Kauno senamiestyje įsikūrusi Grafikos galerija — it maža E. Rudinsko citadelė. Kada tik užeitum, visada rasi jį apsuptą savo darbų, kažką krapštinėjantį, bet pasirengusį pašnekėti apie nepelnytai primirštą grafiką. Raidės, žemėlapiai, miestų architektūra ir dar daug visko plūste užplūsta atėjusįjį. Žvelgiant į E. Rudinsko darbus lengva pasimesti laike ir erdvėje, tačiau kalbėdamas su juo aiškiai jauti, kad šis menininkas tvirtai stovi ant žemės. Buitis ir būtis čia nesipyksta...

Apie buitį

Kaip šovė mintis atidaryti nuosavą galeriją?

Viskas vyko natūraliai: grafikos darbus kūriau jau seniai, tai buvo pagrindinis užsiėmimas, tačiau ne visada tenkindavo kitų galerijų sąlygos. Nemažai žmonių patys ateidavo į dirbtuvę, todėl reikėjo sąlygų kur lankytojai galėtų pabendrauti, pažiūrėti darbus. Gyvenimas privertė atidaryti galeriją.

Išgyvenate?

Taip, pagrindinis mano uždarbis yra iš darbų pardavimo. Anksčiau dėsčiau Dailės institute, bet šis darbas buvo labiau prasiblaškyti... Įkūrus Grafikos galeriją dėstymo teko atsisakyti, nes čia reikia būti visą dieną, bendrauti su žmonėmis. Beje, bendravimas čia kitoks, specifinis. Žvelgiant edukaciniu požiūriu jis gal net ir efektyvesnis, nes ateina tie, kuriems įdomu, kurie klausinėja, prašo parodyti klišes. Juk viskas yra daroma čia, vietoje. Daug yra tokių, kurie iki atėjimo čia apie grafiką nedaug žinojo, o paskui tapo gerbėjais, perka, kolekcionuoja grafikos darbus. Kaune ši meno rūšis buvo primiršta, tad būdamas „grafikos patriotas“ ėmiausi ją gaivinti.

Esate „užkietėjęs“ grafikas?

Ko gero... Pradėjau ja domėtis dar aštuntoje klasėje ir taip iki šiol meilė neišblėso. Savaime suprantama, būna įvairių projektų — nesvetimos skaitmeninės technologijos, tapyba ir net skulptūra, bet paskui vis vien grįžtu prie to, kas arčiausiai širdies.

Užėjus į Grafikos galeriją sunku išeiti. Kiekviena kertė čia kažką pasakoja, įsuka į dalykų verpetą. Sąmoningai to siekėte ar tiesiog taip išėjo?

Jei būtų daugiau erdvės — galima būtų kažkaip kitaip susitvarkyti. Nors nemanau, jog tai yra blogai. Reikia, kad lankytojui būtų į ką žiūrėti, tvyrotų intymesnė aplinka, matytųsi, jog vyksta darbas.

Kas Jums yra galerija: eksponavimo erdvė, pragyvenimo šaltinis, dirbtuvės, gyvenimo būdas? Kam teikiate prioritetą?

Matyt, kad viskas iš karto. Čia prabėga didesnė mano laiko dalis. Neturiu žmogaus, kuris pavaduotų mane galerijoje. Ir pajamos per mažos, ir dėl to, jog atėjus lankytojui kalba pradeda suktis apie grafiką, tad reikia išmanamčio žmogaus. Visiems nuo to tik geriau. Man pačiam įdomu bendrauti, tobulėti.

Ar negalvojate, kad menininkui kartais gerai turėti ir kitonišką užsiėmimą?

Matyt, viskas priklauso nuo asmenybės, charakterio, gebėjimo susikaupti. Pasaulyje daug pavyzdžių, kai žmogus tik kuria ir nespėja visko padaryti. Tarkim, aš turiu idėjų ir užmanymų dešimčiai metų į priekį. Kita vertus, tai nėra grynai fizinis išskaičiavimas. Kartais kuo mažiau laiko turi, tuo daugiau padarai. Ir priešingai, kai buitis sutvarkyta, lyg turi neriboto laiko kurti, bet atsisėdi ir žiūri sau į dangų. Kiekvienam skirtingai būna.

Kaip randate balansą tarp paklausaus daikto ir meno kūrinio? Ar kuriant nekyla noras kiek nuleisti „meno kartelę“?

Pavyzdžiui, dirbti su leidyklomis, iliustruoti knygas man yra per didelė atsakomybė, našta ar kaip tai pavadinsi. Tai daro poveikį. Pradedi pats sau galvoti kaip padaryti, kad tiktų autoriui, redaktoriui ir t. t. Stengiesi apie tai pamiršti, bet vis vien lieka kažkoks susikaustymas. Patyriau, kad man knygų iliustravimas netinka. Nebent kas labai prašo.

Tuo tarpu tiesiog kurdamas jaučiu tam tikrą iššūkį. Pokalbis, detalė ar dar kažkas sužadina vaizduotę ir nėra jokio išorinio spaudimo. Papasakosiu tokį įdomų nutikimą. Kai pradėjau daryti raidžių ciklą miniatiūrų parodai Ispanijoje, visai nesitikėjau, kad jis turės tokį pasisekimą. Žmonėms patiko, nemažai nupirko, ir tada teko padaryti visą abėcėlę, paskui dar pakartoti. Tačiau kad ir kaip būtų, ką nors kurdamas aš tiksliai žinau, jog negalėsiu būti nesąžiningas.

Kiek nuslūgo Jūsų galerijos parodų organizavimo veikla. Kodėl?

Taip atsitiko savaime. Vienaip susiplanuoji, o kitaip nutinka, kai pradedi daryti. Pritrūko laiko. Norisi viską daryti iš širdies. Išėjęs iš Dailės instituto maniau, kad turėsiu daugiau laiko kūrybai, užeis vienas kitas lankytojas ir laiko pakaks. Tačiau kai organizavau parodas, kūrybai laiko visai neliko. Su visais reikia kalbėtis, derinti ir nors čia dažniausiai darbus eksponavo savi, gerai pažįstami žmonės, tačiau laiko reikia nemažai. Tiesiog turi kažką rinktis. Parodos padarė savo darbą — daugeliui takelis iki čia tapo gerai žinomas.

Kas dabar dedasi Kauno galerininkų pasaulyje? Sunkmetis jaučiasi?

Stabiliai veikia galerija „Langas“. Šiaip jų galėtų būti daugiau. Šalia manęs kas nors galėtų įsikurti. Manau, jog ateityje galerijų daugės. Sunku būtų kalbėti apie kažkokias tendencijas, verda gyvenimas, ir tiek. Pas mus dar trūksta „susisluoksniavimo“, kai visi yra skirtingi. Dabar tik prasideda tas procesas. Tekstilės galerija turi savo veidą, kažkam galbūt pakanka prekybos suvenyrais.

Grafikos galerija rado savo klientą. Dabar dažniausiai užeina kažkur girdėję apie grafiką žmonės, kurie žino ko nori. Nors būna ir tokių, kuriuos, matyt, ateiti įtikina pažįstami ir šie pravėrę duris atrodo it iškritę iš mėnulio, klausia, kodėl paveikslai nespalvoti, nori pavaizduotų rožių ir t.t. Tokiu atveju geriau nieko neparduoti. Viskas ką galima rasti čia yra mano kūryba, todėl plėstis nežadu. Tada reikėtų visokių kasos aparatų, sudėtingos dokumentacijos ir panašių dalykų. O dabar ką padarai, tą ir eksponuoji, parduodi.

Apie būtį

Jūsų kūryba sunkiai telpa į rėmus. Nuo grafikos iki piešimo smėlyje. Taip įdomiau gyventi?

Norisi kažką ir pačiam pabandyti, tačiau dažniausiai vis vien sugrįžtu atgal. Be bandymų aš nebūčiau aš. Kuriant kitose srityse atsiranda visokių idėjų, atsinaujina žvilgsnis. Tarkim, Žemaitkiemio dvare dariau skulptūras iš medžio, o paskui tai pakartojau grafikoje. Jei būtų daugiau laiko, daryčiau dar daugiau visokių eksperimentų. Kai tampa neįdomu, tada jau viskas — žuvęs.

Grafikos darbuose įdedate daug teksto. Jis inspiruoja vaizdą ar vaizdui reikia žodžių? Teksto ir vaizdo santykis...

Tarp jų yra abipusis ryšys. Nėra taip, kad vienas daro poveikį kitam. Pats labai mėgstu skaityti, knyga man yra šventas dalykas. Svarbu, kad kūrinys neštų tam tikrą žinią, būtų aktualus. Dėl to nelabai galėčiau kurti kokių nors abstrakcijų, man ten kažko trūksta. Dalį darbų inspiruoja konkretūs tekstai, poezija, būna kai paskui tik tekstas ateina. Kita vertus, man gražus pats rašmenų vaizdas, manau, tai tinka grafikai.

Ar Jums egzistuoja riba tarp meno ir amato?

Kuo toliau, tuo vis mažiau lieka tų įkvėpimų, skraidžiojimų padebesiais. Tarkim, konkretus užsakymas, ateina žmogus ir prašo ką nors padaryti. Man tai visai normalu. Anksčiau tai ne, kratydavausi. Bet gal tai ateina laikui bėgant? Jaunas žmogus turi gintis, privalo sutvirtėti, o manęs jau niekas neišmuš iš vėžių.

Jūsų darbuose jaučiama itin subtili mokslo ir fantazijos sampyna. Žemėlapiai tampa meno kūriniais, pasakoja apie kelionės galimybes. Vis ieškote nuotykių?

Man jie visada buvo įdomūs. Pats žemėlapis yra simbolis, talpi metafora. Vien remdamasis fantazija nepadarysi kažin ko. Renku medžiagą, fotografuoju, taip atsiranda toks pusiau mokslinis kūrinys. Šią vasarą buvau Italijoje, Urbino mieste surengtame simpoziume, kur buvo duota konkreti tema, susijusi su Rafaeliu. Ten vis dar stovi jo gimtas namas, galėjome naudotis visa įmanoma medžiaga. Taip išstudijavau net kelių miestų, kur Rafaelis kūrė, žemėlapius, gerai susipažinau su jo gyvenimu. Atsirado darbas, kuriame labai daug visko tilpo... Grafika juk pati yra kaip raštas, knyga. Pasiimi kokį kūrinį, ir jį gali skaityti, studijuoti.

Fotografija... Dar vienas nuotykis?

Iš pradžių tai buvo poilsis, žvilgsnio „nuvalymas“. Taip atsirado darbų ciklas „Dešimt klausimų ir dešimt atsakymų“ su M. R. Rilkės kūrinių citatomis, kur derinau fotografiją, tekstą ir piešimą tušu. Seniai kirbėjo mintis, kaip suderinti fotografiją su kitomis meno sritimis, kaip sujungti vienoje plokštumoje piešinį ir fotografiją.

Kokie planai ateičiai?

Viskas vystosi organiškai. Temos keičiasi: iš žemėlapių „perėjau“ į miestus, paskui miestuose atsirado žmonių... Sunku pasakyti, gyveni, mintys verda galvoje. Norisi nepamiršti fotografijos, ofortai, manau, ir toliau liks kūrybos ašimi, nežadu užmiršti ir tapybos. Vis sulaukiu kvietimų į parodas. Taip atsiranda „karkasas“, prie kurio esi priverstas derintis. Prisipažinsiu, kuo toliau, tuo vis mažiau dalyvauju tame šurmulyje, norisi ką nors padaryti, kurti.

Bendravo Valdas Kilpys

Straipsnis iliustruotas Egidijaus Rudinsko darbais