„Tuoj būsi tikras lietuviškas mokslininkas – už ką mokės, tą tirsi“, – bylojo anądien vienas bičiulis. Bylojo ne tik man, bet ir sau, ir, tiesą sakant, nors ir neakivaizdžiai, visiems jauniems Lietuvos socialiniams ir humanitariniams mokslininkams. Atsakydamas bandžiau kažką pajuokauti apie rašymą-tyrimus „į stalčių“, nes juk reikia turėti ir kažkokių savų interesų, kurių gal kada nors prisireiks. Dievaži reikia, kad, situacijai netikėtai pakitus, visgi turėtum ką ištraukt, parodyt, publikuot.

Tokios keistos, tarybinius laikus primenančios, mintys kilo besikalbant apie naująją Vyriausybės patvirtintą nacionalinę programą „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas“, keliančią sau kiek skambų tikslą (cituoju pristatymą Lietuvos mokslo tarybos puslapyje): „Įgyvendinant programą 2010–2014 metais bus sukurta mūsų tautos socialinio ir kultūrinio tapatumo koncepcija.“

Kiek seniau Vyriausybė patvirtino dar porą programų: „Socialiniai iššūkiai nacionaliniam saugumui“ ir „Lituanistikos plėtros programą 2009-2015 metams“, taip pat paskelbė, jog nuo 2010 metų mokslininkai nebegaus valstybės stipendijų. Mat aukšto lygio mokslininkams atsiveria Europos Sąjungos visuotinės dotacijos priemonė. Todėl, jei tamsta užsiimi nepakankamai lietuviškais mokslais, – tamstos duona geriausiu atveju – Europoje, blogiausiu atveju – tamstai duonos nelabai yra, Lietuva nejaučia poreikio jos duoti. Prisimenant pradžioj cituotą ištarmę – už tokius tyrimus Lietuva nemokės.

Ar mokslas gali būti nacionalinis? Keistas klausimas. Štai lietuviška fizika ar lietuviška matematika skamba kvailokai. O lietuviška istorija ar lietuviška sociologija? Lietuviška kalbotyra? Antropologija? Filosofija? Taigi, fizikams – vienaip, lyrikams – kitaip. Fizikai Šveicarijoje prie hadronų greitintuvo krapštosi, lyrikai... o ką gi lyrikai?

Viena vertus, ilgą laiką lietuviškas humanitarinis mokslas buvo ne temų rinkinys, o užsiėmimo mokslu būdas. Tai reiškia, jog su negausiomis išimtimis Lietuvos socialiniai-humanitariniai mokslai dirbo vidaus rinkai ir, tiesą sakant, joje pačioje nebuvo itin populiarūs (be N. Putinaitės „Šiaurės Atėnų tremtinių“ ir M. Pociaus „Kitos mėnulio pusės“ greitosiomis nepamenu daugiau mokslinių studijų, sukėlusių visuomeninį rezonansą, ne reklaminę kampaniją, o triukšmą, kritiką (kartais pozityvią) ir prakeiksmus). Apie populiarumą, ar bent žinomumą, už sienos (čia išimtinai turiu omenyje išsvajotuosius anglakalbius Vakarus) kalbėti visai netenka. Nepaisant pasitaikančių vertimų ir keleto malonių, nors pačioje Lietuvoje neentuziastingai vertinamų, išimčių, citavimo indeksai atkakliai tyli.

O dabar lietuviškas mokslas suprastas kiek kitaip, būtent kaip mokslas lietuviškomis temomis tampa nacionaliniu prioritetu. Ir nieko smerktino nėra. Kas kitas domėsis mumis, jei ne mes patys? Kam dar rūpi Lietuvos gyventojų tapatybė, kultūrinė jų atmintis, socialinės grėsmės Lietuvos saugumui, ar lituanistinio paveldo saugojimas ir plėtotė?

Todėl nacionalinės mokslo programos irgi nevertintinos išskirtinai neigiamai, jei tik temos nepavirs minėtaisiais metodais, apie Lietuvą kalbančiais, išimtinai vietos auditorijai, be to, nedovanotinai nuobodžiai ir pernelyg pagarbiai ir ganėtinai dažnai nusiritančiais į A. Vištelio-Višteliausko tipo samprotavimus apie tai, kad Adomas ir Ieva Rojuje lietuviškai kalbėję. Toks mokslas dažnai neįdomus net patiems pirmiesiems jo gavėjams – Lietuvos piliečiams, tai liudija laikas nuo laiko skelbiamo abiturientų apklausos apie humanitarinių dalykų dėstymą mokykloje (po kurių, atvirai kalbant, ne viską galima suversti begėdiškai jaunam respondentų amžiui). Ką jau kalbėti apie visus likusiuosius.

O sudominti savimi juos būtų visai neblogai. Nes net tautos ir valstybės sargybon pastatyti humanitariniai mokslai, besisukantys tik savų valstybinių užsakymų orbitose, klestėjimui anaiptol nėra pasmerkti. Ką reikės daryti tuomet, kai tapatybė bus sukurta, o peržiūrėti jai lėšų nebus skirta? Bepigu kokiems prancūzams, gali jų Akademija kalbos grynumu užsiiminėti, o visi likę mokslo vyrai ir moterys išimtinai prancūziškomis temomis domėtis, nieko jiems nenutiks, tuoj kur buvę, kur nebuvę jų raštus išsivers amerikiečiai ir voilà prancūzai pasaulinio dėmesio centre. Ir jei juodžiausias lituanistikos puoselėtojų košmaras – kalbos mirtis grėstų prancūzams, kartu su jais raudotų visas pasaulis. Lietuviams, deja, toks dėmesys negresia, ir ne todėl, kad labai jau nedaug amerikiečių lietuviškai moka. O „pamokyti“ juos visomis priemonėmis, tikrai ne ES struktūrų reikalas.

O visgi lituanistika gali būti paklausi prekė, būrelis svetur disertacijas daugiau ar mažiau lietuviškomis temomis apsigynusių humanitarų teikia vilčių. Pagrindinis šio būrelio pasiekimas – bandymai lituanistiką kontekstualizuoti: lyginti čionykščius herojus su užsieniniais, čionykščius sociokultūrinius judėjimus su pasauliniais, ir t. t. Heterodoksiškai pamąstau, jog labai gali būti, kad viena knyga parašyta mąstant ne lietuviškame, o kiek platesniame kontekste, lituanistiką plėtoja labiau nei šimtas lietuviškų knygų ir jų vertimų, tegu ir pačių geriausiųjų.

Žinoma, sunku ir keista Donelaitį lyginti su amžininku Goethe. Betgi tai ne vienintelė išeitis. Įdomu, o kas ir ką tuomet rašė latviškai, estiškai, suomiškai, galiausiai, rusiškai ar lenkiškai? Ir kaipgi tas Donelaitis atrodo šitame kontekste? Ar tikrai taip apverktinai, kad jaunieji Lietuvos gimnazistai būriais pultų į neviltį?