Laura Sintija Černiauskaitė. Kambarys jazmino krūme: apsakymas ir apysaka. – Vilnius: Alma littera, 2009. – 176 p.

Laura Sintija Černiauskaitė (g. 1976) – lietuvių prozininkė ir dramaturge. Jos pjesė „Liucė čiuožia" laimėjo pirmąją vietą Berlyno teatrų festivalyje „Theatertreffen“ (2004). Dviejų romanų („Kvėpavimas į marmurą“ ir „Benedikto slenksčiai“) autorė. „Kvėpavimas į marmurą“ 2009 m. buvo apdovanotas Europos Sąjungos literatūros premija.

Knygą „Kambarys jazmino krūme“ sudaro du kūriniai – apsakymas „Kambarys jazmino krūme“ ir apysaka „Prieblandos seserys“. Autorė kalba apie grįžimą ten, kur prasidėjo skausmas, kur kadaise nutrūko ryšys. Pagaliau grįžtama prie savo „baugščios, susigūžusios, įsikalinusios sielos“. Grįžti būtina – kad būtų įmanoma gyventi toliau.

Autorė paprasta kalba nusako sudėtingus dvasios persikeitimus ir jausenas, virpulį keliantį žmogaus artumo troškimą, reikalingumą paprastos, žmogiškos meilės, „ištikimos ir šiltos kaip krosnis, prie kurios prigludęs išgirsti, kaip ašaroja atitirpstanti širdis“.

Šią nedidelę knygą sudaro apysaka „Prieblandos seserys" ir iš jos lyg nėščiosios pilvas išsikišęs apsakymas „Kambarys jazmino krūme". Nors apysaka atsirado pirmoji ir yra savotiška apsakymo motina, pirmiausia susipažinsite su apsakymu ir gal net užsuksite į kambarį jazmino krūme. Man jis netikėtai atsivėrė šią vasarą, nors visada jutau jį esant. Pamačiau jame begalybę ir išsigandusi atsitraukiau. Durys liko atviros.

Apysakoje gyvena prieblandos seserys - dukros ir motinos, suimtos į sudėtingų santykių gobeleną, susietos kraujo, meilės, kompleksų ir nuoskaudų ryšiais. Jos, kaip ir daugelis kitų mano personažų - bundančios sielos. Kai manęs klausia, kiek dar rašysiu apie tą patį, atsakau: pasaulyje gyvena milijardai žmonių, ir kiekvienas iš jų atsibunda, - jeigu atsibunda apskritai, - tik jam ypatingu būdu. Apie tai galima rašyti ir skaityti visą gyvenimą.

Laura Sintija Černiauskaitė