http://www.bernardinai.lt/straipsnis/-/38413

Andrius Navickas. Agresija kyla iš bejėgiškumo jausmo

2010-01-14
Rubrikose: Politika » Komentarai ir pokalbiai 
Andrius Navickas

Zenekos nuotrauka

Prieš devyniolika metų solidarumu ginkluoti žmonės susirinko ginti savo valdžios. Jie išsklaidė vis tirštėjančius agresijos debesis. Tai, kad okupacinė kariuomenė nešturmavo Parlamento, – tikras stebuklas, prie kurio neabejotinai prisidėjo ir Parlamento gynėjų ryžtas aukotis bei sunkiai paaiškinamas pasitikėjimas savimi. Tai buvo tautos ir valdžios vienybės metas. Vienybės, kuri vėliau tirpo, kol po aštuoniolikos metų  prie Parlamento sausio 16-ąją rinkosi ne savo valstybe tikintys piliečiai, bet žmonės, kurie jautėsi  savųjų nuskriausti. Rinkosi ne pokalbiui su savo išrinktais parlamentarais, o nevilčiai išlieti. Dužo langai, policininkai grūmėsi su įsisiautėjusia minia.

Neabejoju, jog prie riaušių prisidėjo ir provokatoriai, kurie savo tikslams siekė panaudoti susikaupusį minios įtūžį. Kita vertus, provokatorių buvo ir prieš devyniolika metų. Buvo daug gandų, gąsdinimų, raginimų veikti agresyviai. Tačiau anuomet pvovokacijų bangos dužo į susirinkusių žmonių solidarumo uolas. Žmonių, kurie jautėsi orūs savosios valstybės piliečiai ir puikiai suprato, kad už tai, ką brangini, privalai kovoti. Netiesa, kad po 18 metų sausio 16-ąją į mitingą rinkosi tik chuliganai ar žmonės, norintys pakenkti savai valstybei. Rinkosi tie, kurie jautėsi apgauti, nusivylę, svarbiausia, bejėgiai. Amerikiečių psichoterapeutas Rolo Mėjus (Rollo May) yra paskelbęs puikią studiją, kurioje teigia, kad smurtas, agresija paprastai kyla ne iš jėgos perviršio, bet iš bejėgiškumo. Pasak psichoterapueto, savosios bejėgystės jausmas žmogų iš vidaus griauna net labiau nei visagalybės iliuzija. Agresija tampa įprastu reagavimo į aplinką būdu.

Jei šią tezę pritaikytume dviem žmonių grupėms prie Parlamento 1991 ir 2009 metais, galima teigti, kad esminis skirtumas – tai, kad laisvės gynėjai tikėjo tiek savo valstybe, tiek taikaus pasipriešinimo jėga. Deja, sausio 16-ąja prie Parlamento atėję žmonės nebetikėjo niekuo. Juos nebūtų buvę taip paprasta pastūmėti į riaušes, siautėjimą, jei jie būtų tikėję, kad galimas normalus dialogas su parlamentarais.

Kodėl tai svarbu pabrėžti? Idant suprastume, jog užkirsti kelią naujiems neramumams, riaušėms gali ne vandens patrankos, ne moralizavimas ar apeliavimas į lojalumą valstybei, bet piliečių įgalinimas, realus žmonių įtraukimas į viešųjų reikalų tvarkymą. Įvairios pilietinės iniciatyvos, piliečių galių didėjimas ne tik neskatina agresijos valstybėje, bet, priešingai, yra svarbus valstybės stiprybės garantas.

Iš dalies turėtume džiaugtis Pilietinės visuomenės instituto šią savaitę pristatyto  Lietuvos visuomenės pilietinės galios indekso tyrimo rezultatais. Lietuviai jau drąsiau protestuoja, užsiima bendruomenine veikla ir aktyviau tvarko aplinką. Atskiri žmonės, bendruomenės, susidūrę su kokiais nors sunkumais ar iššūkiais, kiek mažiau dairosi į valdžią, bet bando problemas spręsti patys. Tiesa, tikrai nedžiugina vis didėjantis žmonių susvetimėjimas – vis mažiau esame linkę vieni kitus paremti, dalyvauti labdaros renginiuose, vis dažniau numojame ranka, jei matome, kaip pažeidinėjami įstatymai. Džiugu, kad šiek tiek sumažėjo baimės, jog tie, kurie reiškia savo nuomonę, gali būti persekiojami. Stiprėja bendruomenių aktyvumas, žmonės drąsiau dalyvauja protesto renginiuose.

Deja, savo pilietinių galių įsisąmoninimas Lietuvoje labai lėtas ir toliau dauguma žmonių yra įsitikinę, kad jie negali turėti jokios realios įtakos valstybės ar vietos problemų sprendime. Tai reiškia, kad bejėgystės jausmas ir toliau įsitvirtina žmonių širdyse ir perspėja mus apie naujų agresijos protrūkių galimybę.

Sutinku, kad didelė atsakomybė šioje situacijoje tenka ir žiniasklaidai, daug mieliau trimituojančiai apie nepavykusias pilietines iniciatyvas, valdžioje esančiųjų savivaliavimo atvejus, apie tai, kas blogai, nei pastebinčiai tai, kas pavyko, drąsinančiai. Tačiau tai tik viena iš bejėgystės jausmo stiprėjimo priežasčių.

Ne mažiau svarbu ir tai, jog, keičiantis valdžioms, nesikeičia požiūris į piliečius. Akivaizdžiausia išraiška to, kad ne tik piliečiai nepasitiki savo valdžia, bet ir valdžia nepasitiki piliečiais, kuriems atstovauja – užstrigusi ir pasiklydusi savivaldos reforma. Politikai bijo suteikti piliečiams galimybę daug aktyviau dalyvauti, sprendžiant vietos problemas. Jau seniai esame atsidūrę absurdiškame akligatvyje: politinės partijos yra rekordiškai nepopuliarios, nepasiant to, politikai paniškai bijo atsisakyti jų monopolio per savivaldos rinkimus. Tik Konstitucinio Teismo sprendimas politikus verčia keisti esamą tvarką. Tačiau ji keičiama tiek nenoriai, kuriant keistas schemas, jog, akivaizdu, kad galvojama ne apie tai, kaip suteikti žmonėms daugiau galių, bet veikiau, kaip partijoms išlaikyti kuo didesnę įtaką.

Apmaudu, kad, regis, visoms partijoms priklausantys politikai galvoja kaip gintis nuo Tautos arba kaip ją suvilioti, o ne kaip saugoti Konstitucijoje užfiksuotą teisę, kad tauta yra aukščiausias suverenas.

Minint Laisvės gynėjų dieną, teko girdėti klausiant – ar šiandien tauta eitų ginti savo valstybės? Tikiu, kad gintų.  Kebliausias klausimas – kiek labiau savimi nei bendruoju gėriu besirūpinanti valdžia mums dar gali simbolizuoti valstybę? O gal verta paklausti – kokio sukrėtimo reikia, kad valdžioje esantys mūru stotų už valstybę ir Tautą, o ne tik už save?