Senais mano jaunystės laikais socialistiniuose kraštuose buvo išgarsėję du čekų žurnalistai keliautojai – Jiržis Hanzelka ir Miroslavas Zikmundas. Jie iš Prahos dideliais tiražais paskleisdavo spalvingus fotoalbumus apie visiškai nematytas ir mažai girdėtas Azijos vietoves: Kurdistaną, Ceiloną, Sumatrą, Himalajus. Anais laikais palyginti geros meninės ir poligrafinės kokybės spalvoti albumai buvo vertinami už galimybę paganyti akis po nepasiekiamą, bet viliojančią egzotiką. Dabar net keli televizijos kelionių kanalai nepailsdami blaškosi po atkampiausias šalis ir tiesiog į šiltą kambarį atneša profesionaliai nufilmuotų neįtikėtinų vaizdų su įvairiataučių ir įvairiaspalvių žmonių gyvenimo subtilybėmis, architektūrinėmis bei gamtinėmis stebuklybėmis. Dažnas šiandieninis keliautojas skrenda į tolybes tik pasimatuoti su atmintinai žinomais Egipto piramidžių sfinksais ar papozuoti prie paslaptingumą praradusių paauksuotų Tailando šventovių. Šis pasaulis staiga tapo toks pažinus ir lengvai pasiekiamas, kad jokiomis egzotikomis nieko nebenustebinsi.

Gerai padarė amžinasis keliauninkas Paulius Normantas, dar save azijietiškai vadinantis Lai Vėjumi, naujausiame albume „Auksinis Budos vėjas“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla. 2009) į tolimuosius pietryčių Azijos kraštus pažvelgęs jautria menininko akimi. Šiandien nebereikia išsamaus, bet paviršinio informavimo. Svarbiausia – fotografo dvasinis įsijautimas, jo giluminiai apmąstymai ir pagavos. Tam neužtenka patirties ir profesionalumo. Reikia artimiau pažinti šalį, jos tradicijas, surasti ir suprasti bendravimo su vietiniais žmonėmis būdus. Ir, svarbiausia, turėti pakankamas laiko atsargas.

Albume pristatomus Kambodžą, Laosą, Tailandą ir Miamarą (Birmą) P. Normantas aplankė po keletą sykių. Užtat gerai pažinojo ne tik tų šalių pagrindines įžymybes, bet ir perprato, kaip su jomis fotografiškiausiai susikalbėti.

Išryškindamas akmeninių paminklų, tiksliau – neįtikėtinų akmeninių epų detales, subtiliai pasinaudodamas slėpiningais spalviniais švystelėjimais, skambaus žydrumo dangaus erdvėje išskleisdamas grakščių raudonstogių šventyklų skrydžius, fotografas įtikino savo kūrybinio meistriškumo branda.

Didžiąją dalį ankstesnių P. Normanto albumų užimdavo žmonių fotografijos. „Auksinio Budos vėjo“ puslapiai net apsunkę nuo masyvių budistinio meno stebuklų. Žmonės įsiterpia prarečiai tik tam, kad žiūrinčiajam suteiktų atokvėpio akimirką, per kurią galėtų pagarbiai pagalvoti apie talentinguosius jų gentainius, kadaise virtuoziškai išdailinusius šiuos akmeninius šedevrus. Įspūdingiausia melstis prie Bajono šventyklos iš džiunglių žingsniuojančių basakojų jaunučių vienuolių virtinė, kurią tapybiškai nuauksina žvilgtelėjusi saulės properša. Ši pavykusi kompozicija prilygsta aukštajam šventyklų choralui.

Gausiai išminti tenykščiai turistiniai maršrutai per daug nesumenkina šio meniškai tvirčiausio P. Normanto albumo. Nors daug kur stebėdamasis akmentašių ar statytojų kruopštumu visiškai pamiršti fotografo menines intencijas. Kad ir atvirukinis „Mianmoro Olimpas“, mano perkrikštytas į „gandro lizdą“, su ant apskritagalvio kalno viršūnės neįtikėtinai grakščiai užtupdyta baltamūre šventykla. Toks unikumas galėtų pretenduoti į kažkelinto pasaulinio stebuklo sąrašą. Aišku, šitas stebukliškumas – ne fotografo nuopelnas, o anuometinių talentinguolių. Ar kiekvienas ten nuvykęs irgi šitaip nufotografuotų, nežinia. Dauguma turistinių fotografijų turi tokio pakartojamumo pavojaus šleifą. Užtat anksčiau minėtų basakojų vienuoliukų eisenos niekas nepakartos!

Budistinių kraštų istorinės peripetijos – daug kam neįžengiamas miškas. Albume ypač vertingi profesoriaus Audriaus Beinoriaus išsamūs tekstiniai intarpai, bent iš dalies praskleidžiantys nežinios miglas.

Po daugiamilijoninių Azijos valstybių praeitis A. Beinorius vaikšto tarsi po gerai pažįstamą savo kiemą. Su asketišku kruopštumu surikiuoti svarbiausi faktai ir datos atskleidžia kiekvienos valstybės išskirtinumą ir budistinį jų bendrumą. Istorija iš žmonių gyvenimų išsirenka tik valdovus ir nesibaigiančius karus. Kraupiai tragiška Kambodžos praeitis sugula į keleto puslapių kondensatą, ir vienu įkvėpimu gali suvokti, kokį nuožmų žiaurumą slepia akmeninės Budų šypsenos.

A. Beinoriaus tekstai sukėlė didelį smalsumą ir norą aplankyti tas keturias ypač patrauklias valstybes, dvasią pamaitinti dar nepatirtu budistiniu nektaru. Keista, šitokio poreikio nesužadino spalvingieji fotovaizdai.

Albumo dar nebuvau matęs, o internete perskaičiau interviu (į Lietuvą atvykus P. Normantui jų visada būna daug), kuriame „Auksinį Budos vėją“ pats autorius pavadino elitiniu kūriniu ir tuo pačiu pakilimu toliau pratęsė: „Išdrįsau šią knygą skirti Dievui, dėl to ji tikrai turėjo būti nuostabi.“ Netgi žinodamas, kaip P. Normantas žongliruoja reklaminiais susireikšminimais, pašiurpau. Albumas Dievui! Negirdėta puikybė. Tiesa, mes, lietuviai, daug ką ir visokiais būdais stengiamės padaryti pirmieji. Ne visada tai pavyksta, o gal klajoklis fotografuotojas kada nors bus paskelbtas pirmuoju Dievo nominantu...

Įstrigo gražus kunigo Juliaus Sasnausko pasakymas: „Žmogus per menkas tapti Dievo advokatu.“ Toks dvasingas pastebėjimas, kad jokių paaiškinimų nereikia.

P. Normantas anksčiau prisistatydavo budistu, Budos kareiviu. Dabar jo orientacijos kryptys keičiasi: „Aš nesu budistas. Esu budistinių pažiūrų Romos katalikas.“ Ar tokį susidvejinimą leidžia abiejų religijų dogmos, nežinau. Tik žinau, kad ir Buda, ir mūsų Dievas netoleruoja žmogaus puikybės (pirmoji iš septynių didžiųjų nuodėmių).

Prieš keletą metų teko bendrauti su Jurga Ivanauskaite jos Tibeto fotografijų parodoje. Kalba pakrypo apie spaudoje nuolat triukšmaujantį P. Normantą. Išgirdau liūdnai skaudžią tiesą, kad nuoširdžiai dvasingas budistas niekada neuždarbiaus iš jam šventos religijos, kad spekuliuoti budizmu – šventvagiška.

Bastūno lemtį pasirinkusiam P. Normantui kelionės yra ne tik pagrindinis verslas ir pragyvenimo šaltinis, bet ir gyvenimo tikslas bei prasmė. Žurnalistams paklausus, iš kur susirenka pinigėlių prabangiems albumams ir brangioms kelionėms, jis nemirktelėjęs įvardijo Budą. Gal iš tiesų sudėtingai besipinigaujant Lietuvoje, Vengrijoje, Azijos valstybėse neužtenka reklamiškai paauksintų įvaizdžio detalių, reikia ir galingesnių įtaigos formų. O jų keliauninkui tikrai netrūksta...

P. Normantas – tarsi įnoringas aktorius, kuriam būtina iškilminga scena ir palankūs žiūrovų plojimai. Ne per seniausiai jis triukšmingai atsisakė Fotomenininkų sąjungos nario vardo, pasipiktinęs, kad jam buvo metams atidėtas valstybinės premijos skyrimas. Nepadėjo ir žmogiški pirmininko Antano Sutkaus pagraudenimai apie sunkią Vitalijaus Butyrino ligą, tikinimai, kad premija jam skubiau reikalinga būsimai operacijai. Trinktelėjęs durimis, savo karingo požiūrio į Fotosąjungą nepakeitė ir vėliau tą premiją gavęs.

Andrius Jakučiūnas, „Nemune“ rašydamas apie „Auksinio Budos vėjo“ iškilmingą pristatymą Vilniaus rotušėje, nepabūgo išsakyti visuomenėje sklandančių abejonių dėl sukurto mito: „P. Normantas nėra toks vienareikšmiškai teigiamas, kaip kam nors galėtų pasirodyti pagal spaudos ir televizijos jam rodomą dėmesį. Jis dažnai (tik nelabai garsiai) kaltinamas arogancija, diletantizmu, gobšumu ir t. t., tačiau jo populiarumo, kuris neblėsta jau daugelį metų, fenomenas vis tiek kelia nuostabą ir baimingą pagarbą.“

„Baiminga pagarba“ gali staigiai pasibaigti, nes P. Normantas nutarė sugroti aukščiausiais registrais – atsisakyti Lietuvos pilietybės. Prabangių rūmų duris jam atveria Nepalo, Tailando karaliai, o čia nepriėmė kažkoks Vilniaus meras... Prezidentė Dalia Grybauskaitė reagavo „šaltai“, o premjeras Andrius Kubilius „negali nieko padėti“. Nesulaukęs planuotų karališkų malonių, nutarė spjauti į Lietuvą, į Motiną.

Mudu su Pauliumi esame žemiečiai kaimynai. Nuo mano Akmenės iki jo Papilės – nedidelis sprindžiukas. Vaikystėje ta pati Žemaitija mus augino, ta pačia šneka rokavomės. Užtat taip skaudžiai užgavo tie visi Pauliaus išsidirbinėjimai, gimtinės paniekinimas.

Nesuvokiu, kad šitaip vertelgiškai galima derėtis dėl švenčiausių idealų, kad lietuvybė – prigimtinis mūsų kraujas – taptų paprasčiausia preke. Teisi buvo J. Ivanauskaitė, toje parodoje P. Normantą pavadinusi užterštos karmos žmogumi.

Plačiajame pasaulyje save pametęs, be savo žemės, be namų, be dvasinės ramybės, pasmerkęs save amžinojo klajoklio lemčiai... Nelaimėliui vaikystės kaimynui norėtųsi pareikšti nuoširdžią užuojautą, bet nelietuviui tikriausiai nedera to daryti. Tegu sau blaškosi. Tegu ardosi. Tegu.

P. S. Visas pasaulio aktualijas nuolat aptariantys LNK peliukai neiškentė nepasišaipę: „Tai steigiam Olimpinį rudens komitetą ir prašom Vyriausybės pinigų. Jei neduos, atsisakysim pilietybės kaip Tibeto fotomodelis Normantas.“