Andrius Navickas. Agresija kyla iš bejėgiškumo jausmo
Prieš devyniolika metų solidarumu ginkluoti žmonės susirinko ginti savo valdžios. Jie išsklaidė vis tirštėjančius agresijos debesis. Tai, kad okupacinė kariuomenė nešturmavo Parlamento, – tikras stebuklas, prie kurio neabejotinai prisidėjo ir Parlamento gynėjų ryžtas aukotis bei sunkiai paaiškinamas pasitikėjimas savimi. Tai buvo tautos ir valdžios vienybės metas. Vienybės, kuri vėliau tirpo, kol po aštuoniolikos metų prie Parlamento sausio 16-ąją rinkosi ne savo valstybe tikintys piliečiai, bet žmonės, kurie jautėsi savųjų nuskriausti. Rinkosi ne pokalbiui su savo išrinktais parlamentarais, o nevilčiai išlieti. Dužo langai, policininkai grūmėsi su įsisiautėjusia minia.
Neabejoju, jog prie riaušių prisidėjo ir provokatoriai, kurie savo tikslams siekė panaudoti susikaupusį minios įtūžį. Kita vertus, provokatorių buvo ir prieš devyniolika metų. Buvo daug gandų, gąsdinimų, raginimų veikti agresyviai. Tačiau anuomet pvovokacijų bangos dužo į susirinkusių žmonių solidarumo uolas. Žmonių, kurie jautėsi orūs savosios valstybės piliečiai ir puikiai suprato, kad už tai, ką brangini, privalai kovoti. Netiesa, kad po 18 metų sausio 16-ąją į mitingą rinkosi tik chuliganai ar žmonės, norintys pakenkti savai valstybei. Rinkosi tie, kurie jautėsi apgauti, nusivylę, svarbiausia, bejėgiai. Amerikiečių psichoterapeutas Rolo Mėjus (Rollo May) yra paskelbęs puikią studiją, kurioje teigia, kad smurtas, agresija paprastai kyla ne iš jėgos perviršio, bet iš bejėgiškumo. Pasak psichoterapueto, savosios bejėgystės jausmas žmogų iš vidaus griauna net labiau nei visagalybės iliuzija. Agresija tampa įprastu reagavimo į aplinką būdu.
Jei šią tezę pritaikytume dviem žmonių grupėms prie Parlamento 1991 ir 2009 metais, galima teigti, kad esminis skirtumas – tai, kad laisvės gynėjai tikėjo tiek savo valstybe, tiek taikaus pasipriešinimo jėga. Deja, sausio 16-ąja prie Parlamento atėję žmonės nebetikėjo niekuo. Juos nebūtų buvę taip paprasta pastūmėti į riaušes, siautėjimą, jei jie būtų tikėję, kad galimas normalus dialogas su parlamentarais.
Kodėl tai svarbu pabrėžti? Idant suprastume, jog užkirsti kelią naujiems neramumams, riaušėms gali ne vandens patrankos, ne moralizavimas ar apeliavimas į lojalumą valstybei, bet piliečių įgalinimas, realus žmonių įtraukimas į viešųjų reikalų tvarkymą. Įvairios pilietinės iniciatyvos, piliečių galių didėjimas ne tik neskatina agresijos valstybėje, bet, priešingai, yra svarbus valstybės stiprybės garantas.
Iš dalies turėtume džiaugtis Pilietinės visuomenės instituto šią savaitę pristatyto Lietuvos visuomenės pilietinės galios indekso tyrimo rezultatais. Lietuviai jau drąsiau protestuoja, užsiima bendruomenine veikla ir aktyviau tvarko aplinką. Atskiri žmonės, bendruomenės, susidūrę su kokiais nors sunkumais ar iššūkiais, kiek mažiau dairosi į valdžią, bet bando problemas spręsti patys. Tiesa, tikrai nedžiugina vis didėjantis žmonių susvetimėjimas – vis mažiau esame linkę vieni kitus paremti, dalyvauti labdaros renginiuose, vis dažniau numojame ranka, jei matome, kaip pažeidinėjami įstatymai. Džiugu, kad šiek tiek sumažėjo baimės, jog tie, kurie reiškia savo nuomonę, gali būti persekiojami. Stiprėja bendruomenių aktyvumas, žmonės drąsiau dalyvauja protesto renginiuose.
Deja, savo pilietinių galių įsisąmoninimas Lietuvoje labai lėtas ir toliau dauguma žmonių yra įsitikinę, kad jie negali turėti jokios realios įtakos valstybės ar vietos problemų sprendime. Tai reiškia, kad bejėgystės jausmas ir toliau įsitvirtina žmonių širdyse ir perspėja mus apie naujų agresijos protrūkių galimybę.
Sutinku, kad didelė atsakomybė šioje situacijoje tenka ir žiniasklaidai, daug mieliau trimituojančiai apie nepavykusias pilietines iniciatyvas, valdžioje esančiųjų savivaliavimo atvejus, apie tai, kas blogai, nei pastebinčiai tai, kas pavyko, drąsinančiai. Tačiau tai tik viena iš bejėgystės jausmo stiprėjimo priežasčių.
Ne mažiau svarbu ir tai, jog, keičiantis valdžioms, nesikeičia požiūris į piliečius. Akivaizdžiausia išraiška to, kad ne tik piliečiai nepasitiki savo valdžia, bet ir valdžia nepasitiki piliečiais, kuriems atstovauja – užstrigusi ir pasiklydusi savivaldos reforma. Politikai bijo suteikti piliečiams galimybę daug aktyviau dalyvauti, sprendžiant vietos problemas. Jau seniai esame atsidūrę absurdiškame akligatvyje: politinės partijos yra rekordiškai nepopuliarios, nepasiant to, politikai paniškai bijo atsisakyti jų monopolio per savivaldos rinkimus. Tik Konstitucinio Teismo sprendimas politikus verčia keisti esamą tvarką. Tačiau ji keičiama tiek nenoriai, kuriant keistas schemas, jog, akivaizdu, kad galvojama ne apie tai, kaip suteikti žmonėms daugiau galių, bet veikiau, kaip partijoms išlaikyti kuo didesnę įtaką.
Apmaudu, kad, regis, visoms partijoms priklausantys politikai galvoja kaip gintis nuo Tautos arba kaip ją suvilioti, o ne kaip saugoti Konstitucijoje užfiksuotą teisę, kad tauta yra aukščiausias suverenas.
Minint Laisvės gynėjų dieną, teko girdėti klausiant – ar šiandien tauta eitų ginti savo valstybės? Tikiu, kad gintų. Kebliausias klausimas – kiek labiau savimi nei bendruoju gėriu besirūpinanti valdžia mums dar gali simbolizuoti valstybę? O gal verta paklausti – kokio sukrėtimo reikia, kad valdžioje esantys mūru stotų už valstybę ir Tautą, o ne tik už save?
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Gera naujiena iš šalies ekonomikos gyvenimo? Žinau, žinau, sunku patikėti, nes kasdien susiduriame su vis daugiau ir sudėtingesnių bėdų. Premjeras Kubilius ruošiasi vykdyti pažadą ir kovą su nedarbu daro pagrindiniu Vyriausybės užsiėmimu bei siūlo ... privatizuoti darbo biržas. Neva tai jos bus priverstos suktis iš visų jėgų, todėl greičiau ras visiems norintiewms darbus.
Va čia ir kertasi šis pasiūlymas su logika. Greičiau ras kokius darbus? Darbų tai nėra. Verslas, užspaustas Kubiliaus mokesčių žnyplėmis, neturintis perspektyvos rasti ir išlaikyti kvalifikuotą darbo jėgą, paliktas be finansavimo šaltinių, susiduriantis su žiauria konkurencija dar neatsigavusiose eksporto rinkose, neturintis bendros visai šaliai ir valdžios palaikomos vystymosi strategijos, daugumoje merdi. Vyriausybė nieko nedaro, kad spręsti tikrąją nedarbo problemą.
Ji tik ruošiasi propagandiniais sumetimais išvaikyti darbo biržas, tuo momentu, kai žmonėms jų labiausiai reikia, kai būtent darbo paieškos palaiko daugelio viltis kada nors vėl gyventi normaliai. Juk jei darbo rinka sustingo, o bus mokama už įdarbintų žmonių skaičių, tai tos privačios darbo biržos tuoj pat bankrutuos.
Tampa tradicija pradėti kiekvienus metus šalies ūkyje nuo klaidos, kuri gerai atrodo propagandiniuose popierėliuose, bet klampina mus vis giliau į liūną. Kubiliaus koalicijos dalyviams ar norintiems prie jos jungtis reikėtų suvokti, kad jų perspektyvos yra liūdnos, kad jie vėl taps atpirkimo ožiais. Šiais metais yra viskas kaip pernai, nes niekas iš esmės nekeičiama.
Ir kokia to, atsiprašant, "taikaus" mitingo esmė? Ne tie rinkimus laimėjo, galima pradėti kišti pagalius į ratus?
Eina kalba apie riaušininkus, visiškai nesvarbu kokio jie amžiaus ir kokiose kavinėse tu juos sutinki. Ir kaip reikėjo nuo jų gintis, jeigu ne ašarinėmis dujomis? Gal pripuolus pabučiuoti į bambą?
Klausimas už milijoną - kiek iš jūsų buvo tą dieną prie Seimo? Kiek matė ne per tv, o realiai? Pvz aš mačiau. Taip, prie pat Seimo stovėjo jaunimas. Bet toliau, ne taip arti parlamento mačiau daug senyvo amžiaus žmonių, paprastų piliečių, tokių, kurios matau kasdien kavinėse ir gatvėje. Ir toli gražu ten nebuvo vien jaunimas. Štai kas mane erzina - tai tie, kurie pažiūrėję tv, jau viską žino. Nieko jūs nežinote. Sako geriau vieną kartą pamatyti. Tai vat sakau kaip liudininkė - buvo grupės jaunimo, vakarop jo susirinko daugiau, bet iš esmės mačiau normalius piliečius, o ne kaip čia pritempdami kažkokias klišes teigiate - buduliai, burokai, runkeliai. Na nebuvote jūs ten nė 5 min. - tai nekiškite savo trigrašio. Po to kaip policija panaudojo ašarines dujas ir pradėjo šaudyti, normalus žmonės siaubo apimti išsilakstę. Tai buvo kažkas kraupaus kai ta minia bėgo. Klaikus jausmas - kai savi nuo savų bėga. Ypač tie manipuliatoriai, kurie vis kartoja kažkieno mintis ir bando ipiršti savo subjektyvią nuomonę, tegul patyli.
Prieš devyniolika metų solidarumu ginkluoti žmonės susirinko ginti savo Tėvynės Lietuvos (o ne valdžios). Pritariu tito komentarui. Didžioji dalis susirinkusiųjų sausio 16 (2009) buvo Jedinstvo-2 ir tą žino gen. policijos komisaras. (Aš supratau ką norėjo pasakyti autorius, bet kiti gali suprasti kitaip, todėl ir toks komentaras).
puikiai parasyta! tik man iskyla dar vienas klausimas, kas sukelia zmoniu visuotine apatija, tingini? juk taip ir yra Lietuvoje, niekas nenori pajudinti maziausio pirstelio, kad butu geriau, juk nuosirdziai - niekas nenori. o visuotinis bambejimas irgi nesiliauja... ir dar vieningumo problema. vieningumo nera. kai vieni bando protestuoti/boikotuoti, kiti toj situacijoj bando pasipelnyti. ir tai ne valdzia, o "eiliniai" lietuviai.
Netiesa, kad rinkosi piliečiai nevilčiai išlieti. Tokie nerodo špygų, nesipavardžiuoja, nešaukia pakarti ir nemėto akmenų į langus. Tai buvo nepatenkintųjų rinkimais žmonės . ir labai abejoju, kad ten buvo daug tokių, kurie, kaip čia mėgstat sakyti, ir sausio 13 Tėvynę gynę. Tikiu, kad tie kumsčių ir špygų nerodytų ir nekeiktų. Gaila, kad autorius taip inerpretuoja, tuo didindamas tokių riaušininkų skaičių. Mitingas ir riaušės - labai toli vienas nuo kito.
Gerbiamam ar Gerbiamai PRAEINANT, nepaprastai taikliai, filosofiškai pastebėta "KUO LABIAU GINI TUO LABIAU JI TOLSTA". Ir toliau: KAŽKAS GINTA, BET TIK NE VALSTYBĖ. Dabar tik belieka atsakyti kodėl taip atsitiko.
Minint Laisvės gynėjų dieną, teko girdėti klausiant – ar šiandien tauta eitų ginti savo valstybės? Tikiu, kad gintų.
Manau ir tuo metu buvo žmonių kurie nujautė šių dienų realijas (ir kažin kiek jų buvo gynėjų gretose). Dabar turbūt daug daugiau tokių kurie mato tas šiandienos realijas. Gal ta dauguma žmonių, kuriems tada atrodė, kad iki idealizuotos valstybės yra arti, dabar gi mato, kad dabartyje norimos konkrečios valstybės matmenys yra gal dar toliau, nei anoji vizija... Ir tų laikų brandi (amžiumi) karta, besimokydama iš praeities, dar vieno dvidešimties metų ciklo nebepatems... Ko gero per dvidešimt metų jai iš norimos valstybės vizijos pilniau materializavosi tik teritorija...
Taigi dabar reiktų ginti dar tolimesnę viziją, su perspektyva, kad dar po dvidešimties...
Taigi kuo labiau gini, tuo ji labiau tolsta.... o išvada čia tai - nei stebuklinga, nei paguodžianti ...kažkas (ir per tuos dešimtmečius) ginta, bet tik ne valstybė (kurios norėta)...
Tai buvo tautos ir valdžios vienybės metas. Vienybės, kuri vėliau tirpo
O gal čia tiksliau „jau tirpo“...




















Rams,
"Dabar tik belieka atsakyti kodėl taip atsitiko."
Na, mano nuomonė čia nebus labai populiari…
Tai atsitiko, nes kai kurios mokslo sritys yra tragiškai užsistovėję vienoje vietoje. Anieji sausio įvykiai iš vienos pusės aiškiai pademonstravo didelį norą kurti naują valstybę, o iš kitos pusės aiškų negebėjimą, neturėjimą žinių kaip tai padaryti. Na, ir čia akademiniai sluoksniai turėjo groti pirmaisiais smuikais.
Deja akademiniai sluoksniai (šioje srityje) neblizgėjo tada, neblizga ir dabar (kaip ir bet kurioj svieto daly)...
(ir nereikia tų ditirambų personai...:), mes juk tik žmonės)