2012 m. gegužės 24 d., ketvirtadienis

Benediktas XVI: Elgetajantys ordinai – viduramžių Bažnyčios reformatoriai

2010-01-14
Rubrikose: Religija » Šv. Pranciškus ir pasaulis  Religija » Krikščionybė 
Šv. Pranciškus gauna stigmas

Trečiadienio rytą vykusioje įprastinėje bendrojoje audiencijoje dalyvavusiems maldininkams popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie vėlyvais viduramžiai gimusius elgetaujančių vienuolių – pranciškonų ir dominikonų ordinus, skatinusius to meto Bažnyčios ir visuomenės gyvenimo reformą.

Naujųjų metų pradžioje žiūrime į krikščionybės istoriją, - sakė popiežius, - norėdami pamatyti, kaip ji vystosi ir kaip atsinaujina. Žiūrėdami į ją, matome, kad tik šventieji, vadovaudamiesi Dievo šviesa, yra tikri Bažnyčios ir visuomenės gyvenimo reformatoriai. Kiekvienoje kartoje atsiranda vis naujų šventųjų, vis naujais ir išradingais būdais padedančių Bažnyčiai įveikti liūdnus ir negatyvius jos kelionės per istoriją momentus.

Taip atsitiko ir tryliktame amžiuje, kai gimė vadinamieji elgetaujančiųjų vienuolių ordinai. Šitaip jie buvo vadinami dėl to, kad neturėdami jokios nuosavybės, vienuoliai turėjo elgetauti, tai yra nuolankiai prašyti žmonių paramos, idant laikydamiesi neturto įžado galėtų vykdyti evangelizavimo misiją. Tarp tuo metu gimusių elgetaujančių ordinų žinomiausi du – Mažesnieji broliai, vadinami pranciškonais, ir Pamokslininkai, vadinami dominikonais, įkurti Pranciškaus Asyžiečio ir Dominyko Guzmano. Šiedu šventieji sugebėjo išmintingai skaityti laiko ženklus ir atpažinti svarbiausius iššūkius, metamus ano meto Bažnyčiai.

Pauperistinis judėjimas

Vienas iššūkių buvo tais laikais paplitę pauperistiniai judėjimai, kurie siekė autentiško krikščioniško gyvenimo, tačiau nesugebėdami laikytis tikėjimo ir tradicijos, atsidurdavo už bažnytinės bendruomenės ribų. Šie judėjimai priešinosi Bažnyčios turtingumui ir puošnumui, kuriuos skatino tuo metu klestėję vienuolynai.

Popiežius čia priminė vieną paskutiniųjų praėjusių metų katechezių, skirtą Cluny abatijai, tuo metu buvusiai vienu svarbiausių viduramžiškos vienuolystės židinių, sukaupusiai ne tik didžiulį intelektinį potencialą, bet taip ir gausius turtus. Šitokia turtingos ir galingos Bažnyčios idėja nesiderino su neturtu, kurio reikalauja Kristaus sekimas. Pauperistiniai judėjimai neturto nesilaikančius kunigus ir vyskupus kaltino išdavyste ir jiems priešpastatė savo pačių kuriamą alternatyvią hierarchinę struktūrą.

Savo veiksmams patesinti jie kūrė taip pat naują, su Bažnyčios mokymu nesiderinančią doktriną, dažnai atkartojančią pirmųjų krikščionybės amžių dualistines erezijas.

Nauja vienuolystės forma

Šiame kontekste pranciškonai ir dominikonai sugebėjo radikalų evangelinį neturtą suderinti su Evangelijos tiesa ir neatsiskirti nuo Bažnyčios. Jų skelbiamą neturto dvasią ir kartu evangelinį uolumą tuoj pat įvertino to meto popiežiai, pirmiausia Inocentas III ir Honorijus III, atpažindami jų veikloje Šventosios Dvasios įkvėpimą.

Pranciškonai ir dominikonai buvo ne tik liudytojai, bet ir mokytojai. Daugybė to meto krikščionių degė troškimu geriau išmanyti tikėjimo tiesas ir gyventi intensyvų dvasinį gyvenimą. Elgetaujantys ordinai sugebėjo labai greit atsiliepti į šitą plačiai paplitusį Dievo Tautos poreikį.

Tai laikais ėmė garsėti didieji mokytojai, kaip Antanas Paduvietis; tais laikais gimė ir vadinamieji tretieji ordinai, į kuriuos būrėsi pasauliečiai, trokštantys dalinis su vienuoliais tuo pačiu dvasingumu. Elgetaujančiųjų ordinų pradėta nauja vienuolystės rūšis, gyvenimas ne uždarose bendruomenėse, bet ėjimas į žmones, greit tapo vienus svarbiausių kaimo gyventojų evangelizavimo veiksnių. Vienuoliai tapo misionieriais savo gyvenamoje aplinkoje, o taip pat ir Evangelijos nešėjais į šiaurinės Europos šalis, į Šiaurės Afriką ir Artimuosius Rytus.

Netrukus elgetaujančiųjų ordinų nariai taip pat įsitraukė į akademinę veiklą. Gana paminėti to meto teologijos garsenybes dominikoną Tomą Akvinietį ar pranciškoną Bonaventūrą. Baigdamas katechezę, popiežius pacitavo to meto vokiečių vienuolį Burchardą Urspergietį, kuris apie dominikonų ir pranciškonų vaidmenį yra pasakęs: „Tais laikais pasaulis buvo pradėjęs senti. Tačiau Bažnyčioje gimė du ordinai, kurie jai grąžino jaunystę tarsi ereliui“.

Vatikano radijo logotipas 2011

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo seniausio iki naujausio (rodyti atvirkščiai)

Sluoksnas 2010-01-14 11:25

Gal tai ir buvo nedrąsi pradžia, arti valdensų, tolėliau - husitų, Viklifo, Erazmo Roterdamiečio, Liuterio, Cvinglio, - galop Kalvino - ir - buvo toli iki Reformos...

tema 2010-01-14 12:00

Deja, nei vieni nei kiti dabar jau neturtu pasigirti nebegali, Vienuolynai blizga turtais, vienuoliai taip pat. Todėl kalbėti apie tai kas buvo beprasmiška.

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (2)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

Dienos mintis baneris

REKOMENDUOJAME

Kelionė su Bernardinai.lt Nr. 18

Šįsyk norėjome pabrėžti mokinystę, kaip susitikimą su Mokytoju. Susitikimą, kuris keičia gyvenimą. Apie tai geriausia pasakoti kalbinant žmones, kurių gyvenimas švyti susitikimo šviesa.

Brabander

Galvojome, kaip pranciškonams įsitraukti į Klaipėdos miesto šventę, ir nusprendėme, kad būtų prasminga atkreipti dėmesį į miesto ištakas, nutarėme aplankyti tuos Baltijos jūros pakrantės miestus, kuriuose pranciškonai įsikūrė, prieš atvykdami į Klaipėdą.

VII šeimų susitikimas Milane

Milane gegužės 30 d. prasidės VII Pasaulinis šeimų susitikimas, į kurį susirinkusios šeimos iš viso pasaulio apmąstys labai aktualią ir svarbią temą: „Šeima: darbas ir šventė“.

Vaikų chorų šventė Kretingoje

Gegužės 26 dieną Kretingoje vyks XXII Vaikų ir jaunimo bažnytinių chorų šventė „Sveika, Jūrų Žvaigžde“, į kurią tradiciškai susirenka kelios dešimtys vaikų ir jaunimo chorų ne tik iš Žemaitijos, bet ir iš visos Lietuvos.

Vilnius

Šis vienas žodis, įrašytas Jurgio Matulaičio „Užrašuose“, buvo lemtingas dviem žmonėms, dviem žydams: Leo Jofei ir Samueliui Čarny-Nigeriui.