2012 m. vasario 12 d., sekmadienis

Kun. Arvydas Malinauskas. Gydoma bažnyčia

2010-01-12
Rubrikose: Religija » Religija ir visuomenė  Kultūra » Architektūra ir kultūros paveldas  Visuomenė » Lietuvos regionai 
Restauruojama Kedainiu baznycia

Šią vasarą Kėdainių evangelikų liuteronų bažnyčioje tęsiami prieš keletą metų sustoję restauravimo darbai. Jei iš išorės bažnyčia, nepaisant geranoriškos Kėdainių rajono policijos pagalbos, vis dar kenčia nuo retsykiais naktimis ją „aplankančių“ vandalų, kurie tai kokį langą iškulia, tai lietvamzdį nulaužia, tai ant sienų „autografą“ palieka, tai viduje ją niokoja didelė drėgmė ir druskos, įsigėrusios į sieną tuomet, kai joje buvo įrengtas odų fabriko sandėlis.

Su pastarąja problema kovoti ir sudėtingiau, ir, be abejo, brangiau. Policija šiuo atveju visiškai bejėgė, todėl Kėdainių evangelikų liuteronų parapija labai nudžiugo, sužinojusi, jog Kultūros vertybių apsaugos departamentas bažnyčios restauravimo darbams skyrė nemenką pinigų sumą, nors Kėdainiai – ne didmiestis, o ir bažnyčia – „diasporinė“.

Be abejo, norėtume, kad bažnyčia greičiau atsigautų ne tik savo išore, bet ir vidumi. Ne tik todėl, kad ji yra viena seniausių evangelikų liuteronų bažnyčių Lietuvoje, ne tik todėl, kad ji yra istorinė ir kultūrinė vertybė, bet ir todėl, kad melstis švarioje, tvarkingoje, gražioje bažnyčioje yra daug mieliau. Juolab, kad labai skaudu matyti drėgmės ir ypač druskų naikinamas sienas ir unikalias freskas, tapytas dar XVII amžiuje. Tiesa, svečiai sako, kad mūsų bažnyčiai jauki ir be remonto, bet šiuo atveju tenka kalbėti ne apie bažnyčios jaukumą, bet apie jos gelbėjimą.

Daug kas teiraujasi, gal jau bus restauruojamos ir freskos, kurios kasmet vis labiau nyksta. Deja, šiai svajonei bent kol kas nelemta išsipildyti. Atrodo, kad jas, geriausiu atveju, pavyks tik užkonservuoti, bet ir tai ne šiemet ir net ne kitąmet. Kol kas reikia pasitenkinti bažnyčios vidaus „gydymu“ – jos sienos prieš keletą metų buvo tinkuotos specialiu, sanuojančiu tinku, kuris jau prisigėrė druskų ir dabar keičiamas nauju, tačiau tik tokiu pat laikinu, gydančiu. Trumpai tariant, ant bažnyčios sienų dedamas „kompresas“, tik ne karščiui, o druskai ištraukti. Galbūt kitąmet darbai vyks toliau, bet tai priklauso jau ne nuo mūsų, o nuo įvairiausių „niuansų“ – aplinkybių, galimybių ir kt.

Žinoma, džiaugiantis, kad darbai pajudėjo į priekį, negalima pamiršti, kad bažnyčioje svarbiausia – ne sienos ir ne bokštai, o žmonės. Jei nebus žmonių, – ne statistinių, o gyvų, – ir bažnyčių remontai, ir statybos nebeteks prasmės. O ir pačios bažnyčios (turiu omenyje pastatus) būtų nebereikalingos. Nebent tik kaip architektūros šedevrai arba muziejai. Tačiau ar tokia yra jų tikroji paskirtis?

www.liuteronai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulaitis

Matulaitis matomas tiesiog kaip eilinis vyskupas, ir tai nepadeda suprasti jo šventumo esmės. Sunkiau įžvelgti herojiškumą, kuris reikalingas susiduriant su moraliniu priešu ir moraline kančia.

Gražina Belousova, LCC universiteto ir EBI dėstytoja

Man labai artimas tas klausimas, kuris dažnai glūdi tokių bendruomenių ganytojų ir narių širdyse: ar tai, ką mes darome, turi kokią nors prasmę? Ir jei taip, kaip ir kur mums eiti toliau?

Tomas Viluckas

Viena vertus, toks žingsnis yra iššūkis šalies katalikybėje vyraujančioms nuostatoms ir įpročiams, kita vertus, jis neiškrenta iš bendros Lietuvos kunigiškos tradicijos.

Video žaidimai

Suskamba varpelis, skelbiantis šv. Mišių pradžią. Žaidimas prasideda.

Kun. Rytis Gurkšnys SJ

Jei atsisakysime kasdien bent vienos blogos minties, atgausime pusiausvyrą. Tuomet galėsime įgyvendinti Dievo pašaukimą ir mums skirtą unikalią misiją.