Šv. Kalėdų savaitgalį tikriausiai visi praleidome žinodami, kad tuo metu, kai mes Vakaruose džiaugėmės politinėmis ir religinėmis laisvėmis, kituose pasaulio kraštuose kai kas, kovodamas dėl šių laisvių, mokėjo didžiausią kainą.

Ignoruodama daugybės tautų protestus, Kinijos komunistų valdžia 11 metų kalėjimo nuteisė 53-metį literatūros kritiką Liu Siaobo (Liu Xiaobo). Už ką? Dėl to, kad jis taikiai agitavo palaikyti demokratiją. Irane tūkstančiai žmonių, siekiančių, kad šalyje įsigalėtų demokratija, visuotinai pripažįstami kaip laisvės kovotojai, jie tęsė savo pasipriešinimą prieš šalį valdančią totalitarinę islamišką vyriausybę, nepaisydami mirtinų prievartinių atsakomųjų valdžios veiksmų.

Kaip minėjo dienraščio „Wall Street Journal“ leidėjai, tiek ponas Liu, tiek laisvės kovotojai laikomi keliančiais pavojų savo atitinkama laikysena totalitarizmo atžvilgiu, nes jie savo rankose turi „nepalaužiamos asmeninės dvasios jėgą“.

Koks pasaulio šalyse, tokiose kaip Kinija ar Šiaurės Korėja, kovojančių ponų Liu galutinis tikslas? Kokie laisvės judėjimo galutiniai tikslai Irane, nepaisant siekiamų demokratinių reformų? Prisipažinsiu, kad nežinau. Galbūt jie kovoja dėl aiškiai išreikštos religinės laisvės, tokios, kuri apimtų judaizmą ir krikščionybę, ir apsaugotų nuo puldinėjimo? Mes tik galime to tikėtis.

Istorija ne kartą yra patvirtinusi, kad vos tik gaunama šitaip sunkiai siekta politinė laisvė (galime peržvelgti visą istoriją atgal iki Didžiosios Prancūzų revoliucijos), dažnai laisvės impulsą nugali impulsas įteisinti bet kokią palaidumo ar moralinio ydingumo formą.

Bet, svarstydamas apie šiuos įvykius, negaliu susilaikyti nepaklausęs savęs, ką apie tai mąstytų Karolis Voityla, popiežius Jonas Paulius II – 1989-ųjų popiežius, popiežius, kuris savo nepalaužiama asmenine dvasia sudavė smūgį tuo metu anapus Geležinės uždangos karaliavusiam totalitarizmui?

Manau, kad atsakymas paprastas: jis stebėtų šiuos įvykius su didele viltimi ir lūkesčiais. Jis remtų šiuos įvykius taip pat kaip rėmė pirmąjį „Solidarumo“ judėjimo impulsą savo gimtojoje Lenkijoje: savo garsiuoju, pilnu ateities įžvalgų nuovokumu primindamas laisvės kovotojams, kad totalitariniai režimai iškyla ant šiurkščiai iškreiptos žmogaus vizijos, ir kad jie griūva tada, kai pakankamas skaičius režimui priklausančių piliečių ima regėti tikrąją jo viziją.

„Tikra demokratija yra įmanoma tik įstatymo valdomoje valstybėje, kurioje remiamasi teisinga žmogaus koncepcija“, – 1991 metais rašė jis enciklikoje „Centessimus Annus“. Svarbiausias bet kokio totalitarizmo (komunizmo, islamo ar kt.) trūkumas ir moralinis sugedimas yra paaukoti aukščiausią žmogiškojo gėrio vertę, pajungiant ją didesniam totalitarinės valstybės planui.

Asmeninė Jono Pauliaus II totalitarinio brutalumo patirtis Lenkijoje paskatino jį veikti kaip atvirai kalbantį bet kokios tikros politinės laisvės gynėją, nes popiežius suprato, kad iš tikrųjų demokratinis kelias, kai sutvarkomas visuomeninis gyvenimas, – tai pati geriausia terpė žmogiškumo ir krikščionybės suklestėjimui:

„Bažnyčia vertina demokratiją kaip sistemą, kuri garantuoja piliečiams teisę dalyvauti politinėje veikloje, ir pavaldiniams laiduoja galimybę rinkti ir kontroliuoti savo vadovus, taip pat – kai to reikia – taikiu būdu juos pakeisti kitais. Tačiau demokratija negali remti mažos grupelės vadeivų, kurie dėl savo asmeninės naudos ar ideologinių tikslų savinasi valdžią valstybėje“ (Centessimus Annus, 46).

Tačiau remdamas laiko patikrintą demokratiją kaip vertybę Jonas Paulius II kartu buvo ir nepalenkiamas teigdamas, jog demokratinės laisvės neturi didesnės reikšmės, jei nėra galimybės susidurti su visa tiesa apie žmogiškąją tikrovę:

„Tačiau laisvė yra visiškai vertinga tik priėmus tiesą: pasaulyje be tiesos laisvė praranda savo turinį, o žmogus tampa akivaizdžių ar slaptų aistrų ir sąlygų auka“ (ten pat).

Tikrųjų demokratinių laisvių pergalė yra didžiulis pirmasis žingsnis į tiesos pilnatvę. Štai kodėl krikščionys turi palaikyti šiuos judėjimus pasaulyje.

Ar galėtų 2010-ieji metai Iranui būti tokie, kokie 1989-ieji buvo Lenkijai? Sužinosime per ateinančias savaites ir mėnesius. Tuo pat metu mes galime tik tikėtis, kad Dieviškoji Apvaizda leis Irano laisvės kovotojams ir pasaulio ponams Liu savo rankomis paliesti “Centessimus Annus” leidimą. O galbūt jie tai jau padarė.

Thomas V. Bergas yra Vestčesterio Etikos ir žmogaus instituto generalinis direktorius.

Pagal CNA parengė Lina Tilindytė