai kurių klebonų nuostatą – atseit vyskupams reikia padėti ‚paukščiuką‘, kad kai kas daroma.

Man atrodo, kad į šią Lietuvos tūkstantmečio datą per mažai atkreipėme dėmesio ir per mažai ją išnaudojome, – juk tai buvo mūsų pirmojo krikščioniško tūkstantmečio minėjimas. Tiesa, reikia pasidžiaugti, kad šia proga vyskupijos intensyviai dirbo kitose srityse, buvo minimi šv. Pauliaus ir Kunigų metai. Reikia džiaugtis, kad jos gyvai atsiliepė į Visuotinės Bažnyčios siūlomas iniciatyvas. Kad ir kokios būtų iniciatyvos, jos vis tiek yra pozityvios, nes siekiama, kad visuomenėje būtų daugiau dvasinės šviesos.

Per kelerius metus aiškiai matau, kaip parapijose tampa vis lengviau įtraukti žmones į veiklą; atsiranda vis daugiau asmenų, drįstančių imtis vienų ar kitų iniciatyvų. Šitai man yra labai svarbu, nes kunigai be aktyvių pagalbininkų negalėtų padaryti nė pusės tų darbų, kurie yra padaromi.

Benediktas XVI pakvietė visą Katalikų Bažnyčią atidžiau įsižiūrėti į kunigystės dovaną. Kokios iniciatyvos suplanuotos Lietuvoje? Kaip vertinate šiandienę kunigų bendruomenę: į ką kunigas labiausiai turėtų atkreipti dėmesį savo asmeniniame gyvenime ir sielovadoje?

Popiežiaus Benedikto XVI paskelbti Kunigų metai suteikė progą visiems – kunigams ir pasauliečiams – įdėmiau pažvelgti į kunigystės dovaną. Kunigams tai puiki proga pasitikrinti kunigišką savimonę, kaip atliekame Kristaus tarnų pareigas, o pasauliečiams, ar sugebame ne tik kritikuoti, bet ir padėti kunigams, kad jų sielovados misija atneštų kuo geriausių vaisių. Vyskupai nepritarė minčiai organizuoti visus Lietuvos kunigus sutraukiančius renginius, todėl jie vyks šiek tiek siauresniu metropolijų lygmeniu. Organizavome ir dar organizuosime piligrimines keliones, kuriose dalyvaus vyskupai su savo kunigais. Aš asmeniškai prioritetą teikiu kelionei Jono Pauliaus II piligriminiu maršrutu.

Labai pradžiugino apaštališkojo nuncijaus arkivyskupo Luigi Bonazzi iniciatyva, kad Lietuvos vyskupai turėtų bendras trijų dienų rekolekcijas. Jos sausio mėnesį vyks Šiluvoje.

Šiandienėje kunigų bendruomenėje galima rasti visko: nuo tiesiog pavydėtino kunigų uolumo iki skandalų, kurie piktina tikinčiąją liaudį. Dauguma kunigų stengiasi gerai atlikti savo pareigas, tik labai norėtųsi, kad nemažiau uoliai rūpintųsi ir savo dvasiniu gyvenimu, nes kunigiškos tarnystės vaisingumas tiesiogiai priklauso nuo ganytojo ryšio su Dievu. Jeigu yra maldos ryšys – viskas gerai, jei nėra jo – tuomet slenka  gyvenimas iliuzijose ar nesveikoje kritikoje.

Kokia situacija Lietuvos seminarijose? Kaip galvojama spręsti patalpų išlaikymo klausimą? Ar negalvojama, kad tokiam nedideliam kraštui pakaktų ir vienos stiprios seminarijos?

Visos trys kunigų seminarijos yra mažos, bet tokiose seminarijose lengviau dirbti ir lengviau ugdyti būsimus kunigus. Aišku, šiandien Lietuvai pakaktų vienos kunigų seminarijos, bet vyskupai yra linkę ugdyti kunigus arčiau savęs, ir jie turi teisę tai daryti. Ateitis, manau, vers vyskupus prie šio klausimo kaskart sugrįžti. Vis dėlto, manau, jog tai yra antraeilis klausimas. Svarbiausia, kad Bažnyčioje būtų gyvybė, kad Evangelija būtų ne tik skelbiama, bet kad ja būtų ir gyvenama, tuomet visa kita išsispręs savaime, taip pat ir pašaukimų klausimas.

Ką manote apie pašaukimų stygių? Ko galvojama imtis jiems skatinti?

Kartais mes visi norėtume stebuklo: šeimos labai mažos, dažnai problemiškos – vaikai auga tik su motina ar tėvu, ar dar blogiau – vaikų namuose, o norime, kad į seminarijas atvyktų daug kandidatų. Visiškai natūralu, jog kandidatų skaičius yra sumažėjęs, bet dėl to nereikia per daug jaudintis. Paprastai daugiausia dėl to jaudinasi žiniasklaida ir  žmonės, esantys toli nuo Bažnyčios.

Norint turėti brandžių pašaukimų, daugiausia reikia dirbti su šeimomis, reikia padėti, kad jose daug vietos turėtų Kristaus Evangelija. Be to, reikia, kad jaunimas matytų pakankamai gerų kunigų pavyzdžių. Tuomet pašaukimų į kunigystę tikrai nestokosime.

Dirbtinai prisikvietus jaunimo į seminarijas būtų tik nereikalingų rūpesčių, visai panašių į tuos, kokie buvo nepriklausomybės pradžioje. Atėjo į seminariją daug kandidatų, bet didesnė jų pusė neturėjo pašaukimo ir per kelerius metus pasitraukė.

Kaip vertinate katalikišką leidybą ir periodiką, kitas žiniasklaidos priemones? Ko tikitės iš jų? Kas galėtų padėti joms geriau atlikti savo funkciją?

Reikia tik džiaugtis, kiek daug gerų knygų išleidžia leidykla „Katalikų pasaulio leidiniai“. Aš nespėju nei dalies jų perskaityti. Džiaugiuosi mėnesiniu leidiniu „Artuma“, ypač, kad jis taiko į šeimą. Tačiau nepuoselėju iliuzijų, jog turėsime katalikišką dienraštį, nes interneto amžiuje mažytei tautai geras dienraštis būtų labai brangi priemonė. Manyčiau, reikia ieškoti tokių žiniasklaidos priemonių, kurios lengviausiai gali pasiekti skaitytoją ir klausytoją. Šiuo metu pakankamai perspektyvus yra „Marijos radijas“ ir besikuriančios interneto katalikiškos svetainės. Kasdien kelis kartus panaršau po „Bernardinus“. Kas nori skaityti, reikia juos kreipti prie gerų knygų, kurių tikrai nestokojame, o kitus – kreipti prie katalikiškų interneto svetainių.

„Marijos radijui“ belieka linkėti, kad jis sėkmingai trauktų ne tik pagyvenusius tikinčiuosius, bet vis labiau sudomintų katalikiškąjį jaunimą. Juolab kad yra galimybė tam jaunimui šiame radijuje padirbėti savanoriais.

Neseniai pasikeitė „Marijos radijo“ direktorius. Kaip vertinate kun. O. Volskio nuveiktą darbą?

Kun. Oskaras Volskis, per penkerius metus, būdamas „Marijos radijo“ programų direktoriumi, nuveikė labai daug. Šio darbo galėtų nevertinti tik arčiau prie „Marijos radijo“ neprisilietę asmenys. Reikėjo didelio pasiryžimo ir atkaklumo, kad pradėjus nuo nulio ir, be to, neturint žurnalistinės patirties, per penkerius metus „Marijos radijas“ praktiškai pasiektų beveik visą Lietuvą ir turėtų didelę auditoriją klausytojų. Ir kas nuostabiausia, jis išsilaiko be reklamos vien aukotojų lėšomis. Dauguma „Marijos radijo“ darbininkų yra idealistai savanoriai. 

Jūsų nuomone, ar pakankamai girdimas Bažnyčios balsas viešojoje erdvėje? Ar jos žinia perteikiama autentiškai? Ko Jūs asmeniškai tikitės iš žiniasklaidos priemonių?

Mūsų žiniasklaida labiau mėgsta negatyvius dalykus ir sensacijas. Be jokios abejonės, žiniasklaida privalo būti objektyvi, tačiau privalo jausti atsakomybę už visuomenės raidą. Jeigu pervertęs dienraštį beveik nerandi straipsnio pozityviu pavadinimu, tuomet pradedi mąstyti, kad kažkas negera. Juk nesame gangsterių ar mulkių šalis, kurioje būtų tik nepasisekimai ir nusikaltimai.

Bažnyčios balsas žiniasklaidoje girdimas silpnokai, nors kai kas norėtų tą balsą visiškai nutildyti. Ačiū Dievui, kad turime laisvę, ir Bažnyčia jei ne per vieną, tai per kitą žiniasklaidos priemonę gali pasakyti savo mintis Lietuvos visuomenei rūpimais klausimais. Tik gal patys vyskupai dažniau galėtų kalbėti, nelaukdami, kad už juos pasisakys kardinolas ar Vyskupų Konferencijos pirmininkas.

Yra žurnalistų, sugebančių puikiai perteikti Bažnyčios žmonių mintis, bet būna atvejų, kad gailiesi davęs interviu, nes išpešioja iš jo paskiras mintis ir panaudoja savaip. Tačiau panašių atvejų mažėja, ir tai augina viltį, jog žiniasklaida taps vis labiau profesionali.

Iš žiniasklaidos nieko daugiau nenoriu, tik tiesos ir objektyvumo. Tiesos apie viską, taip pat ir Bažnyčią. Ta tiesa kartais gali būti skaudi, bet tai vers augti ir atsikratyti nereikalingų prielipų.

Žengiame į 2010-uosiuos, kuriuos Lietuvos vyskupai paskelbė Padėkos už laisvę metais. Kaip vertinate dabartinės mūsų visuomenės padėtį? Ar mokame branginti laisvės dovaną? Kokias socialines tendencijas, Jūsų akimis, derėtų stiprinti, o kurios kelia didžiausią susirūpinimą?

Visuomenės padėtis yra gana sunki. Nesiimsiu aiškinti, kodėl ji tokia, bet trūksta vilties, optimizmo, ir labai dažnai iš musės darome dramblį. Jei mažiau aimanuotume, be jokios abejonės, nuveiktume daugiau pozityvių darbų. Gaila, bet daugelis iki šiolei taip ir nesuprato, kad laisvė yra Dievo dovana, bet ji nėra pinigų maišas, iš kurio nedirbant galima pasiimti pagal pageidavimą. Laisvė yra galimybė daryti gera ir dirbti žmonių labui. Kas šitaip naudojasi laisve, tampa laimingas net ir nedaug turėdamas. O gobšuolius laisvė visuomet pražudo.

Kokia sielovados programa numatyta šiems metams?

Šiomis dienomis Kauno arkivyskupija paskelbs savo programą laisvės metams. Esame numatę gvildenti daug laisvės temų ir sieksime, kad kuo daugiau žmonių suvoktų atsakomybę už laisvę; taip pat esame pramatę renginių drauge su valstybinėmis institucijomis, o kitus renginius – patys vieni didžiųjų švenčių, kaip antai atlaidų proga. Didžiausi Laisvės metų renginiai Kauno arkivyskupijoje vyks Šiluvoje per didžiuosius Šilinių atlaidus. Visomis progomis aidės padėkos Dievui už laisvę akordas, nes tik su Dievu žmogus gali tapti visiškai laisvas ir atsakingas už laisvę.

Susirašinėjo S. Žiugždaitė