Birutė Jonuškaitė Baltų užtrauktukų tango. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.

Kad ir ką beparašytų B. Jonuškaitė po ,,Kregždėlaiškio“, turbūt jau viskas bus matuojama tos poetinės prozos galimybėmis. ,,Baltų užtrauktukų tango“ – tikriausiai romanas, į kurį suklijuojami autentiški interviu, laiškai, tikra ar fiktyvi publicistika. Neturiu jokių priekaištų dėl stilistinės vienovės, tik nematau estetinės turinio vertės – be keleto poetinių inkliuzų, knyga tėra varginantis buities aprašinėjimas, laikraščių koliažas. Juolab nedrįsčiau priekaištauti rašytojai dėl siužetiškumo ar kompozicijos: ji juos puikiai išmano, tik kažkodėl leidžiasi tempiama tų socialinių temų, realistinių darbo aprašų, užsiima jaunikių paieškų schemų registravimu. Nuklystama ir į onkologinį rakursą. Susidaro įspūdis, kad ateiviai į Ameriką jos kūrinyje gyvena taip primityviai, jog vienintele būties prasme tampa kažkoks darvinistinis materializmas. Balti užtrauktukai čia, pasirodo, reiškia dantis apnuoginančias amerikiečių šypsenas – ir tai stipri metafora, tik mažokai išplėtota. Panašu į Z. Čepaitės socialinę beletristiką, formos ieškojimus (bet ar ,,Didžiosios salos“ autorei vis dar verta ieškoti formos?). Ir, kas keisčiausia, dar labiau – į J. Ivanauskaitės romaną ,,Miegančių drugelių tvirtovė“. Žanras negrynas, dokumentika atsargiai maišoma su fikcija; labiausiai vykusiomis vietomis laikau tas, kuriose nėra išnykęs vaizdingakalbės pasakotojos santūrumas. Knyga, be abejo, reikalinga kaip emigracijos refleksija. Nesu buvusi Amerikoje, bet perskaičius pasidarė taip nyku, taip bloga, kad atėmė bet kokį norą ten važiuoti.

Algis Griškevičius Mikališkių stebulai. The Miracles of Mikališkės Village. Sudarė Eglė Deltuvaitė. Vilnius: Tyto alba, 2009.

Iškilaus dailininko fotografijų albumas, parengtas lietuvių ir anglų kalbomis, solidžiai, prabangiai išleistas. Regis, jau viską apie jį pasakė Agnė Narušytė ir Vaidas Jauniškis įvadiniuose straipsniuose, bet tyčia žymėjausi savo pastabas dar prieš juos perskaitydama. Nuo pat pirmųjų puslapių dingtelėjo, jog kai kur jis panašus į Š. Sauką (,,Spiečius“, ,,Medėjanti“), kitur tam tikra prasme ir puipiškas, jei suprasime šį pasakymą kaip netiesioginį dailininkų dialogą. Opus, nostalgiškas, savininkiškas pagyvenusio žmogaus santykis su tėviške – vienas iš ,,Mikališkių stebuklų“ leitmotyvų. Ožio kaukolė – mitologines konotacijas nešantis, pasikartojantis elementas fotografijų cikluose; tarsi lyrikoje, knygoje kartojasi ir Ikaro temos (,,Nenumaldomas noras skristi“), malūnas tampa kryžiumi, autorius taip pat mėgsta išryškinti vertikalę – lyg paradigmatinę jungtį tarp dangaus ir žemės. Mūzomis tampa net karvės, primontavus joms medinius sparnus. Fotografijų erdvė išvalyta, nėra jokių nereikalingų, akį trikdančių detalių. ,,Zodiako ženklai“ – įstabus ciklas, kurį, ko gero, dar plagijuos dizaineriai: jame kvestionuojami lyčių skirtumai ir galbūt kiek šaipomasi iš ezoterikos. Tą visuomet ir laikiau tikrąja menine fotografija: joje fiksuojamas vaizdas nėra atsitiktinis, jai svarbi koncepcija, lakoniškas idėjos išgryninimas. Skyriuje ,,Cirkas“ – apeliuojama į pramogą, dirbtinį stebėtojo linksminimą; žmogaus kūnas vaizduojamas kaip komiškas artefaktas. Išskirtinis A. Griškevičiaus fotografijų bruožas yra tas, jog kūnams čia apskritai negalioja jokie fiziniai traukos ar dinamikos dėsniai: matininkas matuoja vandenį, mergaitė tarsi helio balioną laiko dangun pakilusį akmenį. Jeigu R. Vikšraičio fotografija gravituoja į socialinius paribius ir atspindi skurdžią kaimo tikrovę, tai A. Griškevičiaus atvejis tą tikrovę meniškai imituoja, atribojant herojus nuo primestinio socialumo ir teatrališkai prijungiant šmaikščias kultūrines užuominas.

Witold Gombrowicz Kosmosas. Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys. Vilnius: Baltos lankos, 2008.

Kas nėra perskaitęs W. Gombrowicziaus dienoraščių, o paskui – ir A. Nykos-Niliūno dienoraščių, tam šis autorius ir dar vienos jo knygos vertimas pats savaime galbūt nesukels didelio susidomėjimo. Beje, nuo tų autobiografinių tekstų ,,Kosmosas“ smarkiai skiriasi: šiame romane autorius atsiskleidžia kaip mažumėlę kafkiškas modernistas, su avangardisto įkarščiu pasakojantis visai ne tai, ką tikisi perskaityti bent jau prie B. Schulzo stilistikos pratęs snobas. Kažkuo primena A. Jakučiūną, gal dėl to pakarto paukščiuko motyvo, o gal dėl savitų būsenų introspekcijos. Turiu prisipažinti, jog perskaičiau gana sunkiai, todėl knyga kiekvieno laukia kaip išbandymas ir mokėjimo skaityti pasitikrinimas.