2012 m. gegužės 24 d., ketvirtadienis

Vytautas Radžvilas. Šliaužiantis totalitarizmas

2010-01-13
Rubrikose: Politika » Komentarai ir pokalbiai 
Radzvilas

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Sąjūdžio pastangomis atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę tikėtasi, kad ji taps demokratine ir laisva šalimi. Priklausomybė civilizuotų ir demokratiškų Vakarų šalių bendrijai turėjo tapti papildoma garantija, jog mūsų šalies piliečiams niekada nebeteks patirti ne tik totalitarinio valdymo baisumų, bet net ir menkiausių jo apraiškų. Atrodė, kad Lietuvoje bus tvirtai ginamos žmogaus ir piliečio teisės, o ypač – Konstitucijoje įtvirtinta sąžinės, minties ir žodžio laisvė.

 Šios viltys neišsipildė. Į Lietuvos visuomeninį ir valstybinį gyvenimą sugrįžta ir stiprėja politinė ir ideologinė prievarta. Ji įgyja naujos totalitarinio valdymo formos bruožų. Tokio valdymo požymių gausėja, jie darosi vis akivaizdesni. Lengviausiai ir greičiausiai juos atpažįsta sovietinio komunistinio totalitarizmo sąlygomis gyvenę Lietuvos žmonės.

 Šalyje vis atviriau reiškiasi vadinamosios „pažangios jėgos“ – negausios, bet agresyvios visuomenės grupelės, kurios, pretenzingai pasiskelbusios „vakarietiškos civilizacijos“ skleidėjomis, mėgina prievarta primesti savo ideologiją, vertybes ir gyvenimo sampratą tautos daugumai. Kaip ir sovietmečiu, pagrindiniais šių „pažangiųjų jėgų“ puolimo taikiniais tapo krikščioniškoji – pirmiausia Katalikų – religija ir tautinės kultūra.

 Krikščionybė yra religinis, metafizinis ir moralinis Europos ir Lietuvos civilizacinio tapatumo pagrindas. Mūsų protėvių kurta, puoselėta, saugota ir mums perduota kultūros tradicija ir istorinė atmintis buvo ir yra kitas nepakeičiamas tautos savasties bei tapatumo šaltinis. Krikščioniškoji religija ir tautinė kultūra – šios dvi mūsų tautos gyvastingumo versmės, padėjo ne tik ištverti okupacijos jungą, bet ir dar kartą pakilti į laisvės kovą, leidusią atkurti savo nepriklausomą valstybę. Būdamos mūsų savasties ir dvasinės stiprybės šaltiniai, jos visada trukdė tiems, kurie atvirai arba slapčia puoselėjo planus sunaikinti lietuvių tautą ir valstybę. „Lietuva be lietuvių“ – tokia buvo mūsų tautą ir šalį kraštą pavergusio komunistinio „internacionalistinio“ totalitarinio režimo vizija ir galutinis tikslas.

 Nepriklausomos Lietuvos „pažangiųjų jėgų“ tikslas tebėra tas pats. Skirtumas nuo sovietmečio yra tik tas, kad ankstesniuosius „saulės nešėjus“ iš Rytų pakeitė apsišaukėliai „Vakarų civilizacijos“ vėliavnešiai, ne garsiai skelbiantys komunistinio internacionalizmo šūkius, bet sumaniai skleidžiantys antitautines ir antivalstybines liberalistinio kosmopolitizmo nuostatas.

 Krikščioniškumas ir tautiškumas – šie du atraminiai tautos egzistavimo stulpai – nepriklausomoje Lietuvoje kartais griaunami net su didesniu įkarščiu negu sovietinės okupacijos laikais. Ciniškas ir net chamiškas tyčiojimasis iš paprasčiausio sveiko proto, laiko patikrintų krikščioniškos moralės normų, tautinės kultūros tradicijų ir patriotinių nuostatų šalyje tapo įprastu reiškiniu. 

 Dangstydamiesi skambiais „demokratijos“, „laisvės“, „lygybės“, „tolerancijos“ šūkiais liberalistinio totalitarizmo diegėjai sparčiai grąžina tautą ir šalį į ideologinės bei politinės priespaudos laikus. Vis atviriau ir įžūliau viešojoje erdvėje puolami savarankiškai, laisvai ir kritiškai mąstantys ir kalbantys žmonės. Tikintiems krikščionims ar krikščionybės civilizacinį bei kultūrinį vaidmenį pripažįstantiems ir gerbiantiems asmenims uoliai klijuojamos iš sovietmečio ateizmo arsenalo pasiskolintos „klerikalų“ „tamsybininkų“, „pažangos priešų“ etiketės. Tiesa, „pažangiųjų jėgų“ žodynas ir ideologinių etikečių arsenalas šiek tiek pasikeitė ir praturtėjo. Krikščioniškomis gyvenimo ir žmonių santykių sampratomis besivadovaujantys, tautiškai susipratę ir patriotiškai mąstantys žmonės vadinami jau nebe „reakcionieriais“, „retrogradais“, „buržuaziniais nacionalistais“ ar „fašistais“. Šiandien jie tapo „homofobais“, „rasistais“, „ksenofobais“, „laisvės ir lygybės“ priešais.

 Siekiant moraliai ir psichologiškai palaužti ir įbauginti visuomenę nesibodima nešvariausių priemonių. Prievarta diegiant didžiajai tautos daliai svetimas ir nepriimtinas pasaulėžiūros, ideologines ir vertybines nuostatas bei tariamai „pažangų“ gyvenimo būdą vykdomos ideologinio indoktrinavimo –  propagandos, kitaip manančiųjų smerkimo ir „smegenų plovimo“ – masinės kampanijos. Bandant nutildyti piliečius, išdrįstančius daiktus vadinti tikraisiais vardais, vis dažniau griebiamasi atviro melo ir šmeižto. Atgyja sovietmečiu klestėjusi šlykšti kitaminčių įskundimo praktika. Kaip rodo kitų šalių patirtis, šitaip pamažu ir kryptingai kuriamos, o galiausiai ir atsiranda politinės ir teisines prielaidos pradėti net baudžiamąjį „neteisingai“ mąstančių piliečių persekiojimą priimant teisinę atsakomybę už vadinamuosius „neapykantos nusikaltimus“ numatančius įstatymus. Tokie įstatymai jau veikia kai kuriose „pažangiausiose“ Vakarų šalyse ir yra tapę veiksmingu įrankiu persekioti kitaminčius ir gniaužti minties bei žodžio laisvę. Lietuvoje taip pat norima ir mėginama eiti šiuo pavojingu demokratijos ir minties bei žodžio laisvės ribojimo ir gniaužimo keliu.

Didelė mūsų tautos dalis, ypač jaunoji karta, kol kas neįžvelgia dabar jau „vakarietiškumu“ besidangstančio kitokio – „švelniojo“ – liberalistinio totalitarizmo tikrojo veido. Nors jis taip pat pavergia žmones ir tautas, tačiau daro tai kur kas subtilesniais būdais ir paslėptomis formomis. Skiriamasis šio šliaužiančio totalitarizmo bruožas – paslėptas dvilypumas. Viešai skelbiami „laisvės“ ir „tolerancijos“ principai. Tačiau šie principai virsta niekinėmis ir tuščiomis deklaracijomis visose gyvenimo srityse slapčia įtvirtinant griežtus liberalistinio „politkorektiškumo“ standartus. Jų pažeidimas laikomas asmens nelojalumo „pažangioms idėjoms“ požymiu bei įrodymu ir tampa akstinu pradėti moraliai ir psichologiškai „apdoroti“ ir „atvesti į protą“ kiekvieną žmogų, išdrįstantį suabejoti ideologinėmis liberalistinio totalitarizmo dogmomis, juo labiau – viešai jas kritikuoti. Toks „švelnus“ ir „civilizuotas“ totalitarizmas kai kuriais atžvilgiais net pavojingesnis už Lietuvoje egzistavusį komunistinį totalitarizmą. Teoriškai skelbiami „tolerancijos“ ir individo „laisvės“ šūkiai puikiai slepia „politkorektiškumu“ dangstomą tam pačiam individui nuolatos taikomą ideologinę ir politinę prievartą. Todėl tokios stiprėjančios prievartos keliama grėsmė didžiulėmis pastangomis ir aukomis susigrąžintai Nepriklausomybei, pilietinei ir politinei laisvei mūsų šalyje dar nėra deramai suvokiama ir įvertinama.

 Tęsdamas ir plėtodamas komunistinio totalitarizmo vykdytą „naujo žmogaus“ kūrimo eksperimentą liberalistinis totalitarizmas taip pat siekia „perdirbti“ žmogų ir pakeisti jo prigimtį. Jį diegiančių „pažangiųjų jėgų“ tikslas yra sukurti „naująjį europietį“ – istorinę ir kultūrinę atmintį praradusį, tautinės savimonės ir savigarbos neturintį kosmopolitišką klajūną ir vartotoją. Toks „europietis“ būtų ir naujos rūšies „mankurtas“ -- liūdnai pagarsėjusio homo sovieticus antrininkas ir pakaitalas. Jis turėtų užimti ištautinto ir bešaknio perėjūno – beveidžiu „sovietinės liaudies atstovu“ paversto komunistinio „internacionalisto“ vietą. Įgyvendinus „pažangiųjų jėgų“ vykdomą ideologinę ir politinę „naujo žmogaus“ kūrimo programą tauta būtų paversta lengvai manipuliuojamų „mankurtų“ mase. Ji taptų medžiaga vis naujiems ir kaskart radikalesniems „pažangiųjų jėgų“ sumanytiems ir vykdomiems socialinės inžinerijos eksperimentams.

 Šliaužiantis liberalistinis totalitarizmas kelia grėsmę kiekvieno Lietuvos žmogaus ir visos tautos laisvei. Jo šešėlis pakibo ir virš visos Europos Sąjungos. Išsaugoti savo laisvę Europa pajėgs tik tuo atveju, jeigu sugrįš prie savo dvasinių ištakų ir apgins du tūkstantmečius puoselėtus ir saugotus jos tapatumo pagrindus – savo krikščionišką paveldą ir tautinių kultūrų tradicijas, žmogaus orumo ir pilietinės laisvės idealus. Randasi ženklų, kad žemyno tautos pradeda suvokti augantį „švelniojo“ totalitarizmo pavojų ir yra pasiryžusios ginti savo laisvę. Ar Lietuva liks šios kovos nuošalyje ir bus pamažu uždusinta šio totalitarizmo glėbyje, ar  jos piliečiai tars „ne“ jo apraiškoms, parodys jau netolima ateitis. Vienoks ar kitoks apsisprendimas savaime taps atsakymu, ar iš tiesų vertiname ir norime išsaugoti taip sunkiai atgautą laisvę.

 

Bernardinai.lt

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo seniausio iki naujausio (rodyti atvirkščiai)

« < 1 - 2 - 3 - 4 - 5 > »
profesionale 2010-01-13 15:02

cia Radzvilas pasirode, kaip ka tik atsibudes irzluunas. Jo reikalu analize neidomi, o nuostatos tik negatyvios. Linkiu autoriui atsipalaiduoti.

st.algis 2010-01-13 16:43

Atrodo, Radžvilas ideologiškai ir psichologiškai jau pasiruošęs parvežti naująją Saulę.

:) 2010-01-13 16:51

Saunuolis Radzvilas! Pagaliau parase tai, ka daug zmoniu jaucia, bet negali ivardinti. Reikia organizuotis, kitaip pavieniui visus uzdusins velnio apastalai.

Trupmenas 2010-01-13 17:08

Kas tie velnio apaštalai, dvitaški su klaustuku. Tai tokios neapčiuopiamos abstrakcijos, vėjai ir bezdalų virvės. Toks ir straipsnis, kaip ir jūsų komentaras. Niekalai apie nieką, o kad pamatines vertybes - krikščionybę ir tautiškumą reikia saugoti kaip akies vyzdį, niekam neturėtų kilti jokios abejonės. O kas tie liberastai, reikia turėti drąsos imti ir pasakyti tiesiai ir šviesiai, nevyniojant į vatą.

just'as 2010-01-13 17:59

Radžvilas teisus visu 100%. Aš asmeniškai nukentėjau nuo mūsiškės teisėtvarkos, kai internete atvirai pareiškiau, ko nenoriu matyti laiptinės kaimynais. Lietuvos pilietis negali laisvai pareikšti savo nuomonės apie plūstančius Europon svetimus.

profesionale 2010-01-13 18:27

to just'as: paziurekit is kito kampo. Kas butu atsitike, jei prie musu tarybuku uzurpuotos, korumpuotos ir neigalios veikti politines valdzios, kitos salys butu neisileide tu visu cia nereikalingu Lietuvos tautieciu/kataliku.? Aisku, kad Radzvilo siame straipsnyje isdestytos baimes ir mintys yra kenksmingai radikalios. Arba Radzvilo minties laukas per siauras, kad mes ji auksciau kotiruotume, kaip mastytoja.

profesionale 2010-01-13 18:30

ka tik parasytu komentaru dar karta norejau pabrezti, kad Radzvilas siuo straipsniu pasirodo labiau, kaip uzsakomasis propagandistas, negu, kad laisvas mastytojas.

Rams 2010-01-13 18:33

Įdomu, ką Radžvilas turi omeny. Gal M.A. Povilionienę ar R. Grinevičiūtę (JDJ), kurios gana aršiai puolė bažnyčią.

Gyti 2010-01-13 19:22

Pagarba autoriui.

KODĖL TOKIA NUOMONĖ NE VISADA SULAUKIA PRITARIMO? Priežastis ta, kad dabartinė totalitarstinė sistema yra NEINSTITUCINĖ. Ji neturi lyderių ir tarytum nėra pasekėjų. Ji tarytum nenegzistuoja. Tačiau ar tikrai neturime už ko užsikabinti ir ar nesame jos pasekėjai? Spręskite patys ponai. Aš tik pacituosiu Abrachamo H, Maslovo knygą „Motyvacija ir asmenybė“ ( 311 psl. „Apostrofa“ 2006, Vilnius, ISBN 9955-605-19-7) „ Druckeris pateikė tezę, kad Vakarų Europoje nuo krikščionybės pradžios dominavo kokios keturios viena po kitos skelbtos idėjos ir sampratos, kokiais būdais reikėtų siekti individualios laimės ir gerovės....Viduramžių idealas buvo dvasingas žmogus, Renesanso laikais – intelektualas. Vėliau, susiformavus kapitalizmui ir marksizmui , idelaiajame mastyme pradėjo vyrauti ekonomiškas žmogus. Visai neseniai, ypač fašistinėse šalyse, jau galima buvo kalbėti apie panašų paralelinį heroiškojo žmogaus mitą.

Dabar atrodo, kad visi šie mitai žlugo ir užleidžia vietą naujam mitui, kuris lėtai formuojasi pažangiausiųjų mastytojų ir šios temos tyrinėtojų protuose ir kuris, kaip pagrįstai galime tikėtis, suklestės per artimiausią dešimtmetį ar porą . Būtent tai psichologiškai sveiko žmogaus samprata; šis žmogus taip pat yra „natūralus“ žmogus.“

Abrachamo H, Maslovo mito esmė ta, kad toks „natūralus“ žmogus formuojamas BE VERTBIŲ SISTEMOS !!!! Vertybės yra natūralistinės, laisvai pasirenkamos, spontaniškos, atrandamos savyje. Toje pačioje knygoje (36 psl.) fundamentali krikščionybės vertybė TEISINGUMAS autoriaus parašytas kabutėse !!!! Visa poreikių piramidė sukonstruota taip, kad žmogus tenkintu visus žemuosius instinktus, o krikščionybę ir kitas institucines religijas (NEW AGE – moderni religija neiinstitucinė) vadina prievartos aparatu.

KAD TIK KRIKŠČIONIŠKOS VERTYBĖS MUS IŠGELBĖS, PRITARIU. Ir Dievas tam tikrai pritaria. Tačiau Jam reikalingi darbininkai !!!! Jis pats negali to padaryti. noriu užduoti retorinį klausimą. Ar tautos elitas ir inteligentija, kiekvieną sekmadienį ateina į Dievo namus pagarbinti Kūrėjo ir pasiklausyti Jo Žodžio, kaip liepia Įsakymas? Gal ir taip. Tačiau kodėl Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčia, kažkada buvusi aristokratijos ir elito numylėtinė nesulaukia tokių šviesuolių? Gal aš neteisi? Drįstu priminti kad Dievo Žodis sako, kad žmogus be Dievo pagalbos nieko negali padaryti. „Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.“ (Jn 16, 24).

Ar pustuštės Bažnyčios nėra totalistarostinės sistemos idealas?

:) 2010-01-13 20:19

> Trupmenui Kadangi as tikiu i Dieva ir zinau, kad yra ir velnias, tai ir sakau, kad "velnio apastalai". Tai juos labai lengva atpazinti is ju kalbu ir darbu. Jezaus zodziai "Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas nerenka su manimi, tas barsto" viska pasako. Palygini Evangeliju mokyma su liberalu kalbomis bei darbais ir viskas pasidaro aisku, kam cia dar pavardes mineti, labai daug reiketu rasyti :)

« < 1 - 2 - 3 - 4 - 5 > »
Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (65)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Obama Nato viršūnių susitikime Čikagoje

Per šį viršūnių susitikimą ore tvyrojo svarbus klausimas: kaip 28 nares turinti Šiaurės Atlanto sutarties organizacija, iš pradžių sukurta dėl Šaltojo karo, prisitaikys prie pasaulio po 2014-ųjų?

Timothy Snyderis

Galite sakyti, kad Vakarai visiškai nesupranta apie Rytų Europą, ir didžia dalimi tai tiesa, nors jie ir supranta kai kuriuos dalykus, tokius kaip Holokaustas, kurį vadinu Rytų Europos įvykiu.

Kęstas Kirtiklis

Greiti diplomai kaip ir greitas maistas, kai pastarojo nevirškina – griebiesi piliulės. Kai pirmieji nelenda į galvą – griebiesi... dabar jau ausinių ir mikrofono. Arba kieno nors kito disertacijos.

Sarajevo apsiausties dvidešimtmečio minėjimas

Nuo Bosnijos karo pradžios prabėgo lygiai dvidešimt metų, bet laikas nepadėjo atsakyti į painius ir skausmingus klausimus: kodėl kaimynas atsigręžė prieš kaimyną?

Zygmunt Bauman

Tenka konstatuoti, kad turime realistiškai vertinti situaciją ir suprasti, jog kiekvienam režimui naujosios komunikacijos technologijos atveria vis geresnių galimybių skleisti savo propagandą ir pasiekti norimus taikinius per internetą.