Šią vasarą Kėdainių evangelikų liuteronų bažnyčioje tęsiami prieš keletą metų sustoję restauravimo darbai. Jei iš išorės bažnyčia, nepaisant geranoriškos Kėdainių rajono policijos pagalbos, vis dar kenčia nuo retsykiais naktimis ją „aplankančių“ vandalų, kurie tai kokį langą iškulia, tai lietvamzdį nulaužia, tai ant sienų „autografą“ palieka, tai viduje ją niokoja didelė drėgmė ir druskos, įsigėrusios į sieną tuomet, kai joje buvo įrengtas odų fabriko sandėlis.

Su pastarąja problema kovoti ir sudėtingiau, ir, be abejo, brangiau. Policija šiuo atveju visiškai bejėgė, todėl Kėdainių evangelikų liuteronų parapija labai nudžiugo, sužinojusi, jog Kultūros vertybių apsaugos departamentas bažnyčios restauravimo darbams skyrė nemenką pinigų sumą, nors Kėdainiai – ne didmiestis, o ir bažnyčia – „diasporinė“.

Be abejo, norėtume, kad bažnyčia greičiau atsigautų ne tik savo išore, bet ir vidumi. Ne tik todėl, kad ji yra viena seniausių evangelikų liuteronų bažnyčių Lietuvoje, ne tik todėl, kad ji yra istorinė ir kultūrinė vertybė, bet ir todėl, kad melstis švarioje, tvarkingoje, gražioje bažnyčioje yra daug mieliau. Juolab, kad labai skaudu matyti drėgmės ir ypač druskų naikinamas sienas ir unikalias freskas, tapytas dar XVII amžiuje. Tiesa, svečiai sako, kad mūsų bažnyčiai jauki ir be remonto, bet šiuo atveju tenka kalbėti ne apie bažnyčios jaukumą, bet apie jos gelbėjimą.

Daug kas teiraujasi, gal jau bus restauruojamos ir freskos, kurios kasmet vis labiau nyksta. Deja, šiai svajonei bent kol kas nelemta išsipildyti. Atrodo, kad jas, geriausiu atveju, pavyks tik užkonservuoti, bet ir tai ne šiemet ir net ne kitąmet. Kol kas reikia pasitenkinti bažnyčios vidaus „gydymu“ – jos sienos prieš keletą metų buvo tinkuotos specialiu, sanuojančiu tinku, kuris jau prisigėrė druskų ir dabar keičiamas nauju, tačiau tik tokiu pat laikinu, gydančiu. Trumpai tariant, ant bažnyčios sienų dedamas „kompresas“, tik ne karščiui, o druskai ištraukti. Galbūt kitąmet darbai vyks toliau, bet tai priklauso jau ne nuo mūsų, o nuo įvairiausių „niuansų“ – aplinkybių, galimybių ir kt.

Žinoma, džiaugiantis, kad darbai pajudėjo į priekį, negalima pamiršti, kad bažnyčioje svarbiausia – ne sienos ir ne bokštai, o žmonės. Jei nebus žmonių, – ne statistinių, o gyvų, – ir bažnyčių remontai, ir statybos nebeteks prasmės. O ir pačios bažnyčios (turiu omenyje pastatus) būtų nebereikalingos. Nebent tik kaip architektūros šedevrai arba muziejai. Tačiau ar tokia yra jų tikroji paskirtis?

www.liuteronai.lt